Polekėlės globos namai – užuovėja likimo nuskriaustiesiems

Aušra LAURINKIENĖ

„Žinote, pasakysiu tiesą – kartais tikrų vaikų namuose nerasi tokios šilumos, kokia esame apgaubti čia“, – braukdama ašarą sako netrukus 75-ąjį gimtadienį švęsianti Genovaitė Pampikienė, kuri jau beveik trejus metus dienas leidžia Radviliškio rajono Polekėlės globos namuose.

Ji viena iš dvidešimt penkių čia gyvenančių likimo nuskriaustųjų. Prieš dvi dešimtis metų duris atvėrę pirmieji rajono globos namai šiandien – tvirta užuovėja negalią turintiems žmonėms. Dvidešimtojo jubiliejaus proga rajono valdžios atstovų ir kolegų sveikinimų sulaukusi įstaiga, kaip sako jos gyventojai, jiems tapo tikrais namais.

Iš šernų guolio – į jaukų kambarėlį

Mielai į savo mažą, tačiau jaukų kambarį įsileidusi G. Pampikienė „Radviliškio naujienoms“ pasakoja savo karčią likimo istoriją – palaidojusi vyrą, mamą ir sūnų, moteris kurį laiką glaudėsi pas marčią. Vėliau – ir kituose namuose, tačiau pasijutusi nebereikalinga išėjo tiesiog į mišką ir, kaip pati sako, gyveno kartu su šernais.

Tai, kad ji atsidūrė Polekėlės globos namuose, moteris vadina tikru stebuklu: „Nežinau, kur šiandien būčiau… Mane miške, gyvenančią su šernais, rado vienas žmogus ir atvedė čia. Kai pagalvoju, gyvenimas atsiuntė nemažai išbandymų. Netekau artimųjų, apsigyvenau pas marčią. Tačiau supratau, kad ji – dar jauna. Man ten ne vieta. Vėliau patekau į kitus namus. Tačiau ten buvau reikalinga tol, kol būdavo pinigėlių. Nebėra pinigėlių – iškart užuominos, kad grįš sūnus, reikės kampo… Kai tapau trukdžiu, esant geram orui, išėjau į niekur. Buvo graži pamiškė ir pamačiau užuovėją, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, gyveno šernai. Laimė, jie manęs nenuskriaudė, o mane atrado gerasis žmogus…“

Moters kambaryje – jauku ir tvarkinga. Ant stalelio – Anapilin iškeliavusių artimųjų nuotraukos. Ant lovos – garsaus rašytojo romanas. G. Pampikienė šypteli: „Čia gera“.

Nestinga draugų ir veiklos

Apie dvejus metus čia dienas leidžia ir šešiasdešimtmetis Viktoras. Gyventi globos namuose, kaip jis pats sako, – nėra blogai. Čia nestinga nei draugų, nei veiklos.

„Palaidojau žmoną, susirgau… Pusmetį gulėjau ligoninėje. O vėliau patekau čia. Išties, neturiu kuo skųstis. Visko užtenka. O maisto netgi per daug. Nesuvalgau aš tiek… – atvirauja vyriškis, braukdamas ašaras. – Kolektyvas labai geras. Visi draugiški. Turiu draugų. Žaidžiu šachmatais, šaškėmis. Šeduvoje, va, laimėjau pirmąją vietą šaškių varžybose.“

Mažiau kalbus kitas Polekėlės globos namų gyventojas – 76-erių Petras: „Nelabai turiu ką pasakyti. Man čia gera. Nesiskundžiu. Ne itin mėgstu bendrauti, tad skaitau knygas. Tai – mano pagrindinis užsiėmimas“.

Darbuotojai – lyg šeimos nariai

Čia jau dvidešimt metų prieglobstį randa suaugę žmonės su negalia bei vieniši pensininkai, dėl senyvo amžiaus ir fizinės negalios nepajėgūs pasirūpinti savimi. Socialinės darbuotojos, kaip pačios sako, šiems žmonėms – ir patarėjos, ir guodėjos, ir psichologės.

Polekėlės globos namų soc. darbuotoja Alina, rodydama gyventojų piešinius, sako, kad jie geriausiai atspindi jų nuotaiką: „Vykdome daug įvairios veiklos. Nuo piešimo, dainavimo iki puzlių dėliojimo. Išties, esame jiems patys artimiausi žmonės. Nes tik labai maža dalis čia gyvenančių žmonių turi artimuosius. O dauguma – visiškai vieni šioje žemėje. Tad esame jiems tikrų tikriausi šeimos nariai. Ir patariame, ir paguodžiame, ir išklausome. Juk niekas kitas čia to nepadarys“.

Prireikia laiko adaptacijai

Nuo pat įstaigos įkūrimo 1995 metais jai vadovaujantis globos namų direktorius Romaldas Nyderis sako, kad neretai atvykus naujiems gyventojams prireikia laiko adaptuotis. Stengiamasi sukurti kuo geresnį mikroklimatą, tad norint išvengti nesutarimų ir pykčių kiekvienas pasirenka savo kambario draugą: „Visko pasitaiko. Kartais pagyvenus kokią savaitę pareiškiamas noras gyventi su kitu žmogumi. Siekiame sukurti jiems kuo geresnę atmosferą, tad leidžiame rinktis kambario draugus“.

R. Nyderis sako pastebėjęs, kad jei kambaryje gyvena du žmonės – nesusipratimų ir konfliktų pavyksta išvengti, tačiau jei gyvena keturiese – būna sunkiau: „Būtent todėl šiandien nė viename kambaryje neturime keturių gyventojų. Žmonės gyvena po vieną arba po du. Taip geriausia“.

Kur kas sudėtingesnis dalykas – pirmosios dienos čia, kai darbuotojams tenka išsiaiškinti paslėptus žalingus įpročius: „Kartais artimieji, norėdami čia apgyvendinti žmogų, nuslepia jo potraukį alkoholiui ar kitas problemas. Tad mums tenka viską išsiaiškinti patiems. Esame pavaldūs Radviliškio rajono savivaldybei, todėl gyventojus atrenka seniūnijos, įvertina priėmimo komisija. Čia apsigyventi nėra taip paprasta. Padedame tiems, kuriems to labiausiai reikia. Šiandien visi 25 gyventojai turi negalią“.

Pokelėlės globos namų direktorius neslepia kaskart sunkiai išgyvenantis kiekvieno gyventojo netektį: „Štai, šiandien mūsų įstaiga mini dvidešimtąjį jubiliejų. Laukiame svečių, ruošiamės šventei, o dar vakar Anapilin iškeliavo sunkiai sirgęs devyniasdešimties metų gyventojas. Spaudžia širdį“.

Pasimatymai ir simpatijos rūpėjo tik pirmajai gyventojų kartai

R. Nyderis gerai prisimena pirmąsias globos namų gyvavimo dienas: „Kai atėjau, čia dirbo statybininkai ir dvi darbuotojos. Mes viską patys tvarkėme, kas liko po statybininkų darbų, ir po kelių savaičių parsivežėme pirmuosius gyventojus. Jų buvo septyni: šeši vyrai ir moteris“.

Ir šiandien vyrų čia daugiau nei moterų. Tačiau dėl rodomo dėmesio pykčių nekyla. R. Nyderis šypteli, kad pirmajai gyventojų kartai, iš kurių daugiausia buvo tremtiniai, rūpėjo ir šokiai, ir žaidimai, ir simpatijos: „Dabar gyventojai – pasyvesni, vis reikia traukti, kad kažką veiktų“.

Keitėsi ne tik patys gyventojai, bet ir globos namų pastatas. Įstaigos vadovas pasakoja, kad prieš dvidešimt metų čia buvo apleistas darželis: „Jis buvo sutvarkytas, tačiau gerų sąlygų nebuvo. Pastatas buvo šaltas, drėgnas. Šiandien jis po praėjusių metų renovacijos – visiškai kitoks“.

Svarbu tęsti pradėtus darbus

Radviliškio rajono valdžios atstovai, atvykę pasveikinti Polekėlės globos namų darbuotojų ir gyventojų su garbingu dvidešimties metų jubiliejumi, sako, kad Polekėlės globos namai – tai puiki užuovėja rajono gyventojams, neturintiems kur dėtis dėl negalios ar senyvo amžiaus. Todėl svarbu tęsti prieš dvidešimt metų pradėtus darbus.

Radviliškio rajono vicemeras Kazimieras Augulis pripažino, jog tokių globos namų poreikis – didžiulis: „Manau, kad tie namai pasikeitė iš esmės, tad galime džiaugtis, jog galime padėti tiems žmonėms pasenti oriai. Kaip žinome, ateina diena, kai niekas neklausia ir reikia kažkur dėtis. Tuomet mes galime suteikti pastogę ir suteikti reikalingas paslaugas. Polekėlėje globos namai prieš dvidešimt metų įkurti neatsitiktinai. Galbūt tuomet didelio poreikio tada ir nebuvo, tačiau kilo idėja panaudoti apgriuvusio darželio pastatą. Norėjome suteikti žmonėms darbo vietas ir kurti viziją seneliams, kurie čia galėtų gyventi. Gaila, kad poreikis didėja. Šiandien į šiuos namus nebetelpa visi, kuriems reikia pastogės ir priežiūros, todėl buvo įkurti ir antri, ir treti namai. Mūsų rajono politika – užtikrinti orią senatvę, tad ta linkme ir reikia toliau dirbti“.

Šventėje dalyvavęs Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjas Darius Brazys sako, kad šie globos namai atsirado pačiu laiku: „Tai buvo pirmasis rajone žengtas žingsnis, kai globos namų dar buvo tik vienetai. Manau, kad jis buvo teisingas. Kaip gyvenimas parodė, vėliau įsteigti Šeduvos globos namai, o dar vėliau – ir privatūs senjorų namai. Akivaizdu, kad ši paslauga rajono gyventojams yra reikalinga. Tai suteikia senjorams galimybę gyventi ne tik oriai, bet ir būti prižiūrėtiems“.

Šventės metu Polekėlės globos namai sulaukė ne tik galybės dovanų, bet ir linkėjimų gyvuoti dar daugybę metų. Nes pirmieji rajone 1995 metais įkurti globos namai – puikus pavyzdys ir dar dviem rajone vėliau įkurtoms įstaigoms.