Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Šeduvos vilnų karšimo tradicijos

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome itin išskirtinį kultūros paveldo objektą – dar prezidento Antano Smetonos laikais Šeduvoje veikusią vilnų karšyklą, kurioje savo laiku dirbo ir šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės tėvo pirmoji žmona.

V. Grybauskienė buvo vilnų karšyklos siūlų lenkėja

Apie pirmąjį Šeduvos karšyklos-verpyklos savininką žinoma tik tiek, kad jis buvo žydas. Manoma, kad būtent jis prieš daugiau nei šimtą metų iš Anglijos parsigabeno vilnų karšimo ir verpimo mašinas.

Įdomu tai, kad sovietmečiu nacionalizavus įmonę čia dirbdavo vos keturi ar penki žmonės, kurie per mėnesį pagamindavo iki 400 kilogramų milo. Iš jo Radviliškio, Šiaulių ir Panevėžio rajonų gyventojai siūdavosi drabužius.

Iš suvelto milo paprastai buvo siuvami šilti viršutiniai drabužiai: apsiaustai, kostiumai, kostiumėliai, paltai ir švarkai, o iš nevelto milo buvo galima pasiūti nebent tik kokį apsiaustėlį piemeniui. Šis audinys buvo itin populiarus karo bei pokario metais, kai kaimo žmonės sunkiai galėdavo įsigyti pirktinių medžiagų, todėl vilnų karšykla Šeduvai buvo itin vertingas turtas. Beje, verta paminėti, kad nuo žodžio „milas“ lietuvių kalboje kilo ir žodis „milinė“ – kariškas paltas.

Dar 2008 metais buvusi vilnų karšyklos siūlų lenkėja, dabartinės Lietuvos prezidentės tėvo pirmoji žmona šeduvė Valerija Grybauskienė pasakojo, kad darbas buvo nelengvas, o užmokestis siekė vos keliolika rublių per mėnesį. Moteris tuomet sakė, kad darbas eidavosi sparčiai – reikėdavo tik spėti suktis, kai mašinos dirbo dideliu greičiu. Pasirodo, dirbti karšykloje sugebėdavo ne kiekvienas – reikėjo būti itin apsukriam.

Karšyklos atgaivinimas siektų kone 300 tūkstančius eurų

Prieš daugiau nei pusšimtį metų, 1960 metais, kai senąjį statinį kitapus Panevėžio gatvės suniokojo gaisras, karšykla perkelta į buvusius teismo rūmus. Čia ji veikė iki 1997 metų. Šeduvos miesto atstovai sako, kad šį verslą šiandien labai norima atgaivinti, nes Šeduvoje puoselėjama avininkystė, o ir tokių įrenginių Lietuvoje jau beveik neišlikę.

Buvęs ilgametis Šeduvos miesto seniūnas Kostas Dočkus yra pasakojęs, kad kad šitos mašinos – veikiančios, o dabar yra tiesiog atjungtos: „Jas truputį patvarkius, renovavus pastatą, jas būtų galima pademonstruoti, galbūt įrengti muziejų“.

Nors tuometinio seniūno idėją tikėtasi įgyvendinti iki 2010 metų, to padaryti nepavyko. Pirminiais skaičiavimais, muziejinės karšyklos atgaivinimas šiandien siektų kone 300 tūkstančius eurų.

Kaip sako Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, atstačius įrangą čia būtų galima organizuoti labai geras edukacines programas: „Viena karšykla yra Pasvalio rajone, tačiau ten naudojama vandens energija. Mūsų karšyklos principas yra kitoks – naudojama elektra. Tai suteiktų daug pažintinės vertės tiek jaunajai, tiek ir vyresniųjų kartai. Šiuo metu yra pateikta paraiška Kultūros paveldo departamentui. Šiemet dėl lėšų trūkumo pinigų nebuvo skirta, tačiau rankų nenuleidžiame – jau pateikiau paraišką 2017 metams dėl pastato restauravimo projekto parengimo. Tikiuosi, kad kitąmet turėsime tuos pinigus, o kai turėsime projektą, galėsime ir lengviau ieškoti finansavimo iš Europos ar kitų fondų“.

Tiesa, svarbu ne tik prikelti įrenginius naujam gyvenimui, bet ir tinkamai sutvarkyti pastatą. Šiandien Lietuvoje išlikę vilnų karšėjai sako, kad tam, jog siūlai būtų kokybiški, vilną karšti, knatuoti ir verpti reikia tik tuomet, kai patalpos oro temperatūra siekia ne mažiau kaip 18 laipsnių šilumos. Nenuostabu, kad norint prikelti karšyklą, reikia pagalvoti ir apie tinkamą pastato apšildymą. Tiesa, su vilna dirbantys žmonės, pasirinkę senąjį amatą, nesigaili dėl tokio sprendimo. Štai visoje Lietuvoje kasdien populiarėjantis vilnos karšėjas ir verpėjas Alfonsas Eugenijus Majus pabrėžia, jog dar prieš imdamasis šio verslo manęs, kad jeigu Lietuvoje daugėja avių, vadinasi, visuomet reikės ir vilnonių apdarų. Vyras sako neapsirikęs – ir jaunos, ir pagyvenusios moterys perka sukarštą arba suverptą vilną – iš karšinio daro papuošalus, o iš siūlų – mezga. Vyras apie vilną randa daug gerų žodžių. Sako, kad ji ir šlapia šildo, todėl pataria į šlapius batus geriau įšokti basam, bet tik ne mūvint sintetines kojines.

Prieš penkerius metus įsisuko ilgapirščiai

Ne paslaptis, kad apleisti pastatai neretai tampa ilgapirščių ir niekdarių traukos centru. Savaitraštis „Radviliškio naujienos“ ne kartą rašė apie nuniokotus dvarus, išlaužtas jų duris, išdaužytus langus ir pavogtus vertingus daiktus.

Deja, panašus likimas ištiko ir Šeduvos vilnų karšyklą. Prieš penkerius metus karšykla buvo apvogta. Vos tik sužinoję nemalonią naujieną atsakingi asmenys apžiūrėjo technologinę įrangą ir nustatė, kad nuo trijų karšimo mašinų pagrobta keturiolika metalinių karšimo volų, vienas elektros variklis bei aštuoniasdešimt siūlų prispaudimo cilindrėlių. Suskaičiuota, kad vagys pridarė žalos už daugiau nei 3700 eurų.

Šeduvos miesto seniūnija dėl vagystės kreipėsi į Radviliškio rajono policijos komisariatą, kuris pradėjo ikiteisminį tyrimą. Apmaudu, tačiau iki šiol nėra nustatyti asmenys, nuniokoję valstybės saugomą kultūros paveldo objektą Šeduvoje.

Pastatas perduotas Šeduvos kultūros ir amatų centrui

Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas V. Simelis sako, kad Šeduvos vilnų karšykla – vienas iš unikalesnių objektų, esančių Šeduvos mieste: „Taip sakau, nes Šeduvos miesto centras, kaip žinia, yra urbanistinė teritorija, o joje turime ir kitų objektų, kurie yra įrašyti į kultūros paveldo registrą. Būtent vienas iš tokių yra Šeduvos vilnų karšykla ir jos technologinė įranga. Įrengimų kompleksas yra išties unikalus savo retumu, o itin reikšmingos vertingosios savybės – įranga yra pilnai veikianti, tad galimas ir visiškas proceso atlikimas“.

Ilgą laiką karšykla buvo tik Radviliškio rajono savivaldybės rankose, tačiau praėjusių metų gruodį rajono Taryba nusprendė karšyklos pastatą patikėjimo teise perleisti Šeduvos kultūros ir amatų centrui. Kartu su 1940 metų statybos beveik 250 kvadratinių metrų karšyklos pastatu Šeduvos kultūros ir amatų centrui perduotas ir tų pačių metų statybos 74 kvadratinių metrų sandėlis bei įrenginiai: dvi mašinos vilnai karšti, mašina knatams bei dar vienas įrenginys verpti. Pastatas šiuo metu – minimaliai aptvarkytas.

Kalbėdama apie Šeduvos vilnų karšyklos-verpyklos pastatą Šeduvos kultūros ir amatų centro direktorė Natalija Borgerdt sako, kad šiame pastate išties galvojama įkurti edukacinę zoną, kurioje būtų pristatomi senoviniai amatai, tarp kurių būtų vilnos verpimas bei karšimas. Deja, tam trūksta lėšų. „Pastato mechanizmus jau apžiūrėjo specialistai, kurių teigimu, dingę ar išardyti prietaisai gali būti atstatyti, tačiau brangiausiai kainuotų dar veikiančių mechanizmų detalės, kurios yra susidėvėjusios. Šiuo metu mes pastatą prižiūrime, tačiau jame jokios veiklos nevykdome. O kas mums duos reikiamų lėšų? Nors ir galima dalyvauti projektuose, tačiau Šeduvos kultūros ir amatų centras neturi lėšų prisidėti prie projektų“, – neslepia N. Borgerdt.

Kaip bebūtų, V. Simelio jau minėta paraiška teikia vilčių, kad Šeduvoje, pro kurią važiuojant visų akys krypsta į abipus kelio Šiauliai-Panevėžys besiganančias avis, bus prikelta senoji tradicija ir dar mūsų močiučių puikiai išmanytas amatas. Juk dar ir šiandien vilnoniai siūlai senolių rankose – ne naujiena. Dažna garbaus amžiaus senjorė šaltą rudens ar žiemos vakarą leidžia verpdama ar anūkams megzdama šiltas vilnones kojines.

Šiek tiek – apie vilną ir jos paslaptis

Kaip sako specialistai, vilna turi ir privalumų, ir trūkumų, o svarbiausia – tinkama jos priežiūra. Savaitraštis „Radviliškio naujienos“, remdamasis portalu www.esat.lt, šiandien atkreipia dėmesį į Šeduvos karalienę vilną.

Taigi, kokie yra vilnos privalumai?

Svarbiausias iš jų, kad vilnos audinys yra higieniškas, lengvas, minkštas, pralaidus orui, gerai saugantis nuo temperatūrų kaitos. Taip pat jis turi savybę izoliuoti šaltį ir karštį, apsaugoti nuo staigių temperatūros svyravimų ir leidžia odai kvėpuoti.

Įdomu tai, kad vilna geba sugerti didelį vandens ir vandens garų kiekį – 30-33 proc. savo pačios svorio, nesukeldama drėgmės pojūčio, t. y., prieš tapdama drėgna. Kai audinys sugeria drėgmę, pati vilna lieka gerokai labiau įkaitusi, nei drėgna ir šalta. Todėl, pavyzdžiui, po treniruotės sporto aikštelėje ar intensyvaus darbo sode rekomenduojama apsivilkti vilnonį drabužį, nes jis leis kūnui atvėsti lėtai.

Vertėtų nepamiršti, kad vilna užkerta kelią net bakterijoms daugintis, o gaminiai tinkami naudoti ir žiemą, ir vasarą.

Vilna dėl unikalios savybės sugerti ir išgarinti drėgmę bei „kvėpuoti“ sukuria puikias sąlygas ramiam ir sveikam miegui – žiemą miegant tokioje patalynėje nekaistame, o vasarą – neprakaituojame.

Kruopščioms namų šeimininkėms itin svarbus ir dar vienas privalumas – vilnos patalynė nekaupia nešvarumų ir dulkių. Jos lieka patalynės paviršiuje, kadangi vilnoje esantis natūralus lanolino riebalas neleidžia nešvarumams skverbtis giliau į audinį, o dulkių erkės, kurios daugeliui žmonių sukelia įvairių rūšių kvėpavimo takų alergijas, vilnonėje patalynėje neturi sąlygų veistis.

Turintiems kraujotakos sutrikimų taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į vilną – jos pluoštas atlieka natūralų mikromasažą, kurio dėka gerinama kraujotaka, organizme greičiau vyksta atstatomieji procesai, greičiau sveikstama.

Kalbant apie trūkumus, tai pavyko atrasti tik vieną – vilna stipriai lamdosi. Dėl to vilnoniai audiniai dažniausiai yra maišomi su sintetiniais pluoštais, kurių dėka audinys įgauna tvirtumo ir mažiau lamdosi.

O jeigu namuose jau turite ne vieną vilnos gaminį, svarbu žinoti ir keletą priežiūros taisyklių: vilna skalbiama tik drungname vandenyje – nes priešingu atveju susivels. Vilnonius gaminius galima skalbti skalbimo mašina, rankomis, valyti cheminiu būdu. Jei skalbiama mašina, reikėtų naudoti vilnai skalbti skirtą programą bei specialias vilnai skalbti skirtas priemones – geriausia skystas, į kurių sudėtį įeina lanolinas. Nereikėtų vilnos gaminių gręžti ir džiovinti džiovyklėse, o džiovinti horizontaliai, nes šlapios vilnos svoris gali būti iki trijų kartų didesnis, todėl drabužis gali prarasti formą. Nereikėtų vilnos džiovinti saulėje – vilna gali išblukti bei pasidaryti trapi. Nors specialistai sako, kad vilnonių gaminių lyginti nerekomenduoja, labai prireikus tai padaryti išeitis yra: lyginti reikėtų tik per drėgną audeklą.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia