Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: reikšmingais pilkapynų takais…

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome devynias išskirtines amžinojo poilsio vietas mūsų rajone – pilkapynus.

Kas yra pilkapis?

Tikriausiai daugelis, perskaitęs pilkapyno pavadinimą, gūžtelėjo pečiais – kokia tai kultūros vertybė? Kaip pasakoja į ekskursiją po rajono pilkapius mus lydėjęs Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, pats žodis „pilkapis“, jį iššifravus, reiškia piltą kapą: „Tai yra toks laidojimo būdas, kuris Lietuvoje buvo populiaresnis antrajame-ketvirtajame amžiuose, dar ir šiek tiek vėliau. Tuomet kūnas būdavo padedamas ant žemės paviršiaus ir supilamas kapas. Paprastai sakant, žmogus būdavo laidojamas ne po žeme, o virš jos. Būtent taip reikėtų suprasti pilkapį. O jeigu tų piltų kapų yra ne vienas, o keli ar keliasdešimt, ta vieta vadinama pilkapynu. Jų gali būti labai įvairaus dydžio – iki šešių ar dešimties metrų, o teritorija būdavo apjuosiama akmenų žiedu. Tai yra šventa vieta. Kaip jau seniau esame aptarę, rajone yra daugiau nei šimtas neveikiančių kapinaičių, kurias prižiūri seniūnijos. Su pilkapiais situacija tokia pati – vienaip ar kitaip juos reikia prižiūrėti, išsaugoti. Tiesa, per daugelį metų kai kurių pilkapynų neliko – juos atrasti galima tik žemėlapyje. Jie – apaugę medžiais, neprieinami. Savininkai, ūkininkai, kurie aplink turi dirbamas žemes, tų vietų neliečia, todėl viskas apžėlė“.

Rajone – devyni saugomi pilkapynai

Kultūros paveldo registro duomenimis, tokių pilkapynų rajone yra devyni. Reikia paminėti, kad turime ir išskirtinį Raginėnų pilkapyną, kuriame suskaičiuojama aštuoniasdešimt ar net devyniasdešimt pilkapių vienoje vietoje. Tačiau apie jį – šiek tiek vėliau.

Pirmiausia vertėtų pristatyti tuos pilkapynus, apie kuriuos net ir istorija šiandien tyli. Vienas iš tokių – valstybės saugomas Lenartuvos pilkapynas, esantis Lenartuvos kaime, Šaukoto seniūnijoje. Apie šį pilkapyną duomenų atrasti pavyksta nedaug. Tik tiek, kiek nurodoma vertybių registre: „10 žemių sampilų, nuo 10-12 metrų iki 14-15 metrų skersmens ir nuo 0,2-0,3 metro iki 0,4-0,6 metro aukščio. Pilkapyne išsiskiria 2 pilkapių grupės. Pirmąją sudaro 6, antrąją – 4 pilkapiai. Šias pilkapių grupes skiria iki 30 centimetrų aukščio pakiluma, apaugusi medžiais. Be to, antrojoje pilkapių grupėje pilkapiai tarpusavyje jungiasi“.

Taip pat yra fiksuojami Augmėnų pilkapynas (Augmėnų kaime, Baisogalos seniūnijoje), Mažuolių pilkapynas, vadinamas Milžinkapiu (Mažuolių kaime, Šiaulėnų seniūnijoje), Pakalniškių, Kleboniškių pilkapynas (Pakalniškių seniūnijoje), Liaudiškių pilkapynas (Liaudiškių kaime, Baisogalos seniūnijoje) bei Šiaulaičių pilkapynas, vadinamas Kapmilžiais (Šiaulaičių kaime, Šiaulėnų seniūnijoje).

Vienas didžiausių Lietuvoje pilkapynų – Radviliškio rajone

Kadangi apie aukščiau minėtus pilkapynus nėra išlikę jokių duomenų, reikia pabrėžti, kad Radviliškio rajonas, kaip sako V. Simelis, yra itin garsus unikaliu Raginėnų archeologijos kompleksu, kurį sudaro piliakalniai, mitologiniai akmenys, gyvenvietės, senkapiai ir šioje publikacijoje išskiriami pilkapynai.

Juos išsamiau „Raginėnų senovėje“ yra aptaręs istorikas Petras Juknevičius: „Didžiausia pilkapių grupė yra pušyne, netoli Daugyvenės ir Dubulio (pasak padavimo, šiame upelyje laumės kasas velėdavusios) santakos – vienas didžiausių Lietuvoje pilkapynų: būta apie 90 pilkapių. Jais 1829 metais susidomėjo prancūzų keliautojas, archeologas, etnografas Frederikas Diubua de Montpere, tuo metu apsistojęs Pakruojo dvare ir mokęs barono Roppo vaikus. Jis kasinėjo 4 pilkapius su degintais ir griautiniais kapais. Rastą nesudegusią kaukolę tyrinėtojas pasiuntė Milano muziejui. Vėliau F. Diubua de Montpere tapo Neuštelio universiteto profesoriumi. Būtent jo dėka Raginėnų vardas tapo žinomas Europoje“.

Kaip rašo istorikas, tai neliko be atgarsio Rusijoje. 1909-1910 metais rusų archeologas Ivanas Abramovas Raginėnų pušyne tyrinėjo 33 pilkapius: „Radiniai pateko į Valstybinį Ermitažą Sankt-Peterburge. 1910 metais keturis pilkapius kasinėjo mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius“.

Apibendrindamas tyrimų rezultatus istorikas P. Juknevičius nurodo, kad Raginėnų pušyne esančiame pilkapyne aptikta žmonių griaučių ir ketvirtojo-septintojo amžiaus radinių. „Šiaurės Lietuvoje pilkapių kultūra buvo išplitusi I-V a., VIII-IX a. ji būdinga Rytų Lietuvai. Raginėnai – lyg savotiška sala. Tyrinėjimų medžiaga davė pagrindą rusų archeologui Aleksandrui Spycinui paleisti į mokslinę apyvartą „Raginėnų kultūros“ vardą. Didelis šios kultūros šalininkas buvo ir žymusis mūsų archeologas Petras Tarasenka“, – rašoma „Raginėnų senovėje“.

Istoriniai faktai byloja, kad „Raginėnų kultūros“ terminas, kurį istorikas pristato savo darbe, archeologijos moksle vyravo iki dvidešimtojo amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigos. Tiesa, vėliau jo buvo atsisakyta motyvuojant tuo, kad tai nėra išskirtinė kultūra. Visgi istorikas P. Juknevičius drįsta abejoti, ar nepaskubėta: „Dabar pušyne yra apie 80 pilkapių, kurių sampilų skersmuo 6-10 metrų, o aukštis – iki 1,5 metro“.

J. Basanavičius teigė perkasęs visus pilkapius

Netrūksta duomenų ir apie antrąją pilkapių grupę, buvusią į pietus nuo Raginėnų piliakalnio, pietinėje Rinkakalnio dalyje. Kaip nurodo istorikas, 1829 metais jau minėtas tyrinėtojas F. Diubua de Montpere čia kasinėjo du, o 1909 metais I. Abramovas – tris pilkapius. „J. Basanavičius teigė 1910 metais perkasęs visus pilkapius. Šie pilkapiai datuojami II-IV a. Išlikę tik jų fragmentai. Kadangi pilkapių sampilai sunaikinti, išlikę 6-8 metrų skersmens, iš didelių akmenų sukrauti vainikai. Manoma, kad dėl pilkapių akmenų vainikų (rinkių) galėjo kilti šios kalvos pavadinimas. Nors patikimesnė versija, kad Rinkakalnis kilęs iš žodžio rinktis“ .

P. Juknevičius aptaria ir Kapupio upelio dešiniajame krante, prie Raginėnų ir Pakalniškių kaimo ribos, likusius tris pilkapių fragmentus. Jo teigimu, vieną iš jų 1996 metais tyrė archeologai Zenonas Baubonis ir Bronius Dakanis: „Pilkapiai yra priešais buvusią Urbaičių sodybą. Todėl neatmestina tikimybė, kad juos kasinėjo ir J. Basanavičius, nes minėjo, kad jam yra talkinę gimnazistai Urbaičiai. Raginėnų kaimas į vienkiemius skirstėsi 1910 m. Tuo laiku Kapupio kairiajame krante įsikūrė Urbaičiai. Upelio pavadinimas irgi sietinas su čia buvusiais laidojimo paminklais. Tiesa, dabar labiau siejamas su kairiajame krante, prie santakos su Daugyvene, esančiomis senosiomis kaimo kapinėmis“.

Pilkapių istoriją ir tyrinėjimus analizavęs P. Juknevičius teigia, kad tokiame mažame plote archeologinių paminklų gausa rodo, jog Raginėnų apylinkės buvo tankiai apgyvendintos.

Apie daugelį pilkapių sekami padavimai

V. Simelis sako, kad piliakalniai, pilkapiai, šventi kalnai, akmenys, medžiai ir šaltiniai visada traukė žmonių dėmesį. Įdomu tai, kad apie juos buvo ir iki šiol yra pasakojami padavimai bei sakmės, kuriose susipina istorinė tiesa, pateikėjo laikų realijos ir aplinkos vertinimai, mitologiniai vaizdiniai ir fantazija.

„Puikus tokios daugiasluoksnės žodinės tradicijos pavyzdys yra apie daugelį pilkapių – priešistorinių laidojimo vietų – sekami padavimai. Paprastai juose išsaugoma atmintis apie pilkapius kaip senovės laikų kapus, bet jie siejami su XVII–XIX a. įvykiais – kovomis su švedais arba prancūzais. Be to, pasakojimai dažnai papildomi fantastiniais, tačiau seną mitologinį pagrindą turinčiais užkeiktų turtų, auksinės karietos ir kitais vaizdiniais. Padavimai laikytini ne vien tautosakos kūriniais, bet ir reikšmingu archeologinių paminklų pažinimo šaltiniu. Archeologijai žodinė tradicija yra nepaprastai svarbi, deja, Lietuvoje tyrimai šioje srityje tebėra retenybė. Didelės reikšmės tokio pobūdžio tyrimams turi XVIII a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje užrašyti padavimai bei sakmės apie archeologijos paminklus. Ne mažiau vertingi per XX a. archeologines ekspedicijas archeologų girdėti pasakojimai – tai, ką pateikėjai pasakojo išvydę patį kasinėjimų procesą ir archeologinius radinius“, – savo straipsnyje rašo Lietuvos istorijos instituto atstovas Laurynas Kurila ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto atstovas Vykintas Vaitkevičius.

Tiesa, straipsnio autoriams taip pat nepavyko atrasti išsamios informacijos apie pilkapynus: „Kadangi archeologiniais metodais alternatyvius laidojimo būdus (ne žemėje) užfiksuoti yra labai sunku, dauguma archeologų darbų remiasi prielaida, kad laidojimo paminklai yra daugiau ar mažiau reprezentatyvūs. Šis požiūris turi oponentų, tačiau kritikai taip pat nelengva rasti argumentų. Rytų Lietuvos pilkapių kultūros, kuriai priklauso Migonių pilkapynas, o ir kitų regionų laidojimo paminklų demografinis informatyvumas yra diskusijų objektas. Dažniausiai abejojama, ar kartu su kitais bendruomenės nariais buvo laidojami kūdikiai. Tačiau panašių abejonių gali kilti ir kalbant apie kitas socialines grupes, pavyzdžiui, vergus arba diduomenės atstovus“.

Nuo žalvario iki geležies amžiaus…

Oficialiais duomenimis, akmens amžiaus kapų Lietuvoje randama mažai, nes žmonės buvo laidojami po vieną ten, kur klajojanti šeima žmogaus mirties metu buvo apsistojusi ar ilgiau gyveno. Todėl tokie kapai dažniausiai atrandami netyčia. Lietuvoje iki šiol neaptiktas nė vienas paleolito kapas. Nurodoma, kad mirusieji imti guldyti palenktais keliais, su plaštakomis, sudėtomis po skruostu (kaip miegant) – tai rodo, kad su virveline kultūra į Lietuvos teritoriją atkeliavo ir nauji laidojimo papročiai. Vėliau mirusieji netgi imti laidoti tik pariestais, net prie smakro priglaustais keliais.

Išskiriami ir žalvario amžiaus pilkapiai. Vidurio Europoje pilkapiuose laidojo jau Virvelinės keramikos kultūros žmonės, todėl ši kultūra kartais vadinama ir Pilkapių (Kurganų) kultūra. Rytų Pabaltijį paprotys mirusiuosius laidoti pilkapiuose pasiekė tik Žalvario amžiuje. Tokių, iki 30 m skersmens, 3-4 m aukščio pilkapių rasta Kretingoje, Kretingalėje (tyrinėjo archeologai Pranas Kulikauskas, A. Merkevičius), Egliškėse (Elena Grigalavičienė). Jie supilti iš smėlio, molio, akmenų, kartais akmenimis grįstas ir visas jų paviršius.

Istorikai atrado ir degtinių kapų. Jų teigimu, apie Žalvario amžiaus vidurį dabartinėje Lietuvos teritorijoje, kaip ir visoje Vidurio Europos šiaurėje, mirusiuosius imta deginti. Palaikams tokiuose kapuose iš akmenų statydavo rūselį. Kartais urną akmenimis tik apramstydavo, o viršų uždengdavo plokščiu akmeniu. Degtinių pilkapių rasta Paveisininkuose (P. Kulikauskas), Kernavėje (Aleksiejus Luchtanas), Stanaičuose (A. Merkevičius). Tiesa, neaišku, ar juos dengė neaukšti pilkapiai – vėliau jie lengvai galėjo sunykti.

Pilkapynų istorijoje išskiriami ir geležies amžiaus pilkapiai. Tiesa, paprotys deginti palaikus gyvavo apie tūkstantmetį ir išnyko tik Geležies amžiaus pradžioje. 2004 metų duomenimis, Rytų Lietuvoje ir iš dalies dabartinėje Vakarų Baltarusijoje išlikę apie 390 geležies amžiaus pilkapių grupių, kuriose priskaičiuojama daugiau kaip 6500 pilkapių (A. Tautavičiaus duomenys su V. Vaitkevičiaus papildymais). Tiesa, Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro duomenys (iki 2006 m. į jį buvo įrašyta apie 2000 archeologijos vertybių) dėl įvairių priežasčių tik iš dalies atspindi realią situaciją.

Mūsų eroje net ir Vakarų Lietuvoje nustota statyti sudėtingus statinius mirusiesiems. Kapus tik aptverdavo akmenų vainikėliu.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia