Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: istorinis geležinkelio bėgių blyksnis

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Dar praėjusiais metais pristatėme radviliškiečiams artimą Radviliškio geležinkelio stoties statinių kompleksą. Kaip sako Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, dar vaikystėje besididžiavęs tuo, jog tėtis buvo geležinkelietis, Radviliškiui geležinkelis yra svarbus viskuo: „Geležinkelis radviliškiečių duona ir druska. Per ilgus gyvavimo metus geležinkelio, kaip ir žmonių gyvenime, būta visko: pakilimų, permainų, sustojimų ir naujų žingsnių į priekį“. Tačiau, kalbant apie istorinį geležinkelių bėgių blyksnį, verta atkreipti dėmesį ir į kitą kultūros paveldo objektą – Baisogalos geležinkelio stotį.

Susikūrė antroji Baisogala

Baisogalos geležinkelio stoties statinių kompleksas, kurį sudaro: geležinkelio stotis, stoties statinių komplekso vandentiekio bokštas ir stoties statinių komplekso rampa, į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įrašytas 2006 metais. Metais vėliau, negu vienas iš stambiausių ir seniausių Lietuvoje – Radviliškio geležinkelio mazgas.

Istorija byloja, kad 1871 metų rugsėjo 4 dieną atidarius Kauno-Liepojos geležinkelio liniją, šiame krašte buvo pastatyta stotis, kuri gavo pavadinimą nuo Baisogalos bažnytkaimio, buvusio už kelių kilometrų. O visai netrukus netoli stoties susikūrė naujas miesčiukas – antroji Baisogala, dabar vadinama Baisogalos priestočiu.

Kaip sako dabar jau visiškai ištuštėjusioje Baisogalos geležinkelio stoties laukiamojoje salėje mus sutikusi Baisogalos istorinio-kultūrinio paveldo kaupimo ir išsaugojimo iniciatyvinės grupės narė Regina Vaitkevičienė, jei gimei ir užaugai Baisogalos priestotyje, savo gyvenimo jau niekada neįsivaizduoji be lokomotyvų gaudesio, be saulės užlietų geležinkelio bėgių ir rampos prie dviaukštės geležinkelio stoties: „Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse čia, priestotyje, jau buvo apie trisdešimt namų, kelios krautuvės, lentpjūvė. Antroji Baisogala nuo savo vyresniosios sesės – pirmosios Baisogalos – yra įsikūrusi visai netoli – tiesia jai ranką pro buvusį nedidelį Fermos kaimutį, kuriame Nepriklausomos Lietuvos laikais gyveno apie dvidešimt šeimų. Sovietmečiu šioje vietoje buvo įkurta Valstybinė veislininkystės stotis“.

„Dar metai kiti ir dvi seserys baisogalės: vyresnė su jaunesne, galės viena kitai ranką paduoti. Tada baisogaliai nuties gražų kelią, jį lygiu asfaltu išklos, o puošnūs troleibusai juos supdami į stotį ir atgal važiuos“, – taip 1952-1954 metais parašytoje rankraštinėje knygoje „Baisogalos parapijos istorija“ savo viltį išreiškė šviesaus atminimo kanauninkas Bronislovas Vaišnora.

Deja, R. Vaitkevičienė sako, kad šios viltys taip ir neišsipildė – iki šių dienų abi Baisogalas tebeskiria tas pats slėnelis, tik nutiesus asfaltą jis tapo nebegilus: „Žiemą čia nuvalomas sniegas, todėl priestočio gyventojams nebetenka skęsti sniego pusnyse, įveikiant atstumą iki miestelio. Bet nei puošnūs troleibusai, nei autobusai priestotiškių nevežioja“.

Anot kraštotyrininkės, daug kas bėgant metams antrojoje Baisogaloje pasikeitė – baigia išmirti senoji karta, o ją keičia iš svetur atvykstantys žmonės, kuriems priestotis – tik gyvenamoji vieta: „Naujakuriai – be praeities, be sielon įaugusios istorijos. Tik tie, kurie čia gimė ir augo, saugo ir puoselėja brangius prisiminimus“.

Šiandien stotis – katastrofiškos būklės

Aktyvioji R. Vaitkevičienė – viena iš tokių. Kaip ji pati sako, yra trečios kartos baisogalietė, tad apie kiekvieną šio krašto kampelį gali kalbėti valandų valandas. Šiandien moteris neslepia apmaudo, kad Baisogalos geležinkelio stotis prarado savo svarbą ir gyvybę: „Manau, kad stotis tam ir reikalinga, kad važiuotų keleiviniai, prekiniai traukiniai, tačiau keleivių vežimas šiandien yra absoliučiai katastrofiškos būklės. Dukart per savaitę važiuoja tik vienas traukinys Kaunas-Šiauliai. O kas blogiausia, kad jis vyksta itin nepatogiu laiku. Žodžiu, nuvykęs kitur jau nieko nebegali suspėti nuveikti, tuomet jau reikia ieškoti nakvynės“.

Apžvelgdama tuščią laukiamąjį R. Vaitkevičienė su nostalgija pasakoja, kad seniau čia būdavo sausakimša. Studentų būdavo tiek, kad traukinyje tekdavo stovėti ir ant vienos kojos. Kraštotyrininkę atlydėjęs jos vyras, bendruomenės „Imantai“ pirmininkas Rimantas Vaitkevičius, priduria, jog kartais tarpduryje tekdavo įstatyti degtukų dėžutę, kad šviežio oro netrūktų: „Mašinistas tuomet įpykęs per garsiakalbį reikalaudavo uždaryti duris“.

Vyriškis neslepia, kad šiandien liūdina ir tai, jog vietos gyventojai neranda bendros kalbos su dabartiniu stoties viršininku – esą tik po publikacijos apie tai, kad žmonėms, laukiantiems traukinio, tenka mirkti lietuje, jis nusprendė atrakinti laukiamojo duris: „Nesame juo patenkinti. Seniau čia, aikštelėje, rengdavome bendruomenės šventės, tačiau jis, net ir gąsdinant lietui, neįleido į vidų pasislėpti. Anksčiau čia dirbo visai kitokie žmonės“.

Daugiau nei pusšimtį metų gyvena… geležinkelio stotyje

Rengiant šią publikaciją savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ pavyko pakalbinti ir vieną išskirtinį žmogų – daugiau nei pusšimtį metų antrajame geležinkelio stoties aukšte gyvenančią Valeriją Bespalovienę. Bespalovų šeima į Baisogalą gyventi ir dirbti atvyko dar 1956 metais, tad nuo to laiko ir gyvena pačiame stoties pastate.

Ponia Valerija dar šiandien prisimena anuomet priestotį buvus nykų ir purviną. Tuomet Baisogaloje, net ir geležinkelyje, dar nebuvo elektros (jis buvo elektrifikuotas tik 1957-1958 m., – aut. past.). Valerijos vyras iš pradžių stotyje ėjo budėtojo pareigas, nes tuomet viršininku buvo Aleksas Čepas, vėliau – Vilius Miežinis ir tik tuomet atėjo eilė ir G. Bespalovui.

Kad patektum pas šiandien stotyje tebegyvenančią V. Bespalovienę į svečius, tereikia įeiti pro šonines geležinkelio stoties duris ir palypėti išskirtiniais ornamentais puoštais geležiniais laiptais. Moteris, mielai atvėrusi neįprastoje vietoje įrengto buto duris, kviečia užeiti vidun ir pasakoja, kad šiandien traukinių nebegirdi – tik pro šalį važiuojančių mašinų keliamą triukšmą: „Istorija, kaip čia atsidūriau, – labai paprasta. Vyras čia dirbo geležinkelio stoties viršininku, jam priklausė tarnybinis butas, o ir aš pati čia daugiau nei dvidešimt metų dirbau geležinkelio parduotuvėje iki pat jos uždarymo. Vyras pasimirė, o aš likau. Pripratau prie šios vietos. Žinoma, būna visokių dienų. Vakarais būna nejauku, nes gyvenu viena. Antrajame aukšte yra ir dar vienas butas, tačiau jis – jau ilgą laiką tuščias, tad šeimininkauju viena“.

Viršininkų kaita

Ilgus metus gyvybės stotyje netrūko. Geležinkelininkams stotyje buvo įrengti vienas didelis darbininkų, tuomet vadintas kazarme, du kelio sargo ir vienas pagerintas namai. Šiuos namus šildė trylika krosnių, o tarnautojai naudojosi ir pirtimi, prie gyvenamųjų namų stovėjusiais dviem mediniais tvarteliais.

O ir viršininkų čia būta ne vieno ir ne kelių. Lietuvos geležinkelių istoriją tyrinėjęs žurnalistas, redaktorius Liubomiras Viktoras Žeimantas, domėjęsis ir Baisogalos geležinkelio stoties 1871-1940 metų istorija, yra surinkęs duomenis apie buvusius jos vadovus: „1913 m. stotyje dirbo viršininkas, 3 jo padėjėjai, 5 iešmininkai ir 1 sargas. Stoties viršininkai: nuo 1886 m. – Vladislavas Zaremba, nuo 1891 m. – Alberftas Bitneras, nuo 1893 m. – Sergejus Solovjovas, nuo 1894 m. – Semionas Liakmundas, nuo 1898 m. – Antanas Stankevičius, nuo 1901 m. – Aleksandras Jemeljanovas, nuo 1902 m. – Konstantinas Jesanlovas, nuo 1906 m. – Zenonas Savickis, nuo 1907 m. – Josifas Žvinklevičius, nuo 1911 m. – Ivanas Čebotaris. Iš žandarų komentarų žinome, kad 1913 m. birželio 19 d. stočiai vadovavo Aleksandras Pozdnejevas. Iš Kauno gubernijos metinės knygos aiškėja, kad nuo 1914 m. iki kaizerinės okupacijos stočiai vadovavo Jakovas Zankovičius. Stotyje dirbo viršininko padėjėjas, keli iešmininkai, sargai“.

Baisogalos stoties pirmojo lietuviško viršininko, o ir kitų L. V. Žeimantui nustatyti nepavyko. Žinoma tik tai, kad 1922 metų gegužę jai vadovavo Jokūbas Sprindis, sulaukęs 46,67 auksino nuobaudos už laiku nepateiktą mėnesio ataskaitą.

1926 metų pradžioje stočiai vadovavo vieną papeikimą, keturis perspėjimus ir septynis „patėmijimus“ turėjęs Jonas Ilgūnas. Vėliau stoties viršininkais dar yra buvę Vincas Grabauskas, Vosylius Pimenovas, Vladas Sekmokas ir Viktoras Majauskas.

Pirmojo lietuviško traukinio laukė galybė žmonių

Prakalbus apie stoties istoriją, įdomu paminėti ir tai, kad 1915 metais, kai Baisogalą užėmė kaizerinės Vokietijos kariuomenė, rusai, pasitraukdami iš stoties, susprogdino nemažai tiltų ir į vidines Rusijos gubernijas deportavo geležinkelių personalą.

„Vokiečių kariškiai vietiniais geležinkelininkais per daug nesidomėjo, geležinkeliuose tvarkėsi jų specialūs geležinkelininkų kariniai daliniai, bet ir šie specialūs daliniai Rusijoje eksploatuoti riedmenų negalėjo, nes tinkamų plačiajai vėžei riedmenų mažai teturėjo, todėl kurį laiką Baisogalos stotis stovėjo apmirusi. Atgijo ji, kai kariškiai 1916 metų vasario 25 dieną sutvarkė išgriautus Kaišiadorių-Šiaulių kelio tiltus, susiaurino kelio vėžę. Pertvarkius kelią iki Kaišiadorių, įrengus papildomas pralankas Šiaulių-Kėdainių vienvėžis kelias galėjo praleisti per parą iki 24 traukinių porų. Karinės vadovybės šitas paskaičiuotas traukinių kiekis netenkino, todėl armijos karo geležinkelių viršininkas dar 1915 metų gruodžio 29 dieną įsako linijoje Šiauliai-Kaišiadorys pakloti antrus bėgius. 1917 metų gruodžio 15 dieną antrojo kelio tiesimas buvo baigtas, ir nuo tada kelio paros traukinių pralaidumas pakilo iki 72 traukinių porų“, – rašo L. V. Žeimantas.

Gyventojų plėšimas, kaip byloja istoriniai duomenys, tęsėsi iki 1919 metų pradžios. Kai tų metų liepą Lietuvos geležinkeliai iš vokiečių kariuomenės perėmė Baisogalos geležinkelių stotį, pasitikti pirmąjį lietuvišką traukinį susirinko galybė apylinkių gyventojų. Tiesa, jiems teko nusivilti, nes traukiniu atvykę oficialūs besikuriančios Lietuvos geležinkelių administracijos atstovai nemokėjo valstybinės lietuvių kalbos.

Ką apie stotį rašė 1927 metų spauda?

Lietuvių perimta stotis buvo stipriai nuniokota, neveikė vandentiekis, todėl geležinkelininkams teko gerokai paplušėti. Tik 1924 metais baigtas kapitalinis stoties keleivių namo remontas. Kai dar po trejų metų laikraščio „Sąsieka“ korespondentas rašė apie Baisogalos stotį, įvertinimas nebuvo pats geriausias: „Prie pačios stoties yra apie 30 namų su 8 krautuvėmis ir lentpjūve, kuri silpnai veikia. Stoties namas pastatytas 30 m. atgal, dviejų aukštų. Pirmame aukšte yra stoties patalpos, antrame aukšte gyvena stoties viršininkas ir traukinių kontrolierius. Kiti stoties tarnautojai (1 stoties viršininko padėjėjas ir 4 iešmininkai) gyvena fligeliuose kartu su keliais kelių tarnybos tarnautojais. Stoties budėtojo patalpos labai ankštos. Stotyje yra bufetas, kuris labai menką apyvartą turi. Baisogalos stotis yra IV klasės ir komerciniu atžvilgiu veikia gerai. 1926 m. metinė apyvarta buvo 124 357 Lt, o šiais 1927 m. per 7 mėnesius apyvarta pasiekė 94 088 Lt. Tokiu būdu galima laukti, kad šiais metais apyvarta, palyginti su 1926 m., padidės iki 50 %. Stoties vagonų apyvartą daugiausia sudaro miško medžiaga (apie 1500 vagonų per metus). Be to, dar iš stoties išsiunčiama apie 50 vagonų javų (daugiausia iš Komaro ir Jagmino dvarų) ir kasdien 25 bidonai pieno (Kaunan ir į Kėdainius). Į stotį daugiausiai ateina vagonai su trąšomis (per metus apie 40 vagonų). Keleivių iš Baisogalos stoties važiuoja nedaug, nes stoties rajone yra daugiausia dideli miškai. Šiaip vieta prie stoties būtų gera ir sveika vasarotojams, bet, deja, Baisogalos stotis yra per toli nuo didžiųjų miestų“.

Analizuojant komercines žinias iš 1919-1935 metų geležinkelių darbuotės apyskaitų ir 1936-1937 metų metraščių galima pamatyti tikslius to meto veiklos skaičius. Pavyzdžiui, atvykstančių ir išvykstančių keleivių nuosmukį. Jeigu 1921-1933 metais šie skaičiai siekė daugiau nei dešimt tūkstančių, tai 1934 metais atvykusiųjų buvo vos 8 927, o išvykusiųjų – 9 964 žmonės. Panaši situacija tęsėsi ir kitais metais, kai į Baisogalos stotį per metus atvyko tik 9 868, o išvyko – 9 837 žmonės. Tiesa, vėliau situacija kiek pagerėjo – 1936-1937 metais šie rodikliai ir vėl perkopė dešimties tūkstančių keleivių ribą. Bendros stoties pajamos tais metais siekė šimtatūkstantines sumas (1934 m. – 144 255,60 Lt, 1935 m. – 126 953,00 Lt).

Dvarininkai taip pat naudojosi geležinkelio teikiamais patogumais

R. Vaitkevičienė, aktyviai renkanti Baisogalos krašto istoriją, pasakoja, kad dvarininkas Vladislovas Komaras, gyvenęs Baisogalos dvare, taip pat naudojosi geležinkelio teikiamais patogumais. Tai ne tik iš jo ūkio nuolat iškeliaudavę javai, bet ir specialiai jo reikmėms atkeliaudavusios prekės: „Jo vairuotojas kasryt atvažiuodavo į geležinkelio stotį pasiimti traukiniu iš Kauno atsiunčiamų 100 gramų sviesto. O ponia Komarienė su dukterimis traukiniu vykdavo į Kauną, kur apsistodavo savo prabangiame bute ir dalyvaudavo kultūriniame miesto gyvenime. Dvarininkaitės automobiliu arba karieta parveždavo į dvarą traukiniais atvykdavusius svečius ir juos vėl išlydėdavo į stotį“.

Įdomu ir tai, kad V. Komaras nuo geležinkelio stoties į Kauno pusę savo miškų eksploatacijai, kaip pasakoja baisogalietė R. Vaitkevičienė, buvo pasistatęs gerą lentpjūvę: „Už jos buvo Komaro miškų girininkijos pasoda ir sodyba. Kai 1918 metais buvo įkurta valdiška Baisogalos girininkija, Komaro įkurta pasoda tapo jos būstine, o 1931 metais įsteigus miškų urėdiją – jos būstine“.

Šiandien nykią ir apleistą stotį aprodę Regina ir Rimantas Vaitkevičiai pabrėžia, kad istorinę reikšmę turi ir čia tebestovinti nuožulni rampa, dar kitaip vadinama pakhauzu. Nepriklausomos Lietuvos laikais antrojoje Baisogaloje veikė paštas, viešoji skaitykla, vilnų karšykla, dvi krautuvės, užkandinė su gėrimais, gana didelis žemės ūkio gaminių paruošų punktas. „Paskui čia dažnai atvažiuodavo kolūkinės gurguolės: vasarą – su pašarais, o rudenį – su grūdais, cukriniais runkeliais ir panašiai. Traukiniais visa tai išveždavo, o pargabendavo žemės ūkiui trąšų, mašinų, cukrinių runkelių išspaudų ir kitko. Geležinkeliais atvežamas prekes sukraudavo būtent ant šios, šiandien dar tebestovinčios rampos“, – pasakoja R. Vaitkevičienė.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia