Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Radvilonių dvaro vaiduokliai

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šįkart pristatome legendomis apgaubtą Radvilonių dvarą.

Šiame kultūros paveldo objekte gyvybės netrūksta – jei kadaise čia vyko didžiulės šventės, parko takeliais vaikštinėjo skrybėliuotos damos, o prie ištaigingų židinių šildėsi dvaro gyventojai, tai šiandien čia šeimininkauja ir galybę svečių priima paslaptingoji dvaro savininkė Irena Jačionienė.

Dvaro rūmuose nestinga gyvybės

Radviliškio rajone esanti Radvilonių dvaro sodyba – valstybės saugoma paveldo vertybė. Čia išlikę ne tik rūmai, oficina, gyvenamasis namas, arklidė, bet ir ledainė, tvartas, daržinė, klojimas, koplytėlė bei apžvalgos kalva.

Tiesa, čia stūkso ir taip vadinami svetimkūniai – ne dvaro laikotarpiu pastatyti pastatai: pieninė, tvartas, ūkinis pastatas bei vandentiekio bokštas. Ne visų šių objektų likimas vienodas. Štai savivaldybei priklausantis gyvenamasis namas – užkaltais langais bei durimis. Kaip sako Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, kartu su „Radviliškio naujienomis“ aplankęs dvaro kompleksą, šį savivaldybės turtą ketinama parduoti: „Gal kam jis pravers. Kiti objektai – įvairiose rankose, o pagrindiniai rūmai ir greta esanti oficina priklauso šeimininkei Irenai. Jau ne kartą kalbėjome apie tai, kad dvarus įsigiję savininkai neretai pamiršta jais rūpintis, tačiau šis atvejis – kitoks, nes savininkė pati čia apsigyveno. Tuo Radvilonių dvaro rūmai – išskirtiniai“.

Dvarą įsigijo už 10 tūkstančių litų

Dar 2007 metais penkiasdešimtmečio proga dvarą sau pasidovanojusi moteris „Radviliškio naujienas“ mielai kviečia užeiti vidun ir iškart atsiprašo dėl netvarkos: „Žinote, savaitgaliais dvare kunkuliuoja gyvenimas – sulaukiu daug svečių. Čia noriai laiką leidžia ne tik mano trys dukterys su antrosiomis pusėmis, bet ir draugai. Juk čia tvyro tokia ramybė, kuriai atsispirti – neįmanoma“.

Šiandien pravėrus rūmų duris vaizdelis anaiptol neprimena pasakos, tačiau dėmesį iškart patraukia išlikusios autentiškos detalės: židiniai, senos medinės grindys, durų staktos, lubų apdaila. Šeimininkė mielai leidžia paklaidžioti po rūmus ir apžiūrėti kiekvieną kampelį: didžiules erdves, įdomias nišas ir milžinišką palėpę, kurioje ne tik apvalūs langai su vaizdu į parką, bet ir trys milžiniški kaminai.

Antrajame rūmų aukšte patenkame į didžiulę salę. Čia stovinčios kopėčios, pakabintos naujos užuolaidos ir statybinės medžiagos išduoda – darbai vyksta ir šiandien. „Jau šventėme čia ir gimtadienius, ir kitus susibūrimus. Nežinia, gal kada kas ir vestuves čia atšvęs“, – šypteli I. Jačionienė.

Kitose patalpose nestinga įvairiausių rakandų: knygų, indų, senovinių baldų ir įvairiausių kitų daiktų. Ant palangės tarp jų aptinkame ir besišildantį katiną.

26 dvaro kambariai – tikras galvos skausmas pastato šeimininkei: „Kol apsikuopi vieną galą, netvarkos netrūksta ir kitame. Taip ir sukasi viskas ratu. Kai mano dukros užaugo, pardaviau Panevėžyje turėtą butą ir nupirkau vieno kambario butą Vilniuje. Juk trys dukterys. Taip protingiau, nei kas ketverius metus nuomoti joms butą tam, kad galėtų mokytis sostinėje. Dar liko pinigų. Nenorėjau už tą sumą kraustytis į vieno kambario butelį, tai už dešimt tūkstančių litų nusipirkau dvarą“, – juokiasi I. Jačionienė.

Moteris paklausta, ar kada svajojo gyvensianti dvare, atsako mįslingai: „Žinote, kartą sapnavau, kad atsidūriau dvare ir sėdau pietauti prie tokio stalo, prie kokio ir sėdime dabar su jumis. Tuomet iš už užuolaidos išlindo žmogysta, panašus į tarną. Išsigandau, kad mane išvys, tačiau išgirdau, kad viskas čia mano, tad galiu puotauti, kiek širdis geidžia. Dabar galiu juokauti, kad sapnas išsipildė. Tiesa, tarno neturiu“.

Bendrauja su… vaiduokliais

Atrasti dvarą – nesunku. Iš Alksniupių Radvilonių gatve tereikia sukti į to paties pavadinimo kaimą, kuriame ir stovi Radvilonių dvaras, iki 1939-ųjų priklausęs garsiajai fon Roppų giminei. Prieš akis atsiveria pakankamai gerai išsilaikęs pastatas, priklausęs didikams, o paskui perėjęs kolūkio „Draugas“ nuosavybėn. Dvaras už pajus atiduotas vietiniam agronomui, kuris šį prižiūrėjo, o vėliau negailėjo patarimų ir naujajai dvaro savininkei.

Kalbama, kad didikų Roppų sielos dvare klaidžioja ir šiandien. Taip tikina ir Radvilonių dvaro šeimininkė, sakanti dar nuo mažens buvusi kiek kitokia nei visi ir pridurianti, kad dabar ji pati gali patarti, padėti kitiems, suteikti reikalingos psichologinės pagalbos, pamokyti dvasinio tobulėjimo, bendravimo įgūdžių: „Matydavau žmonių auras, o čia atsikrausčiusi susidūriau ir su… vaiduokliais. Mane aplanko ankstesnieji dvaro savininkai – fon Roppų giminės atstovai. Kartais jaučiuosi lyg sapne – jie man pasakoja dvaro istoriją, gyvenimo čia užkulisius. Netgi žinau vietą, kurioje paskutines savo gyvenimo dienas leido šios giminės senolis, gyvenimo pabaigoje susirgęs Alzhaimerio liga“.

Nežinia, ar tai, ką pasakoja dvaro šeimininkė, – tiesa. Tačiau tai dvarui suteikia išskirtinę aurą. Daugelis, išgirdę apie vaiduoklius ir neįprastus moters sugebėjimus, veržiasi apsilankyti šiame didingame dvare.

Nekeistų nieko

I. Jačionienė lyg šiandien prisimena pirmąsias dienas dvare. Nors pirmajame aukšte jau įrengta svetainė, virtuvė ir vonios kambarys su atidengta raudonų plytų asla, keli gyvenamieji ir svečių kambariai, seniau čia plytėjo tik betono grindys ir milžiniškos tuščios erdvės.

„Kai pirmą kartą pamatėme dvarą, viskas buvo aplūžę, apgriuvę, aplinkui ir dvare – šiukšlių kalnai. Visko buvo – ir baimės, ir ašarų, tačiau atsiraitojome rankoves ir kibome į darbą. Rudenį užsikalėme dvaro langus polietilenu, įsikūrėme antrame aukšte ir taip žiemojome. Šildėmės elektriniais radiatoriais. Ir pervargdavau, ir viską mesti norėjosi, bet atvažiuodavo žmonės, pasidžiaugdavo, kaip čia gražu, ir vėl tarsi sustabdydavo“, – pasakoja moteris.

Paklausta, ar atsukus laiką atgal kartotų savo sprendimą tapti dvaro šeimininke, I. Jačionienė juokiasi: „Tikriausiai nekeisčiau nieko. Nors žiemos čia būna sunkios… Šildomės krosnelėmis, kurios – daugelyje kambarių“.

Atrodytų, žmogų, kuriam priklauso dvaras, galėtume pavadinti ponu, tačiau I. Jačionienė sako „poniškumą“ priėmusi ir suprantanti kitaip: „Man didžiausias „poniškumas“ yra tas, kad aš galiu daryti, ką ir kada noriu. Noriu – miegu, noriu – keliuosi. Kada noriu, priimu atvykėlius ir panašiai. Niekas man nieko nereguliuoja. Dėl to ir esu ponia“.

Priklausė garsiajai fon Roppų giminei

Šis dvaras, kaip ir daugelis tokių statinių Šiaulių apskrityje, priklausė garsiajai fon Roppų giminei. Tačiau prieš tai derėtų nupasakoti, kaip dvaras atsidūrė šios garsios giminės rankose.

Kaip istorijos fragmentuose „Alksniupių kraštas“ rašo Adolfas Venslovas ir Gražina Vengrienė, labiausiai tikėtina, kad Radvilonių dvaro, kaip atskiro ūkinio vieneto, užuomazga galėjo atsirasti 18-ojo amžiaus pabaigoje, dar Šeduvos grafystės laikais.

1822 metų Kauno gubernijos žemvaldžių abėcėliniame sąraše yra įrašas, kad Teodoro Roppo sūnus Vilhelmas Ropp Radvilonių dvarą, kurio valdos apėmė 2344 dešimtinių miško, 1387 dešimtinių dirbamos ir 42 dešimtines nenaudingos žemės, įsigijo pagal pirkimo sutartį 1861 metais ir 1882 metais dvare jau gyveno. Įdomu tai, kad nors gubernijos žemvaldžių sąraše ir neminima, iš ko Vilhelmas Roppas tą dvarą pirko, yra žinoma, jog jis jį įsigijo iš brolio Ottono Roppo, Raudondvario (Šeduvos) dvaro savininko.

„1901 metais Vilhelmui Friedrichui Karlui Roppui mirus, tų pačių metų gruodžio 1 dieną įvyko oficialus jo palikimo pasidalijimas tarp palikuonių Friedricho, Johano ir Annos. To pasidalijimo sutarties pagrindu Vilhelmo sūnus Karl Friedrich Theodor Alexander Ropp gavo Radvilonių dvarą, Amalijos, Kreivakiškio ir besikuriantį Karoliniškio palivarkus, kurių užimamų žemių plotas tada sudarė apie 3000 dešimtinių (apie 3450 ha)“, – rašoma istorijos fragmentuose „Alksniupių kraštas“.

Pagal A. Venslovo ir Gražinos Vengrienės surinktus duomenis, 1904 metais paveldėtojas mirė, o dvarą neilgam paveldėjo jo sūnus Alfredas Heinrichas Vilhelmas Emilius Ropp. Tačiau ir jis pasimirė 1919 metais. Taip dvaras teismo nutarimu po kelerių metų atiteko pastarojo sūnui Ventui Achimui Maksui Friedrichui Roppui.

Dvaro ekonomikai ir ūkiniams darbams po Alfredo Roppo mirties kaip ir seniau vadovavo jo samdomas ūkvedys. Žemę apdirbdavo ir kitus ūkinius darbus atlikdavo dvare gyvenę kumečiai bei iš šalies samdomi darbininkai.

Netoli dvaro – Roppų šeimos kapinaitės

Vėliau dvaras keliavo iš rankų į rankas, o 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, niekas iš Vento Roppo palikuonių į nuniokotą Radvilonių dvarą grįžti nepanoro ir teisių į žemes nepareiškė, tad visa jiems priklausiusi žemė buvo paimta į valstybinį žemės fondą.

Radvilonių kaimo gyventoja Valerija Vaišvilaitė-Vaicekauskienė yra pasakojusi, kad praeityje nuo rūmų iki kapų ėjo platus, alyvomis apsodintas takas, privažiuoti prie kapinių buvo galima tiesiai nuo rūmų, o kapinėse stovėjo gotiško stiliaus, iš raudonų plytų ir skaldytų lauko akmenų sumūryta koplyčia. Dabar kapinaitės visiškai apleistos ir nuniokotos. Tvoros nelikę, o matomos vos septynios kapavietės, nors vietiniai gyventojai yra tvirtinę, jog jų buvę daugiau.

Remiantis Lietuvos archyvuose išlikusių dokumentų duomenimis, kaip rašoma istorijos fragmentuose „Alksniupių kraštas“, galima teigti, kad Radvilonių dvaro kapinėse išties yra palaidoti buvusios Roppų giminės nariai. Nežinia, gal jų sielos, nerandančios ramybės, išties dar ir šiandien klaidžioja Radvilonių dvaro rūmuose?

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia