Baisogalos gimnazistus sužavėjo Tytuvėnų vienuolynas
Baigę nagrinėti baroko epochos literatūrą, temos apibendrinti Radviliškio rajono Baisogalos gimnazijos vienuoliktokai vyko į Tytuvėnų vienuolyno ansamblį. Mus lydėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos E. Liukienė ir E. Sadauskienė.
Tytuvėnų bažnyčia ir vienuolynas pasitiko mus atsinaujinęs: vidus rekonstruotas, o po 2012 metais kilusio gaisro rekonstruota ir išorė – pakeistas stogas, nuvalyti bažnyčios bokštai. Nors dalis autentikos išnyko, tačiau vaizdas vis tiek kėlė nuostabą ir susidomėjimą.
Tik įėjus į vienuolyną mus pasitiko maloni ponia, kuri palydėjo į šiltą patalpą, kaip po to sužinojome, į buvusį vienuolyno refektoriumą (patalpą, kur vienuolyno gyventojai kartu valgydavo).
Šiek tiek lukterėjome ir mus pasitiko gidė. Ekskursija prasidėjo! Pirmiausia aplankėme 1614 metais vienuolių bernardinų iniciatyva pradėtą statyti pasagos formos vienuolyną. Čia buvo gausu paveikslų, o sienas puošė religinės tematikos freskos. Kai kurios iš jų buvo atrastos tik nulupus 21 sluoksnį dažų.
Užėję į vienuolyno kiemelį (kluatrą) supratome, kad aplinkui buvo galima regėti tik dangų ir bažnyčios bei vienuolyno sienas.
Pakilome į antrą aukštą, kuriame gyveno vienuoliai, vargonininkas, buvo biblioteka, laboratorija. Aplankėme celes, čia taip pat buvo gausu piešinių ant sienų bei įvairių raižinių, kuriuos palikdavo sėslieji bernardinai (pasirodo, bernardinų vienuoliai turėjo visą gyvenimą pragyventi tame pačiame vienuolyne).
Galėjome aplankyti karcerį, kuriame nusižengę vienuoliai turėjo vieną teisę – pro mažą langelį pažiūrėti į bažnyčią.
Ir pagaliau, tikras baroko stebuklas Lietuvoje – Tytuvėnų bažnyčios vidus! Pirmiausia pasukome į bažnyčios choro patalpą, kurioje giedojo vienuoliai. Čia esantys suolai dar tebemini XVII amžių, o akustika gniaužė kvapą. Anot gidės, vykstant Mišioms bažnyčioje, ji yra priversta kalbėti tylomis, nes kitaip galėtų užgožti ir patį kleboną.
Nusileidome į rūsį – seniau čia buvo įrengta pradžios mokykla. Pagaliau patekome į bažnyčios vidų. Susėdę galėjome ramiai apžvelgti įspūdingą puošnumą, auksu dengtus papuošimus. Akys tiesiog raibo nuo paauksuotų skulptūrų. Altoriaus centre kabėjo Švč. Mergelės Marijos paveikslas, padengtas sidabru. Šviečiant saulei tiesiai į jį, susidaro įspūdis tarsi jis būtų iškilęs.
Ekskursiją baigėme apžiūrinėdami šventorių. Užsidarę vartai paliko viduje Baroko epochą, o visų vienuoliktokų galvose dar ilgai pasiliko prisiminimai apie Tytuvėnų vienuolyną ir bažnyčią.
Robertas Petraitis, Radviliškio rajono Baisogalos gimnazijos 3 ag klasės mokinys