Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Ką byloja senasis Šeduvos miestas?

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šįkart pristatome išskirtinį rajono kampelį – Šeduvos miestą, tapusį viena iš dešimties 2016 metų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių. Į Kultūros vertybių registrą įrašyti ne tik atskiri miesto objektai, bet ir valstybės saugoma urbanistinė vietovė – Šeduvos istorinis centras.

„Trys Šeduvos“

„Įdomu tai, kad Šeduvą turime lyg ir iš trijų dalių – bendrą miesto teritoriją, Šeduvos senojo miesto vietą ir Šeduvą. Senojo miesto vieta – patvirtintina urbanistinė teritorija, o pati Šeduva dar yra įtraukta į kultūros paveldo objektų sąrašą kaip vietovė, tačiau ji – jau registrinio lygmens“, – vardija Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis.

Juokaudamas, kad yra trys Šeduvos, V. Simelis sako, kad kartais tai žmonėms sukelia sunkumų: „Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad turime bent vieną tokią urbanistinę teritoriją Radviliškio rajone, tačiau tai sukelia ir nepatogumų. Jeigu reikia kažką remontuoti, projektus būtina derinti su atitinkamomis institucijomis. Jeigu atliekami kasinėjimai, kaip, pavyzdžiui, neseniai tiestas vandentiekis, kanalizacija, greta turi stovėti archeologas. Urbanistinėje teritorijoje apstu įvairių liekanų, tad viską reikia daryti pagal taisykles. Tačiau patinka tai ar ne, turime laikytis šios tvarkos“.

Dalis istorijos atgulė Daugyvenės muziejuje

Šeduva nuo seno puoselėja ir skleidžia įvairias kultūros sritis bei žanrus, etninę kultūrą, mėgėjų meną, kuria menines programas, plėtoja švietėjišką, pramoginę veiklą, organizuoja profesionalaus meno sklaidą, vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų laisvalaikio užimtumą. Šeduvos miesto gyventojų kultūrinius poreikius tenkina Šeduvos kultūros namai, biblioteka ir Šeduvos gimnazijos A. Bukausko vardo muziejus. Būtent čia, rengdami publikaciją, susitinkame ir su kraštotyrininku Vidmantu Vingeliu.

Jo teigimu, nekilnojamasis kultūros paveldas turi būti išsaugotas ir perduotas ateities kartoms kaip miesto kultūrinio tapatumo pagrindas, o visuomenei turi būti sudaromos sąlygos kultūros paveldą pažinti ir juo naudotis. Būtent todėl jis pasididžiuodamas aprodo buvusio pedagogo A. Bukausko gimnazijoje įkurtą muziejų: „Gaila, kad pagrindinis muziejus iškeltas į Burbiškį, tad čia liko tai, ką turime – rinkome fotografijas, yra ir kasinėjimuose atrastų gėrybių – duženų, šukių. Tai svarbi Šeduvos istorijos dalis“.

O taip nutiko todėl, kad Šeduvos kraštotyros muziejaus pastato būklė tapo nebetinkama eksploatuoti. Muziejus nebeatitiko eksponatų apsaugos bei priešgaisrinės saugos reikalavimų, nebuvo šildymo, vėdinimo sistemos. Pastatas netiko muziejaus lankymui: nebuvo sanitarinių mazgų, vandens, apšvietimui būtinos elektros galios. Apie tokią pastato būklę 2009 metais buvo informuota Radviliškio rajono savivaldybės taryba. Tuomet priimtas sprendimas Šeduvos kraštotyros skyrių perkelti į Daugyvenės muziejaus saugyklas.

Šis sprendimas lėmė, kad šiuo metu Šeduvos kraštotyros skyrius yra uždaras lankytojams. Jo rinkiniai yra prižiūrimi, saugomi, tvarkomi ir restauruojami. Skyriaus fondai nuolatos pildomi, tačiau tiek anksčiau surinkti, tiek naujai gauti eksponatai guli saugyklų, kurios uždaros lankytojams, lentynose.

Priklausė garsiajai fon Ropų giminei

Kaip rašoma oficialiuose šaltiniuose, Šeduva buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, vėliau tapęs privačia valda. 1792 metais paskutinis Šeduvos seniūnijos valdytojas Stanislovas Poniatovskis su Šeduvos miestiečiais pasirašė sutartį, pagal kurią miestiečiai mokėjo dvarui 3579 auksinų činšo mokestį.

1798 metais iš S. Poniatovskio dvarą ir žemes nupirko baronas Teodoras fon Ropas. Jis nepripažino Šeduvos miesto gyventojų teisės mokėti mokestį ir pareikalavo, kad miesto gyventojai dvare eitų lažą. Miestiečiai nusprendė ginti savo teises teisme. Po ilgo bylinėjimosi Upytės pavieto žemės teisme ir Vyriausiajame teisme byla pateko į Rusijos valstybės senatą.

1812 metais buvo priimtas sprendimas pripažinti seniau Šeduvos miestui suteiktas privilegijas. Pralošęs bylą baronas T. fon Ropas, negalėdamas pakęsti miesto kaimynystės, Šeduvoje buvusio dvaro pastatus nugriovė. Naujojo dvaro pastatus T. fon Ropas pastatė maždaug už poros kilometrų nuo miestelio, prie Daugyvenės upės. Naujoje vietoje įkurtą dvarą pavadino Raudondvariu. Pastatų išsidėstymą dvaro teritorijoje lėmė dvaro kelių bei vandens telkinių išsidėstymas.

Raudondvario dvarą vadino Šeduvos dvaru

„Kadangi T. fon Ropas įsipareigojo nugriauti senojo Šeduvos dvaro pastatus, nauji statiniai turėjo iškilti jau kitoje vietoje – dabartiniame Raudondvaryje. Manoma, kad pagrindiniai ūkio pastatai ir galbūt rūmai buvo pastatyti 1801–1803 metais. Kas projektavo dvaro sodybą ir pastatus, nežinoma, tačiau aišku, kad ansamblis buvo kuriamas visas iš karto, tuščioje vietoje“, – pasakoja Daugyvenės muziejaus direktorius Egidijus Prascevičius.

Dvaras dar kurį laiką buvo vadinamas Šeduvos dvaru. O 1837 metais, valdant Aleksandrui Ropui, jau pradėtas vadinti Raudondvariu. Tiesa, keletą dešimtmečių jis buvo vadinamas dviem vardais: „Šadov“ ir „Červonyj dvor“.

Dar 1934 metais tuometis dvaro savininkas Julius Ropas, prašydamas Vidaus reikalų ministerijos dvarą vadinti ne Raudondvariu, o Šeduva, nes jis painiojamas su Kauno apskrityje esančiu Raudondvariu, nurodo, kad taip dvarą pavadinę lenkai apie 1862 metus, o tas vardas buvęs išverstas į lietuvių kalbą. Gavusi prašymą Vidaus reikalų ministerija dvarą pavadino Šeduvėlės kaimu, o Raudondvario vardą panaikino. Tačiau naujasis vardas neprigijo, žmonės ir toliau dvarą vadino Raudondvariu ar Šeduvos dvaru.

Ko Šeduvoje nebėra?

Apie Šeduvą ir jos istoriją yra nemažai rašęs ir pats A. Bukauskas: „Pirmą kartą Šeduvos vardas (suvokietintas) užtinkamas 1378 m. Livonijos riterių žygių į Lietuvą aprašyme. Vilhelmo von Frimerskeimo žygio metu Šeduva pavadinta „Sandeniskes“.

XVI a. Šeduvą žmonės vadino Šiauduva (miestas įsikūręs prie Niauduvos upelio). M. Valančius miesto pavadinimą rašė „Szaduwa“, XIX a. pab. vadinamas „gorod Šaduva“. A. Vaičius 1905 m. Vilniaus žiniose miestą vadina „Šėduva“, o P. Butkus 1908 m. – „Šeduva“.

Beveik pusantro šimto metų, iki pat 1950 metų, išskyrus neilgus laikotarpius, Šeduva buvo valsčiaus centru.

Ko Šeduvoje nebėra? Į šį klausimą dar 1992 metais bandė atsakyti A. Bukauskas savo leidinyje „Trumpa Šeduvos istorija“: „Jau devynioliktojo amžiaus pradžioje buvo nugriauti mieste buvusio Šeduvos dvaro-pilies rūmai ir po storoku žemės sluoksniu belikę tik pastato pamatai (Uržos sodyboje).

Antrojo pasaulinio karo metu sudegė beveik visa Pilies gatvė, tačiau išliko Pilies gatvės, pirmojo ir antrojo Pilies Tako pavadinimai. Nebėra Šeduvos miesto centre „U“ raidės forma išsidėsčiusių namų, kartu su buvusia karčema sudarančių uždarą kiemą, kuriame buvo laikomi vežimai su prekėmis ir arkliai. Šį kiemą supančiuose nedideliuose namukuose buvo įsikūrusios smulkios parduotuvės ir dirbtuvėlės“.

Pagal A. Bukausko surinktus duomenis, dabartinė Laisvės aikštė, kurioje vyksta kone kiekviena didesnė miesto šventė, seniau buvo vadinama Turgavietės aikšte, nes joje vykdavo ketvirtadienio turgūs ir metinės mugės. Čia jau nebėra ir aikštės pakraštyje stovėjusio paminklo bei vėliau jo vietoje pastatytos cerkvės. Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė kitame aikštės pakraštyje stovėjusi rotušė. Tame sklype 1939 metais pastatyti Šaulių namai, o po dar keturiasdešimties metų greta atsirado ir merijos pastatas.

Šeduvos istorija byloja ir apie daugiau praradimų – po Antrojo pasaulinio karo prabėgus keliems dešimtmečiams buvo nugriautas Panevėžio gatvėje stovėjęs Kagano garinis malūnas, vėliau – ir Kagano karšykla-verpykla, o 1960 metais buvo nugriauta ir paskutinė didžiulė žydų sinagoga. Kėdainių ir Vėriškių gatvių kampe, sename name buvo žydo Fleišo restoranas, o buvusios Gurvičiaus kepyklos vietoje pastatytas gyvenamasis namas, kuriame kelerius metus veikė įkurtas kraštotyros muziejus. Nebėra ir daugiau senųjų pastatų, kurių sienos galėtų byloti apie čia besilankiusius žmones.

Kotiškių kalnelis mena kraupią istoriją

Kraštotyrininkas V. Vingelis pasakoja, kad pirmuoju Šeduvos gyvavimo laikotarpiu miesto kalnelis, esantis dešiniajame Niauduvos krante, garsėjo kaip miestelio centras. Apie jį nemažai rašė ir A. Bukauskas: „Čia stovėjo pirmosios medinės bažnyčios, vėliau liuteronų maldos namai, čia gyveno pirmieji miestelėnai. Cariniais laikais, miesto centrui esant kitoje vietoje, ant kalnelio buvo pastatytos kartuvės. Šioje vietoje vykdavo nusikaltusių valdžiai šeduviečių egzekucijos, kurias turėdavo stebėti žandarų suvaryti žmonės. Kalnelis ir į jį vedanti plati trumpa gatvelė buvo praminti Kotiškiu (:kotavoti – kankinti). Ypatingos svarbos „nusikaltėlis“, kaip 1863 metų sukilimo aktyvus dalyvis Albinas Verbliugevičius, buvo pakartas ne Šeduvoje, o Šiauliuose“.

Nors Šeduvoje kalėjimo nebuvo, bet areštinės, seniau vadintos „daboklėmis“, buvo net kelios. „Jos buvo atskiros vyrams ir moterims, tačiau bendros kriminaliniams nusikaltėliams ir viešosios tvarkos pažeidėjams. Daboklės buvo nuomojamos miesto gyventojų privačiuose namuose – Sinagogos, Kėdainių, Vytauto gatvėse“, – rašė A. Bukauskas.

Nemažai žmonių Šeduva neteko 1941 metais ir vėlesnių deportavimų metu. Į Sibirą pirmieji buvo išvežti mokytojas Ipolitas Ūdras, kapitonas Antanas Petrauskas ir daug kitų. Dalis šeduviečių, kaip rašo A. Bukauskas, žuvo fronte arba rezistencinėje kovoje, kiti pokario kovose būdami antroje „barikadų“ pusėje.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia: