Parduodamas ūkis… kapinėse

Aušra MIKŠIENĖ

„Parduodamas ūkis“, – toks užrašas ant pastato, esančio didžiule mūrine tvora aptvertų Radviliškio žydų kapinių teritorijoje, stebina ir vietos gyventojus, ir svečius. Pabandę paskambinti nurodytu numeriu sulaukiame tik trumpo ir aštraus savininkų komentaro: „Mes jau tariamės su žmonėmis“.

Sunerimęs dėl šios situacijos Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis kartu su Kauno žydų religinės bendruomenės vadovu Mauša Bairaku šią savaitę atskubėjo į Radviliškį ir išreiškė norą atstatyti teisybę. „Sovietmečiu buvo visko: buvo naikinamos kapinės, niokojamas mirusiųjų atminimas. Faktas, kad šis namas, seniau vadintas laidojimo nameliu, kuriame būdavo apiplaunami mirusieji, sovietmečiu tapo gyvenamuoju namu, jau nesuvokiamas protu. Nežinia, kaip konfesinis pastatas tapo gyvenamuoju. Prabėgo jau daug metų, tačiau kas šiandien gali norėti gyventi kapinėse?“ – pasipiktinimo neslepia M. Bairakas, susitikęs su Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėju Vytautu Simeliu.

Negalėjo net patekti

Tuo, kad aptvertoje kapinių teritorijoje stovintis pastatas yra parduodamas, stebisi ne tik radviliškiečiai, žydų bendruomenės atstovai, bet ir nekilnojamojo turto agentūros. „Per darbinę karjerą mačiau visko, tačiau to, kad būtų pardavinėjamas ūkis, pastatytas ant žydų kapinių ir žemės, priklausančios valstybei bei saugomos Kultūros paveldo departamento, dar neteko matyti. Joks notaras neturėtų patvirtinti sutarties ir pardavimas čia – tiesiog neįmanomas“, – skelbimu apie parduodamą ūkį Radviliškio žydų kapinių teritorijoje stebisi vienos iš stambiausių šalyje nekilnojamojo turto agentūros atstovas Justinas Niauronis.

Radviliškio žydų kapinėse šiandien nėra išlikusių daug antkapių, tačiau yra informacijos, kad čia buvo laidojami net Šiaulių žydai.

Įdomu tai, kad visos žydų amžinojo poilsio vietos rajone yra aukščiausio statuso – saugomos valstybės, tačiau būtent su Dariaus ir Girėno gatvėje esančiomis Radviliškio žydų kapinėmis būta nemažai problemų. Didžiausia iš jų, kad žydų kapinių teritorijoje stovi gyvenamasis namas: „Ir mums patiems, ir atvykusiems aplankyti žydų kapinių buvo keblumų į jas patekti. Savininkai negyveno nuolat, lakstė palaidas šuo, o vartai būdavo užrakinti. Todėl 2014 metais kapinių teritoriją nuspręsta atskirti. Užtvėrėme laikiną metalo tinklo tvorą, padarėme atskirus įvažiavimo vartus ir šiandien turime galimybę niekieno netrukdomi aplankyti žydų kapines Radviliškyje“, – pasakoja Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis.

Nežinia, kaip laidojimo namelis virto gyvenamuoju namu

Buvęs laidojimo namelis, pastatytas 1928 metais, gyvenamuoju namu tapo daugiau nei prieš keturiasdešimt metų. Kaip pasakoja V. Simelis, 1975 metais ant kapinių išdygo ir ūkiniai pastatai: „Tuos galus labai sunku atsekti. Registrų centro išduotoje pažymoje rašoma, kad 1990 metų spalio 26-ąją pastatas buvo privatizuotas. Tai, kad ūkiniai pastatai atsirado 1975 metais, rodo, jog gyventojas ten įsikūrė nuo senų laikų. Žydų kapinėse, prie vartų, stovėdavo apeigų pastatas, kuriame mirusieji būdavo apiplaunami, sukami į paklodes. Tas pastatas ir buvo tos paskirties, tačiau kas ir kodėl ten įkėlė žmones – sunku atsekti. Matome, kad seniau medinis buvęs pastatas šiandien yra apmūrytas. Greičiausiai gyventojus ten įkėlė kapines tuomet prižiūrėjęs buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas, tačiau šiandien galima tik spėlioti“.

Kaip sako Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas S. Kerbelis, savivaldybės iniciatyva užtverta tinklo tvora problemos neišsprendė – nors šunys čia nebelaksto ir ant kapų nebedergia, tačiau apeigų namelis yra privačiose rankose ir šiuo metu yra parduodamas: „Kažkas sugalvojo kažką pasirašyti. Ant projekto matome ir buvusio bendruomenės pirmininko parašą, tačiau yra taisyklės, kurių reikia laikytis. Esame dėkingi už jūsų pastangas, tačiau taip palikti visko negalime. Jeigu tuomet, kai tvėrėte tvorą, būtų kažkas atvykę iš religinės bendruomenės atstovų, situacija šiandien būtų kita ir reikalai būtų pajudėję“.

Buvęs Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas, Lietuvos žydų tarybos narys Josifas Buršteinas sako nežinantis, kodėl tuomet religinės bendruomenės atstovų nepakvietė domėtis situacija: „Tąkart aš dėl vartų pasirašiau, nes architektas su manimi derino klausimą, kaip jie turėtų atrodyti. Nežinau to dalyko, kaip ten kas buvo. Tuo gal rūpinosi Šeduvos žydų memorialinis fondas, kuris stato muziejų? Jie ten daug gero jūsų kraštui padarę. Sunku kažką pasakyti“.

Ragina savivaldybę ginti viešąjį interesą

Su V. Simeliu gerą valandą bendravęs Kauno žydų religinės bendruomenės vadovas Mauša Bairakas apsilankė ir minėtose žydų kapinėse. „Man keista, kaip žmonės apskritai gali gyventi tokioje vietoje. Akivaizdu, kad teisės aktai ir privatizavimas buvo suformuoti neteisingai. Jeigu yra kapinės, tai teritorija net ir sovietmečiu buvo kapinių – niekas ribų nepakeitė. Juolab, kad 1990 metais dėl kapinių ir dėl sinagogų grąžinimo išėjo eilė įstatymų. Čia buvo pažeisti įstatymai ir neteisingai priimti teisės aktai. Aš čia matau supaprastintą sprendimą – jeigu 2016 metais departamentas nustatė saugomą teritoriją ir į tą teritoriją patenka tie pastatai, jie turi atgauti valstybės saugomų kapinių pastato statusą. Tai negali būti fizinių asmenų, kurie neturi nieko bendro nei su konfesija, nei su žydiškumu, nuosavybė. Mano nuomone, reikia ginti viešąjį interesą ir tai turi daryti savivaldybė per Generalinę prokuratūrą. Kitas kelias – formuojant kitų metų biudžetą numatyti lėšų, už kurias savininkams būtų suteiktas kitas gyvenamasis plotas, ar tiesiog suteikti kitą laisvą būstą. Taip būtų ištaisyta klaida“, – įsitikinęs M. Bairakas.

M. Bairakas sako, kad panašių pavyzdžių šalyje jau būta – štai ir Kaune per pusmetį, kreipusis į Generalinę prokuratūrą, buvo panaikinti prieš dvidešimt metų sudaryti aktai ir atstatyta teisybė: „Buvo problemų dėl vienos sinagogos, kuri buvo asociacijos rankose kaip atstatyta nuosavybė. Po dvidešimties metų mes atstatėme tiesą, kad niekas neturėjo teisės jiems grąžinti sinagogos. Dabar sprendžiamas klausimas, kaip ji turi grįžti religinei bendruomenei“.

A. Čepononis: „Niekada nebūna per vėlu“

Tokio sovietmečio palikimo Radviliškyje – daug. Kaip pasakoja V. Simelis, net Radviliškio kultūros namai yra pastatyti ant kapinių: „Kai kasė, buvo graudus vaizdas – kaulus reikėjo surinkti, perlaidoti. Karčemose yra senosios kapinaitės, kurios taip pat kažkokiu būdu atsidūrė žmonių kiemuose. Panašių istorijų yra ir tai susiję ne tik su žydų kapinėmis, tačiau tą problemą spręsti reikia“.

Išgirdęs situaciją, susijusią su Radviliškio žydų kapinėse stovinčiu gyvenamuoju namu, rajono meras A. Čepononis sako, kad reikia analizuoti pastato kilmę ir aiškintis visą situaciją: „1990 metais, kai pastatas buvo privatizuotas, buvo sudaryta komisija ir daug pastatų, kurie buvo nereikalingi rajonui arba savivaldybei, buvo privatizuojami. Tačiau tuo pačiu metu visi pastatai, kurie priklausė tikinčiųjų bendruomenėms, bažnyčioms, patikslinus sąrašus, buvo be išimties grąžinti. Kur tada buvo tas pastatas? Kokiame sąraše? Kur buvo tikinčiųjų bendruomenė, kuri nesikreipė? Žinoma, niekada nebūna vėlu. Galima sugrįžti, tačiau reikia žiūrėti juridinius dalykus. Lauksime bendruomenės rašto ir žiūrėsime, ką galima padaryti“.