Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Paminklų istorija ir galia

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šioje publikacijoje dėmesį atkreipsime į rajoną puošiančius ir skirtingas istorijas bei likimus slepiančius paminklus. Radviliškio rajone šiandien tokių saugomų kultūros paveldo objektų yra net dešimt. Vieni iki pat šių dienų išliko nepakitę, o kiti, suniokoti sovietmečiu, šiandien akis džiugina jau atkurti.

Skirtingi likimai

Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako, kad kiekvienas iš į Kultūros paveldo registrą įtrauktų paminklų yra savitai reikšmingi ir svarbūs: „Tai įvairios paskirties paminklai. Radviliškio rajone yra paminklų, pastatytų Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti, Lietuvos savanoriams, kovojusiems ir žuvusiems kovose prieš bermontininkus. Yra ir paminklų, skirtų konkretiems asmenims, kaip, tarkime, Adomui Mickevičiui ar Vytautui. Tačiau svarbiausia – šių paminklų istorija. Visi paminklai, kurie skirti šalies nepriklausomybei ar kitoms progoms, sovietmečiu buvo nugriauti ir atstatyti juos suradus. Tokie stovi Užuožerių, Aukštelkų kaimuose, Baisogaloje. Jie turi gilią istoriją. O jeigu kalbėtume apie Burbiškio dvare visų akis džiuginantį Vytauto paminklą, tai jis – vienas iš pirmųjų, pastatytų Lietuvoje ir, galima sakyti, kad atkurti jo nereikėjo – reikėjo tik atlikti tam tikrus tvarkybos darbus, nors sovietmečiu Burbiškyje gyveno žmonės, aplink buvo kiaulidės. Norėčiau pabrėžti, kad paminklai – labai svarbūs mūsų istorijoje, nes kiekvienas iš jų yra skirtas kažkokiai progai ar asmeniui įamžinti. Kiekvienas paminklas, turėdamas paskirtį ar istoriją, yra reikšmingas. Šiandien jų priežiūra – seniūnijų rankose. Neretai švenčių progomis prie paminklų žydi gėlės, uždegamos žvakės“.

Burbiškio dvare – reikšmingiausi paminklai

Kultūros vertybių sąraše, kaip jau minėta, registruota dešimt rajone esančių paminklų, tačiau tik du iš jų yra saugomi valstybės. Abu stovi Burbiškio dvaro parke, į kurį pavasarį suplūsta dešimtys tūkstančiai lankytojų, o kitu metų laiku noriai traukia ne tik turistai, bet ir įsiamžinti trokštantys jaunavedžiai.

Paveldosaugos skyriaus vedėjas džiaugiasi, kad abu Burbiškio dvarą puošiantys paminklai – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto ir poeto Adomo Mickevičiaus – atsilaikė prieš didžiausias negandas.

Kad čia stovi A. Mickevičiaus paminklas – nenuostabu. Istorija byloja, kad dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje paminklais išpuošęs dvaro parką Burbiškio dvaro savininkas Mykolas Baženskis dievino kompozitoriaus Štrauso muziką ir labai mėgo skaityti poeto Adomo Mickevičiaus poemas, kuriose buvo plačiai aprašyta Lietuvos praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais. Garsaus ir mylimo poeto kūryba skatino domėtis istorija, Lietuvos praeitimi, senove.

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktoriaus Egidijaus Prascevičiaus teigimu, gyvendamas Burbiškio dvare Mykolas Baženskis neatsisakė savo sumanymo skulptūromis išpuošti dvaro parką ir ieškojo gabaus menininko, galinčio jo idėjas įgyvendinti: „1910 metais Mykolas Baženskis susipažino su jaunu ir gabiu skulptoriumi Kazimieru Ulianskiu. Dailininkas buvo mokęsis skulptūros Lenkijoje. Baigęs mokslus 1907 metais gyveno Panevėžyje ir kūrė įvairius kūrinius bažnyčioms. Jau 1912 metais Burbiškio parko centrinėje dalyje buvo pastatytas jo kūrinys – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas. Tai pirmasis Vytauto paminklas Lietuvoje. Skulptorius sukūrė ir kitus paminklus bei skulptūras, tarp kurių – ir poeto Adomo Mickevičiaus paminklas“.

Ne paslaptis, kad pokario metais dvare buvo įkurta veislinių kiaulių ferma. Ilgainiui parkas užžėlė krūmais, menkaverčiais medžiais. Be priežiūros palikti želdiniai sulaukėjo, sunyko neprižiūrimi takai, tačiau parkas išlaikė pagrindinę planinę struktūrą. Išliko nepažeista sudėtinga tvenkinių sistema, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto ir poeto Adomo Mickevičiaus paminklai.

Paminklai visus džiugina jau daugiau nei šimtą metų

Istorija byloja, kad paminklas Vytautui parke pastatytas 1911 metais centrinėje teritorijos dalyje, šalia dvaro rūmų centrinio įėjimo. Atidengimo iškilmės vyko 1912 metais.

E. Prascevičius sako, kad paminklo pastatymas tuo metu buvo drąsus žingsnis ir neeilinis įvykis: „Skulptūra realistiška, atkartoja tuo metu Vilniaus katedroje buvusį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto portretą. Paminklo postamentas neobarokinis. Didysis kunigaikštis pavaizduotas visu ūgiu, su šarvais ant krūtinės ir kalaviju prie šono. Dešine ranka jis laiko skeptrą. Ant galvos – karūna su kryželiu. Skulptūra nulipdyta iš betono, postamentas – akmenų ir plytų mūro. Paminklas beveik nepažeistas išsilaikė nuo 1911 metų iki šių dienų. 1968 metais Kultūros ministerijos lėšomis jis buvo iš dalies restauruotas. 1990 metais rajono paminklotvarkininkų pastangomis restauruotas postamentas, o 1995 metais – ir skulptūra“.

Tais pačiais 1911 metais parke pastatytas ir poeto Adomo Mickevičiaus paminklas. Anot E. Prascevičiaus, tai pirmasis profesionalus poeto Adomo Mickevičiaus paminklas Lietuvoje, susilaukęs atgarsio to meto spaudoje, kurioje jis buvo apibūdinamas kaip talentingas ir drąsus kūrinys. Poeto skulptūra būdinga romantizmo epochai, postamentas neobarokinis. Poetas pavaizduotas visu ūgiu, apimtas poetinio įkvėpimo. Figūra dinamiška, tarsi spinduliuojanti vidinę energiją. Kuriant skulptūrą poeto veido bruožai kopijuoti nuo dailininko Vankavičiaus darbo portretų ir atitinka Adomo Mickevičiaus laikmečio tradiciją“.

Ši skulptūra iškalta is kalkakmenio, postamentas išmūrytas iš akmenų ir plytų, nutinkuotas. Tiesa, ši skulptūra keletą kartų nukentėjo. Pirmąjį kartą – apie 1939 metus, perkeliant paminklą į kitą vietą. „Keliant skulptūra nukrito ant žemės ir suskilo. Antrojo pasaulinio karo metu, per susišaudymą, buvo sutrupinta skulptūros galva. 1968 metais skulptūra restauruota Kultūros ministerijos lėšomis, tačiau nesėkmingai – galva nebuvo panaši į originalą“, – pasakoja Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius.

Jo teigimu, 1989 metais rajono paminklotvarkininkai pradėjo paminklą restauruoti, o 1990 metais restauruotas postamentas – atstatytos ištrupėjusios detalės, pertinkuotas, išbetonuoti laiptai. 1991 metais skulptorius J. Jagėla padarė naują galvą, atitinkančią originalą, 1995-1996 metais skulptūra apdorota chemikalais, restauruota. Šalia paminklo atkurti gėlynai.

Baisogalos paminklą nugriovė melioracijos technika

Kur kas skaudesnis – kitų paminklų likimas. Visiems puikiai žinoma, kad praūžus Antrojo pasaulinio audrai ir užgesus Lietuvos partizanų kovoms, įsitvirtinę „raudonieji“ pradėjo griauti visa, kas priminę mūsų tautos praeitį. Tai itin skaudžiai palietė Baisogalos kraštą. Būtent čia stovinčiam paminklui, kuris buvo skirtas žuvusiesiems už Lietuvos nepriklausomybę, šioje publikacijoje skirsime didžiausią dėmesį.

Elena Šveistienė, prisimindama Sąjūdžio dienas, rašė, kad Baisogaloje pirmiausia siekta sunaikinti savanoriams atminti skirtą paminklą: „Nuo paminklo viršaus piktavalių rankomis buvo nuverstas kryžius, apgriautas pats paminklas, tačiau jo, tvirtai sumūryto, visiškai nuversti nepajėgė“.

Istorija byloja, kad toks apdaužytas ir apgriautas paminklas stovėjo kone keliolika metų, kol 1967 metais buvo visiškai nugriautas. Anot E. Šveistienės, paminklui sunaikinti panaudota Baisogalos melioracijos statybos valdybos technika. Paminklo dalių niekas nesaugojo: vienas traktorininkai išvežė, o kitas buldozeriu užkasė greta.

E. Šveistienės prisiminimuose rašoma, kad ir tada buvo bebaimių žmonių, kurie stengėsi bent ką išsaugoti: „Vietos gyventojas Vytautas Linkevičius su nerimu stebėjo, kaip barbarai naikina šį brangų paminklą. Vyras nusprendė išsaugoti sąvartynan išvežtą akmenį su iškalta gynybos emblema – kardu bei kalaviju. Vieną naktį jis su traktorininku Šarka užsirideno tą akmenį ant skardos lakšto, pritvirtino prie traktoriaus ir parsigabeno į savo kiemą. Akmenį paguldė taip, kad nesimatytų iškaltų ženklų. Apie šį įvykį abu traktorininkai tylėjo ir laukė tos valandos, kada bus vėl galima jį parodyti“.

Kalbant apie paminklą, įdomu paminėti ir faktą, kad už kelių šimtų metrų nuo nugriauto paminklo vietos buvo rengiamasi statyti kitą – žuvusiems tarybiniams kariams. „Naujojo paminklo – obelisko – pamatams sutvirtinti atgabeno dalį buvusiojo paminklo detalių. Tarp pastarųjų buvo ir plokštė su Vyčio kryžiumi. Statybos brigadininkui Vytautui Kraponavičiui sąžinė neleido Vytį pakišti po tarybiniu obelisku“, – rašo E. Šveistienė. Moteris savo prisiminimuose dalijasi ir narsiu šio vyriškio elgesiu. Pasirodo, jis sugalvojo, kaip išsisukti iš šios padėties – nupirko degtinės ir ja gerokai pavaišino statybininkus. Kai šie užmigo, jis plokštę paslėpė žemėje. Dar dvi plokštes paėmė tuometinis Gyvulininkystės instituto direktorius Leonas Tymukas ir paslėpė instituto archyvo patalpoje. Tačiau viena plokštė su Gediminaičių stulpais dingo. Dingo ir kryžius.

Paminklo atstatymas „kainavo“ sutraiškytą pirštą

E. Šveistienės prisiminimais šioje publikacijoje dalijamės ne be priežasties. Būtent ji vėliau tapo svarbios istorijos liudininke – paminklo savanoriams atstatymo darbams sudarytos komisijos nare. „Sąjūdžio Baisogalos grupės vieno susirinkimo metu nutarėme atstatyti, kas sovietmečiu sugriauta. O sugriauta iš išardyta buvo labai daug. Nutarta pirmiausia atstatyti paminklą savanoriams, žuvusiems kovose su bermontininkais“, – rašo E. Šveistienė.

Šioje istorijoje itin svarbi ne tik jau minėtos baisogališkės pavardė, bet ir kitų, sudariusių specialią komisiją. Oficialiais duomenimis, paminklo atstatymo komisijos pirmininku išrinktas Petras Kaščionis, pavaduotoju – Jonas Ančerys, iždininku – Vytautas Damanauskas, nariais – Elena Šveistienė ir Jonas Kutra. Komisijai, kaip byloja istorija, darbo netrūko: teko ieškoti architekto paminklui atkurti bei paminklo nuotraukų. Čia pagalbos ranką ištiesė pulkininko Juozo Šarausko brolis kaunietis Martynas Šarauskas, pateikęs gerą paminklo fasadinės pusės nuotrauką. Pagal ją architektė Asta Meškauskienė padarė brėžinius, o paminklą sukūrė skulptorius Vytautas Čepas.

Po ilgų ginčų ir pokalbių su Baisogalos gyventojais nuspręsta paminklą statyti senojoje jo vietoje. Kadangi lėšų nebuvo, prie atstatymo prisidėjo vietos žmonės – paaukojo kas kiek gali, kad tik išsipildytų visų svajonė vėl išvysti sovietmečiu nugriautą paminklą. Visų, prisidėjusių lėšomis, pavardės įrašytos amžiams – atstačius paminklo pamatus, per iškilmingą jų peršventinimą, į pamatą įleista kapsulė su pinigus aukojusių žmonių sąrašo nuorašu. Užrašytos ir architekto, skulptoriaus pavardės.

Paminklo atstatymas vieniems atsiėjo finansines išlaidas, o kitiems prireikė ir kur kas didesnės aukos. Statybose nukentėjo Elenos ir Vytauto Tarvydų sūnus Paulius – jam buvo sutraiškytas kairės rankos pirštas, kurio nei chirurginė, nei plastinė operacijos nebepajėgė visiškai atstatyti.

Išniekino senąjį užrašą

Susirengus atstatyti paminklą Baisogaloje, pirmiausia buvo pradėtos rinkti išvežiotos senojo paminklo dalys. E. Šveistienė prisimena, kad sunkiau sekėsi paimti jo laiptus, nes šie buvo sukišti po tarybiniams kariams skirto obelisko pamatais: „Gavę karinio komisariato sutikimą, juos pasiėmėme. Dauguma laiptų detalių pasirodė esančios obelisko pakraščiuose ir nesucementuotos“.

Beje, kol žmonės rinko dalis, netoliese vis stoviniavo kažkoks vyriškis. E. Šveistienė ir kiti spėjo, kad tai galėjo būti saugumietis, kuris stebėjo, kas išvežama. Oficialiais duomenimis, buvo išimta ir išvežta vienuolika senojo paminklo laiptų detalių. Teko palikti tik vieną, kuri buvo ties obelisko viduriu. Liko ir senoji įmūryta akmeninė plokštė, ant kurios anksčiau buvo iškaltas užrašas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Moteris neslepia apmaudo, kad obelisko statytojai šį užrašą sunaikino ir jo vietoje lietuvių bei rusų kalbomis įrašė: „Amžina garbė žuvusiems didvyriams“.

Kiek sunkiau sekėsi surasti ir V. Kraponavičiaus užkastą plokštę su Vyčio ženklu, nes pats vyriškis po daugelio metų sunkiai galėjo prisiminti, kur tai padaręs.

Atkurtam paminklui šiemet sukaks 27-eri metai

Apie paminklo atstatymą prisiminimais besidalijusi E. Šveistienė pasakoja, kad paminklas buvo atstatomas rudenį ir žiemą, tad prie minusinės temperatūros cementas stingo per lėtai. Kad darbas nesustotų, iš Radviliškio žemės ūkio mašinų gamyklos pavyko gauti skysto stiklo, kurio įpylus į cemento masę ši sustangrėjo. „Taip net žiemos sąlygomis galima sujungti akmenis, tad statybos vyko toliau“, – pasakojo E. Šveistienė.

Šiandien Baisogalos miestelio centre stovintis paminklas – autentiškas senajam. Jis sumontuotas iš keturių kubo formos vienas ant kito sudėtų skirtingų dydžio blokų. Apatinio kubo fasadinėje pusėje iškaltas užrašas „Žuvusiems dėl Lietuvos laisvės“, o antroje pusėje – „Garbingiems didvyriams Tėvynės sūnums“, trečioje – „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, ketvirtoje – „Kapuose ilsisi 15 karių, žuvusių kovose su bermontininkais 1919 m.“.

Antrojo kubo fasadinėje šoninėje pusėje iškalta gynybos emblema – kardas ir kalavijas, o kitoje – Baisogalos herbas ir paminklo pastatymo data. Trečioje pusėje – Gediminaičių stulpai, o ketvirtoje – Vytis, ant kurio – kryžius.

Paminklo atidengimo iškilmės visus Baisogalos gyventojus subūrė 1989 metų gruodžio 30 dieną. Išskirtinė garbė atidengti paminklą atiteko dviem baisogaliečiams, daug prisidėjusiems prie atstatymo – Pranui Šveisčiui ir Baliui Žaliauskui.

Nuo tos dienos baisogaliai tautinių ir religinių švenčių, tokių kaip Sekminės, metu buriasi prie šio paminklo. Čia taip pagerbiami žuvusieji už mūsų Tėvynės laisvę ir Nepriklausomybę.

Dėmesio verti – dar septyni paminklai

Be šių trijų aprašytųjų Radviliškio rajone yra dar septyni dėmesio verti paminklai. Tai – ir Palonuose stovintis antkapinis paminklas su Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra, ir Aukštelkų, Kaulinių bei Užuožerių kaimuose stovintys paminklai Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui, Šiaulėnuose visų dėmesį traukiantis antkapinis paminklas, Radviliškio miesto senosiose kapinėse visiems skaudžią istoriją primenantis paminklas Lietuvos kariuomenės savanoriams, žuvusiems kovoje su bermontininkais, ir Grinkiškyje lankytojų laukiantis paminklas Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia