Radviliškiečių Kačerauskų namuose vietos užtenka ir saviems, ir svetimiems vaikams

Aušra MIKŠIENĖ

Artėjančios šventės Vaidos ir Valdemaro Kačerauskų šeimoje bus kupinos skardaus vaikų juoko ir šilumos – šiemet prie šventinio stalo sės nebe penkių, o septynių asmenų šeima. Tris dukteris – ketverių Gabiją, šešerių Gustę ir vienuolikos metų Viltę – auginantys radviliškiečiai nuo šių metų spalio visą meilę ir rūpestį skiria dar dviem globotinėms – vos septynių mėnesių dukterėčiai Vėjūnei ir vienuolikametei Dovilei, su kuria nesieja jokie giminystės ryšiai. Negana to, sutuoktiniai dar tapo ir savanoriais globėjais – pasirūpina vaikais, kuriems savaitgaliais reikalinga trumpalaikė globa.

„Esame viena didelė šeima. Net ir eidami į svečius perspėjame, kad mūsų – didelis būrys, – juokiasi Vaida, ant rankų laikydama septynių mėnesių globotinę. – Sunkiausia būna tada, kai suserga visos penkios mergaitės, tačiau nesiskundžiu. Labai padeda vyras. Namuose vietos dar yra ir iš prieglaudos parsivežtam šuniui, dviem katėms bei šeškui“.

Augina sesers dukrytę

Papietauti namo sugrįžęs jos vyras Valdemaras, paklaustas, ar nesunku namuose su šešiomis damomis, šypteli: „Oi, ne. Atrodo, kad taip ir turi būti. Jeigu vaikų namuose nėra – pasigendu to šurmulio“.

Kodėl sutuoktiniai pasiryžo tapti globėjais? Vaida neslepia – jų globėjų kelias prasidėjo siekus išgelbėti sesers dukrytę.

„Pirmoji mūsų globotinė su mumis jau nebegyvena. Sesers pirmagimė, penkiametė Melita, praėjusiais metais pas mus atsidūrė dėl netinkamo abiejų tėvų, kurie yra išsiskyrę, gyvenimo būdo. Tiesa, po keturių mėnesių mergaitė buvo sugrąžinta susitvarkiusiam tėvui. Dabar pas mus auga septynių mėnesių Vėjūnė – antroji sesers dukra. Sesuo bando stotis ant kojų, lanko kiekvieną dieną. Blogiausia tai, kad jai neigiamą įtaką daro netinkama kompanija. Kol nebuvo sugyventinio – viskas buvo tvarkoje, tačiau vieną naktį sulaukiau skambučio, kad jos draugas, norėdamas pakelti ranką prieš ją, sumušė mažylę. Pati iškviečiau policiją… Radau seserį girtą ir užsiverkusį kūdikį. Po tų smurto prieš vaikus istorijų, sukrėtusių visą šalį, labai bijojau, kad ir ši istorija nesibaigtų tragiškai. Paprašiau, kad tą mergaitę duotų auginti mums. Taip laikinai kūdikis atsidūrė pas mus“, – meiliai glausdama prie savęs sirguliuojančią mergaitę pasakoja Vaida.

Patėvis grasino replėmis išrauti dantis

Tą patį mėnesį Kačerauskų namuose apsigyveno ir dar viena mergaitė – paauglė Dovilė. Tiesa, su ja sutuoktinių nesieja jokie giminystės ryšiai.

„Dovilę parsivežiau tiesiai iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus kabineto. Prieš ją smurtavo patėvis. Buvo neramu, nes tos mergaitės visai nepažinojau, o ir amžius jau toks, kad susiformavęs charakteris. Tačiau apsispręsti padėjo mergaitės ranka rašytas laiškas, kuriame – pasakojimas, kaip patėvis grasino replėmis jai išrauti dantis, prieš ją kėlė ranką, o ji naktį bėgo iš namų. Kai pamačiau tą mergaitę su mėlynėmis po akimis, nebedvejojau. Su vyru tik susižvalgėme: „Imam“.

Dabar Dovilė – tikrų tikriausia sesuo kitoms mergaitėms. Labiausiai jos draugija džiaugiasi Kačerauskų dukra Viltė. „Jos bendraamžės, kartu ruošia pamokas. Nors iš pradžių Dovilė buvo labai tyli, užguita, dabar – kitas vaikas. Net mokytojai sako pastebėję jos elgesio pokyčius. Tiesa, tik patėvio ji vis dar labai bijo“, – pasakoja Vaida.

Tiesa, mergaitės gyvenimą pragaru pavertęs vyras bandė gudrauti – apsimetęs kriminalistu skambino globėjams ir liepė perduoti telefono ragelį Dovilei. „Supratau, kad čia kažkas ne taip. Juk policijos pareigūnai taip nesielgia. Pasakiau, kad galime atvykti sutartu laiku į komisariatą ir pabendrauti. Taip pokalbis ir baigėsi“, – pečiais gūžteli Vaida.

Vadina mama ir tėčiu

Vos prieš mėnesį į naują erdvų namą persikėlę Kačerauskai sako, kad iš pradžių spaudėsi keliuose kambariuose, tad ir globotinėms vietos trūko, o dabar erdvės užtenka visiems: „Galima sakyti, kad dabar turime septynis kambarius, tad ir savaitgaliais priglausti likimo nuskriaustą vaiką neatsisakome. Tik vengiu paauglių berniukų. Žinote, auginu mergaites, nenoriu, kad prie jų kas priekabiautų ar kitaip nuskriaustų. Ar galvojame apie įsivaikinimą? Kol kas – ne. Šurmulio šiandien namuose – sočiai“, – juokiasi Vaida.

Moteris neslepia nustebusi, kad vienuolikametė globotinė ją vadina mama, o Valdemarą – tėčiu: „Ji mūsų klausė, kaip į mus kreiptis. Sakiau, kad gali mane vadinti vardu arba teta, tačiau ji iškart pradėjo vadinti mama. Kol kas ji pas mus bus iki sausio mėnesio, o kaip bus toliau – nežinau. Sunku emociškai, nes labai greit prisiriši prie vaikų, tačiau manau, kad ji užsibus ir ilgėliau“.

Paklausta, ar Dovile rūpinasi jos biologinė mama, globėja papurto galvą: „Ne. Vaikas jai nerūpi. Paskambinusi vieną kartą vaikui primelavo, kad ją suparalyžiavo, kad nupjovė koją. Nors iš tiesų nebuvo nieko panašaus. Toks elgesys ir vaiko traumavimas – nėra geras. Mergaitė pas mus jaučiasi puikiai ir prasitarė bijanti Naujųjų metų, nes gali tekti grįžti į namus. Žinoma, apie tai stengiamės nekalbėti. Kol kas gyvename šia diena ir rūpinamės globotinėmis lyg savo tikromis dukromis. Jos – mūsų vaikai, o mūsų mergaitėms – tikrų tikriausios sesės. Jas visas sieja stiprus ryšys“.

Nors kartais Kačerauskai ir sulaukia ironiško klausimo: „O kodėl jūs globojate vaikus, juk ir savo nemažai turite?“, tačiau tikina atsakymą turintys: „O kodėl ne? Juk reikia padėti tiems, kuriems tos pagalbos reikia“.

Padėkime užaugti likimo nuskriaustiems vaikams

Artėjant didžiosioms metų šventėms kiekvienam iš mūsų derėtų pagalvoti apie tuos, kuriems gyvenimas yra negailestingas. „Kiekvienas turėtų nebijoti pabandyti, nes pradžia – pati sunkiausia. Svarbiausia nestokoti pasiryžimo, o vėliau viskas juda sava vaga taip, kaip ir reikia“, – šypteli V. Kačerauskas.

Padėti be tėvų gyvenantiems vaikams ir auginti beglobius vaikus savo namuose ragina ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai. Primename, kad pasiryžę tapti globėjais turėtų kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pareikšti tokį norą. Tuomet asmenys bus įvertinti, ar yra tinkami tapti globėjais, lankys kursus. Po socialinių darbuotojų įvertinimo jie galės rašyti prašymą ir į savo namus priimti likimo nuskriaustus vaikus.

Anot Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto Algimanto Augulio, svarbiausia – žmogaus kompetencija: „Pagrindinis kriterijus, ar žmogus yra tinkamas tapti globėju. Gyvenimo sąlygos turi būti tinkamos ir žaidimui, ir gyvenimui, tačiau tai nėra lemiamas faktorius. Svarbiausia, kad vaikas jaustųsi saugus ir artimas toje šeimoje, kurioje gyvena“.

A. Augulis džiaugiasi, kad šiemet jau pastebimas didesnis susidomėjimas: „Į kursus išsiuntėme kur kas daugiau žmonių. Džiaugiamės, kad turime ir du savanorius globėjus, galinčius vaikus priimti savaitgaliais. Ir dar septynis globėjus, galinčius padėti bet kuriuo paros metu. Žinoma, globėjų per daug niekuomet nebūna, tad kviečiame nelikti abejingais“.