Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Senųjų kaimo kapinių atmintis

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome reikšmingus, daugelio pamirštus, tačiau rajono seniūnijų kruopščiai prižiūrimus nekilnojamojo turto objektus – senąsias kapines.

Išsaugoti kapines – gyvųjų pareiga

Dar 2007 metais buvo suskaičiuota, kad Radviliškio rajone tuo metu buvo net 110 neveikiančių kapinių. Kiek vėliau, 2013 metais, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyrius pradėjo ieškoti, žymėti senąsias neveikiančias kapines. Kartu su seniūnijų darbuotojais buvo patikslinti kapinių sąrašai, bendrauta su vietos gyventojais, kurie padėjo išsiaiškinti vietas, kuriose kadaise buvo kapinės, pradėta jas tvarkyti. Pagaminti ir pastatyti 104 informaciniai stendai, kuriuose parašyti kapinių pavadinimai, nurodytas statusas, elgesio kapinėse taisyklės, priežiūrą vykdančių asmenų adresai ir telefonai.

Tiesa, šiandien šis skaičius – dar kiek išaugo. 2015 metų duomenimis, rajone jau užregistruota 116 neveikiančių ir 8 riboto laidojimo kapinės. Kapinės savivaldybės teritorijoje pasiskirsčiusios labai nevienodai. Vienose seniūnijose tokių kapinių yra vos vienos ar dvejos, kitose jų suskaičiuojama dešimtimis.

Kapinaičių dydžiai – taip pat nevienodi. Yra vietų, kuriose kapinių vietą žymi tik krūmais apaugęs žemės lopinėlis ar palinkęs medis, o aplink – dirbama žemė. Keletą kapinaičių galima rasti tik dokumentuose, jose nėra nei paminklėlio, nei jokios kitos žymės. Toje vietoje, kuri planuose pažymėta kaip kapinės, plyti laukas ar arimas.

Šie darbai, kaip sako Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, – tik pradžia ateities darbų ir pastangų išsaugoti dvasinį ir materialųjį kultūros paveldą – neveikiančias kapines: „Tai – mūsų, gyvųjų, pareiga“.

Didžiąją dalį sudaro katalikų kapinės

Kapinės – sakrali vieta ir gimtojo krašto metraštis. Jos turi būti gerbiamos ir puoselėjamos, tačiau laikas naikina ne tik žmonių atmintį, bet ir jų paliktus pėdsakus. Nykstant kaimams, keičiantis istorinėms ir politinėms sąlygoms, užmarštis apgaubia senąsias miestelių ir kaimų kapines.

„Kapinės yra kažkas daugiau negu specialios paskirties žemės sklypas. Jos suvokiamos kaip su kitu pasauliu susijusi erdvė, jos turi sakralų matmenį, yra dvasinės kultūros paveldo dalis. Kapinių elementai – antkapiai, kryžiai, koplyčios, tvorelės ir kita yra materialusis kultūros paveldas“, – sako V. Simelis.

Didžiąją Lietuvos senųjų kapinių dalį sudaro katalikų kapinės. Taip pat nemažai išlikusių ir valstybės saugomų kitų religijų kapinių: žydų, evangelikų-liuteronų, evangelikų-reformatų, stačiatikių, sentikių, musulmonų, totorių, karaimų. Įvairovės nestinga ir Radviliškio rajone – čia užregistruotos ketverios Antrojo pasaulinio karo karių kapinės, penkerios – žydų, po vienerias – liuteronų ir Pirmojo pasaulinio karo karių kapines. Visos likusios – katalikų kapinaitės. Tiesa, tik vienuolika iš 124 senųjų kapinių yra įtraukos į nekilnojamojo turto registrą.

Anot V. Simelio, kapinėms gali būti suteiktas neveikiančių, riboto laidojimo arba veikiančių kapinių statusas. Neveikiančioms kapinėms priskiriamos kapinės, kuriose negali būti naujų palaidojimų dėl nustatytų visuomenės sveikatos saugos, kultūros paveldo apsaugos ar aplinkosaugos reikalavimų neatitikimo. Pasak kultūros paveldo specialistų, bendras senųjų kapinių ir žinomų ar tyrimais nustatytų laidojimo vietų skaičius gerokai didesnis negu rodo statistika.

Vienos iš gražiausių – Nirtaičių kapinės

Kaip vienas iš išskirtinių senųjų kapinių V. Simelis įvardija Nirtaičių kapinaites, kurias dar ir šiandien puošia išskirtiniai paminklai bei kryžiai.

Pasakojama, kad devynioliktojo amžiaus pabaigoje žemes čia karučiu suvežė ir supylė valstietis Juozas Gedminas – liaudies menininkas, visą gyvenimą paskyręs šiam darbui. Antkapinius paminklus jis dirbino nuo 1836 iki 1885 metų.

Juozas Gedminas buvo vienas iš originaliausių devynioliktojo amžiaus lietuvių liaudies akmeninių memorialinių paminklų meistrų. Internetinėje svetainėje www.tradicija.lt, pristatančioje liaudies menininkus, rašoma, kad šis liaudies menininkas gimė dabartiniame Radviliškio rajone, Šiaulėnų apylinkėje, Nirtaičių kaime. Jis buvo kilęs iš valstiečių šeimos, būdamas dvidešimt penkerių vedė ir susilaukė keturių sūnų: „Gyvenimui jis užsidirbo statydamas trobas, o savo laisvalaikį pašventė akmens kalimui. Yra žinoma, kad liaudies menininkas bandė jėgas ir medžio drožyboje, tačiau jo netenkino medžio laikinumas ir nepatvarumas, todėl jis savo kūrybine medžiaga pasirinko akmenį, žavintį savo amžinumu ir tvirtumu. Dėl savo nepaprasto atsidavimo akmens kalimui ir originalios kūrybos savo kaime Juozas Gedminas buvo pramintas „keistuoliu“. Ilgus metus liaudies meistras akmenį kaldavo kitu kietesniu akmeniu, tik vėliau įsigijo metalinį kaltą, kuris labai palengvino skulptoriaus darbą ir praplėtė galimybes. Savo kūriniams Juozas Gedminas rinkdavosi akmenis, kurių forma jam ką nors primindavo: paukštį, grybą, žuvį ar kokį kitą daiktą, o tada meistrui likdavo tik paryškinti jau gamtos sukurtą formą, nors akmenis tekdavo parsinešti net nuo Šaukoto, Tytuvėnų ar Šiluvos. Juozo Gedmino kūryba domėjosi ir vertino Lietuvos dailės draugija“.

Nirtaičių kapinaitės šiandien – didžiausias šio liaudies menininko palikimas. Iėjimą žymi akmeniniai varteliai, ant kurių pritvirtintas metalinis kryžius, o varteliuose yra iškaltas užrašas „SZWENTA BROMA AMŽINA TĖWINEI MŪSŲ“, kuris puikiai atspindi pagrindinę ansamblio idėją. Šiose kapinaitėse Juozui Gedminui buvo svarbiausi trys paminklai: vienas, skirtas jo tėvams, antras – 1890 m. datai pažymėti, kuri, matyt, buvo labai svarbi skulptoriui, o trečiąjį skulptorius pasistatė pats sau.

„Juozas Gedminas gerai jautė atskirų paminklo dalių proporcijų santykius. Jo sukurtame memorialiniame ansamblyje dominuoja grybo, širdies, avinėlio, paukščio, aguonos, žmogaus formos puošybos elementai. Skulptoriaus kūryboje krikščioniškos simbolikos negausu, viso labo tik Apvaizdos akis ir kryželiai. Mėgiamiausi ir originaliausi liaudies meistro naudojami simboliai – aguonos ir grybai, kurie liaudies mąstyme reiškia amžiną gyvybės pasikartojimą. Taip pat skulptorius dažnai vartoja nuoširdumą ir gailestingumą simbolizuojančias širdeles bei avinėlius. Juozo Gedmino idėja kurti ne atskirus paminklus, o ansamblį, bei puošybos elementų gausumas rodo, kad skulptorius buvo paveiktas barokinio meno, bet tik išoriškai. Jis siekė apjungti mažąją architektūrą ir skulptūrą. Jo meno kalba liaudiška, originali, lakoniška, pagrįsta apibendrintais simboliais. Kai kurie Juozo Gedmino darbai yra saugomi Lietuvos muziejuose“, – skelbiama www.tradicija.lt.

Kapinėse – visi lygūs

Išskirtinės ir vadinamosios Piepalių kaimo kapinės, kurias galima aptikti greta kelio Šeduva–Baisogala, visai netoli pastarojo miestelio. Kartu su V. Simeliu aplankę šias kapinaites įsitikinome – čia nesvarbu nei rasė, nei tautybė.

„Čia atgulė Pirmojo pasaulinio karo kariai, kariavę šiose apylinkėse. Todėl dar kartą noriu pabrėžti – kapinės turi šį išskirtinį bruožą, juk nepriklausomai nuo tautybės pagarba čia išreikšta ir rusų, ir vokiečių kariams“, – sako V. Simelis.

Jis priduria, kad seniau kiekvienas ne tik Radviliškio rajono, bet ir visos šalies kaimas turėjo savo kapinaites. Šiandien iš jų išlikę nedaugelis, o ir likimas jų skirtingas: „Ėmėmės tvarkymo darbų, pažymėjome visas kapines, nes kai kurių nė ženklo jokio nebuvo likę. Smagu, kad tokie reikšmingi objektai šiandien kur kas geriau prižiūrimi. Išpjauname krūmus, iškertame menkaverčius medžius. Štai ir praėjusiais metais Grinkiškio žydų kapines aptvėrėme nauja tvora, o šiemet žadama aptverti liuteronų kapinaites Šeduvos mieste. 1897 metų surašymo duomenimis, Šeduvoje gyveno 1,3 procento, o tai yra – 59 žydai. Galbūt tą įtakojo Fon Roppas, kuris įsigijo Šeduvos dvarą ir buvo vokietis“.

Radviliškyje yra ir senosios rusų kapinės, kuriose galima aptikti ne tik daugelį rusiškų, bet ir lenkų ar lietuvių pavardžių, iškaltų antkapiuose. Spėjama, kad rusų tautybės žmonės čia atvyko dar tiesiant geležinkelį, nes tuo metu iš šio krašto buvo kviesta itin daug šios srities specialistų.

Daugeliui rajono gyventojų neabejotinai pačios žinomiausios – Radviliškio miesto centre esančios senosios kapinės, kuriose visus prie vartų pasitinka Lietuvos kariams savanoriams, žuvusiems kovoje su bermontininkais vos sulaukus pilnametystės, skirtas paminklas.

Valstybės saugomos Radviliškio rajono senosios kapinės:

• Mankiškių kapinyno ir senųjų kapinių komplekso senosios kapinės (Mankiškių k., Radviliškio sen., Radviliškio r. sav.);

• Baisogalos žydų senosios kapinės(Baisogala, Baisogalos sen., Radviliškio r. sav.);

• Paežerių kaimo senosios kapinės(Paežerių k., Šeduvos miesto sen., Radviliškio r. sav.);

• Radviliškio m. žydų senosios kapinės (Dariaus ir Girėno g., Radviliškis, Radviliškio miesto sen., Radviliškio r. sav.);

• Šeduvos žydų senosios kapinės (Šeduvos s., Pakalniškių sen., Radviliškio r. sav.);

• Kapinės (Baisogala, Baisogalos sen., Radviliškio r. sav.);

• Kapinės (Šiaulėnai, Šiaulėnų sen., Radviliškio r. sav.);

• Kapinės (Kėdainių g., Šeduva, Šeduvos miesto sen., Radviliškio r. sav.);

• Kapinės (Radviliškis, Radviliškio miesto sen., Radviliškio r. sav.);

• Šiaulėnų žydų senosios kapinės (Šiaulėnai, Šiaulėnų sen., Radviliškio r. sav.);

• Grinkiškio žydų senosios kapinės (Grinkiškis, Grinkiškio sen., Radviliškio r. sav.).

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia: