Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: ką mena koplytėlės?

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams. Šiandien pristatome dar vieną neatsiejamą rajono peizažo dalį – į Kultūros paveldo objektų sąrašą įtrauktas koplytėles.

Kelios rūšys

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako, kad prieš pradedant kalbėti apie koplytėles, derėtų pirmiausia papasakoti, kas tai yra: „Tai – lietuviškas atminties objektas: jos buvo statomos įvairiose vietose – laukuose, miškuose, prie upių, kapinaitėse ir asmeninėse erdvėse. Jose stengtasi atvaizduoti koplyčios ar bažnyčios vaizdą. Tai – minimalizuoti pastatėliai, kuriuose buvo talpinami šventųjų atvaizdai. Koplytėlės – nesudėtingos architektūrinės formos statiniai, kurie konstrukcijos, formos ir vietos atžvilgiu yra skirstomi į dvi pagrindines grupes: koplytėles, stovinčias ant žemės ir pritvirtintas ant medžio. Džiugu, kad rajone galima rasti abiejų tipų pavyzdžių“.

Tokių memorialinių statinių, kurie seniau buvo neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalis, Radviliškio rajone nėra itin daug. Galbūt teisingiau būtų sakyti, kad iš visų egzistuojančių rajono koplytėlių tik penkios yra įtrauktos į Kultūros paveldo objektų registrą.

Vietiniai pasisemia ramybės

Štai ant galingo ąžuolo Radviliškio rajono Aukštelkų seniūnijoje kabanti koplytėlė su Nazariečio skulptūra traukia daugelio praeivių akis. Į saugomų kultūros objektų gretas 1993 metų kovą patekusi registrinį statusą turinti koplytėlė reikšminga daugeliui kaimo gyventojų.

Vietiniai šioje vietoje ne tik, kaip patys sako, pasisemia ramybės, bet ir meldžia Dievo palaimos. „Koplytėlė kaskart, kai prie jos ateinu, leidžia nurimti, pasisemti tvirtybės kasdieniniams darbams. Gera, kad mūsų kaime yra tokia lyg ir šventa vieta“, – žiūrėdamas į pakelėje ant medžio pritvirtintą koplytėlę sako vietinis gyventojas Pranas.

Išties – dievdirbių išdrožtose skulptūrėlėse atsiskleidžia kaimo žmogaus pasaulėžiūra, artimo meilė, krikščioniško gyvenimo vertybės. Nepaprastas liaudies skulptūros paplitimas kaimo bendruomenėje rodo ir dvasinius tikinčiųjų poreikius, gyvenimą su Dievu ir šventaisiais.

Tuo tarpu dailės istorija byloja, kad tokios koplytėlės, kabinamos ar prikalamos prie medžio, dažniausiai yra ne aukštesnės nei pusės metro. Ypač tada, kai norima jose išlaikyti antstulpinių koplytėlių architektūrinę bei dekoracinę dormą. Tiesa, neretai jos būna puošiamos įmantriausiais raštais, ko negalima pasakyti apie Aukštelkų seniūnijoje kabančią koplytėlę.

Vagims nėra nieko švento

Aukštelkai šiuo aspektu – išskirtinis rajono kampelis, nes į registrą įtraukta ir dar viena čia esanti koplytėlė. Ta pačia Taikos gatve pavažiavus kiek tolėliau, galima išvysti individualaus namo kiemo kampe stovintį statinį. Tiesa, ši koplytėlė gero atminti gali nedaug – ilgą laiką čia stovėjusi ir vietinių laikyta šventu kampeliu ji buvo išniekinta.

Anot Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjo V. Simelio, apmaudu, kad ilgapirščiai nesnaudžia – dar 2001 metais jie apšvarino koplytėlę – pavogė nišoje stovėjusią skulptūrą „Kristus, nešantis kryžių“, tad dabar jos viduje – tik medinis kryžius: „Labai gaila, kad žmonėms niežti nagus išniekinti tokią vietą. Buvo apvogta ir dar viena koplytėlė, tačiau niekas iki šiol neranda tų, kurie taip pasielgė“.

Kultūros paveldo departamentas nurodo, kad vertingosios šios koplytėlės savybės – tai geros formos tūris (kvadratinio plano koplytėlė ant kvadratinio plano laiptuoto dvipakopio postamento), dvišlaitė stogo forma, gili arkinė niša koplytėlės šiauriniame fasade, sienų angos, tinko tipo fasadų apdaila ir puošyba, plytų mūro sienos, stalių ir kitų medžiagų gaminiai – medinio įstiklinto atidaromo langelio medžiagos.

Daugiausiai – kabančių koplytėlių

Dar trys Kultūros paveldo departamento dėmesio sulaukusios koplytėlės išsidėsčiusios skirtinguose rajono kampeliuose. Įdomu tai, kad dvi iš jų į lankytojus „žvelgia“ iš aukšto – visos jos kabo pritvirtintos prie medžių. V. Simelis juokaudamas sako, kad pakabintos koplytėlės – tai originalioji kultūros paveldo objektų dalis: „Man asmeniškai labai gražu tokios koplytėlės: kuklios, neviliojančios ilgapirščių. Niekam kelyje nesimaišančios“.

Štai koplytėlė ant medžio su Nukryžiuotojo skulptūra kabo Birietiškių kaime, Šiaulėnų seniūnijoje. Kita su Šv. Juozapo skulptūra kybo Vabalių kaime, Sidabravo seniūnijoje.

O labiausiai išsiskirianti – praėjusiais metais Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus iniciatyva sutvarkyta koplytėlė su Pietos skulptūra Šaukoto seniūnijos Daužnagių kaime. 1934 metais pastatyta koplytėlė praeivius vilioja iš tolo – pagrindas kviečia arčiau prieiti viliodamas neįprasta rožine, o sienos – melsva spalva.

Reikėtų papildyti saugomų koplytėlių sąrašą

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas neslepia apmaudo, kad į nekilnojamųjų rajono kultūros paveldo objektų vertybių sąrašą įtrauktos vos penkios paminėtos koplytėlės: „Aš jų žinau išties daug daugiau. Manau, kad ateityje jas reikės inventorizuoti, peržiūrėti ir, tikiu, kad šis sąrašas kiek pailgės ir bus papildytas kitomis originaliomis koplytėlėmis, esančiomis rajone“.

Tuo pačiu jis džiaugiasi, kad pavyksta atgaivinti laiko nuskriaustas koplytėles: „Praėjusiais metais Daužnagių kaime sutvarkėme. Šiemet – Bebrujų kaime. Dar anksčiau buvo atnaujinta Aukštelkų kaimo koplytėlė. Po vieną ar kitą kasmet vis stengiamės puoselėti“.

V. Simelis sako pastebintis, kad koplytėlės, kurios, atrodytų, didesnės reikšmės turi vyresnės kartos vietos gyventojams, traukia ir jaunimo dėmesį: „Kai mindami dviračius lankome kultūros paveldo objektus rajone, aš matau, kad jaunimą domina ir tokie statiniai. Jie klausia apie pastatymo metus, prasmę ir svarbą“.

Nesupranta bandymo perkopijuoti istorinį paveldą

Koplytėlės ir koplytstulpiai – labai artimi objektai, nes būtent koplytėlės puošia koplytstulpių viršūnes. V. Simelis sako nesuprantantis bandymo perkopijuoti istorinį paveldą: „Nuo senų senovės koplytstulpiai buvo statomi dėl pačių įvairiausių priežasčių. Dažniausiai – tam tikroms progoms, valstybinėms datoms paminėti ir vietovėms pažymėti. Koplytstulpiai – originalūs kultūros paveldo objektai, kuriuos bandoma perkopijuoti ir statyti dabar. Jei piliakalnių nesupilsime, mitologinių akmenų velnias neprineš, tai kam tai daryti? Dabar madinga statyti koplytstulpius įvairių švenčių ar įvairiausių progų metu. Patinka tai mums, paveldosaugininkams, ar ne, jie statomi ir toliau atspindi Lietuvos religinę situaciją ir tautiškumą. Tai – objektai, kurie turi tąsą. Koplytstulpiai daugeliui asocijuojasi tiesiog su religiniais simboliais, kuriuos vieni žmonės savo aplinkoje stato kaip tikėjimo ženklus, o kiti – tik dėl grožio ar tradicijos. Laimė, su koplytėlėmis ši situacija kiek geresnė. Jų dabar beveik niekas nestato“.

Priskiriama kryždirbystei

Dauguma Radviliškio rajone registruotų kultūros vertybių reprezentuoja regiono kryždirbystės tradiciją. O būtent koplytėlių, kaip ir jau seniau mūsų pristatytų koplytstulpių gamyba neretai priskiriama kryždirbystei, kurios tradicijas Lietuva puoselėja keletą amžių – kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai ir koplytėlės nuo seno buvo neatskiriama Lietuvos peizažo dalis.

Oficialiais duomenimis, šis unikalus kultūros reiškinys dėl tradicijos gyvybingumo ir meninių formų įvairovės pelnė aukščiausią įvertinimą kaip pasaulio nematerialaus kultūros paveldo dalis – 2001 metais Lietuvos kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.

Kultūros paveldo departamentas skelbia, kad medinė architektūra – tai svarbi Lietuvos savasties dalis, yra tarsi mūsų tautos istorijos metraštis, atskleidžiantis jos dvasines ir materialines vertybes, nes medyje įsirėžė ne tik metų rievės, bet ir kartų patirtis, dailidžių išmonė bei meistriškumas, formavę vietos statybos tradicijas ir regionų architektūros savitumus, o kryžių, koplytėlių būta daug, net tiršta: sodybose, laukuose, pakelėse, miškuose, nekalbant jau apie kapines.

Daktarė Rasa Bertašiūtė savo darbe apie Lietuvos medinę architektūrą rašo, kad šimtmečius tobulinta statyba įkūnija žmogaus kūrybos ir gamtos darną, grožio ir naudos vienovę – vertybes, liudijančias medinės architektūros šiuolaikiškumą, gyvybingumą ir tęstinumą.

Istorikai sako, kad neatsitiktinai tarp sodybos koplytėlėje ar koplytstulpyje esančių skulptūrų būdavo ir šeimininkų šventųjų globėjų atvaizdai – dažnai čia būdavo dedamas ir šv. Jurgis, laikomas namų ūkio, ypač gyvulių, globėju. Žmonės jo paveikslą kabindavo ir klėtyje ar net klijuodavo ant kraičio skrynios antvožo vidaus. Žinoma, sodybos paminklas būdavo neįsivaizduojamas be Nukryžiuotojo ir Švč. Mergelės Marijos, kurie itin dažnai puošia šiandien mūsų pristatomas koplytėles.

Apie koplytėles – specialistai

Liaudiškų memorialinių paminklų kilmę ir jų architektūrinę–meninę charakteristiką apibūdinantys specialistai sako, kad paprotys statyti koplytėles paprastai susijęs su tam tikrais apžadais už mirusio šeimos nario vėlę ar kaip padėkos išreiškimas už laukams teikiamą derlių.

Internetinėje svetainėje www.tradicija.lt skelbiama, kad koplytėlės kalba ne tiek savo išvaizda, kiek jose saugomomis iš medžio išdrožtomis šventųjų statulėlėmis bei paveikslais, dedamais į koplytėles, o šias Lietuvos meno istorijai nepaprastai reikšmingas, bet jau gerokai primirštas kultūros vertybes prikelti naujam gyvenimui yra bendras paveldosaugininkų ir istorikų siekis.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia