Kleboniškiai nusidažė etnografinėmis spalvomis

Aušra LAURINKIENĖ

Kaip gimsta ruginė duonelė, koks yra lino kančios kelias, kaip vejamos ir pinamos pynės, gaminami kabantys sodai ir koks yra gardžiausio kepinio receptas? Į visus šiuos ir dar daugiau klausimų atsakymus buvo galima rasti apsilankius Kleboniškių kaime surengtoje Aukštaitijos regiono šventėje „Kleboniškių etnografinės spalvos“.

Vaišės ir lino „kankinimas“

O spalvų ir įdomios veiklos netrūko čia nei mažam, nei dideliam Kleboniškių kaimo lankytojui.

Štai iš Panevėžio rajono Upytės linų muziejaus atvykusi Dalia Mikalauskienė, pasidabinusi tautiniais rūbais, vos įžengus į šventę iš tolo kviečia susipažinti su lino kančios keliu ir paragauti skanėstų: „Sėmenų aliejus su duona ir sėmenimis – labai sveika ir skanu. Vaišinkitės, o tuo pačiu pažiūrėkite, kaip gimsta lino siūlas“.

Su plačia šypsena veide moteris tuoj čiumpa linų kuokštą, ima juos minti, brukti ir šukuoti senoviniais padargais bei pasakoti kiekvieną etapo reikšmę ir svarbą: „Pristatome štai tokį kelią. Norime parodyti, ką darė žmonės senovėje. Viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo“.

Vytinė juosta – per aštuonias valandas

Kiek tolėliau įsikūrusi Giedra Ramaneckienė iš Pakiršinio amatų centro lankytojams pristato nė kiek ne mažiau įdomų užsiėmimą – vytinės juostos pynimą su kaladėlėmis.

„Radviliškio naujienoms“ moteris sako, kad tai – labai senas amatas ir vienas iš pirmųjų būdų pasigaminti juostą: „Juostos yra audžiamos, vejamos, rišamos. Tai – vytinė juosta. Vienas iš pirmųjų būdų. Seniau būdavo naudojamos plonos medinės kaladėlės, kuriose būdavo išgręžiamos keturios skylutės. Kiek tų kaladėlių bus – tiek siūlų bus galima suverti. Aš suvėriau dvylika kaladėlių, bet, kai noriu pasigaminti plačią tautinę juostą, tinkančią prie tautinių rūbų, veriu keturiolika. Ši bus kiek siauresnė, bet plotį praplečia storesni vilnoniai siūlai“.

Kalbėdama amato meistrė mikliai rodo, kaip vyskta procesas: „Kai nori, neužtrunki. Dviejų metrų trisdešimt ar penkiasdešimt centrimetrų juostą padaryti galima per aštuonias ar septynias valandas“.

Šventei – senovinių receptų keksiukai

Gausiai lankytojų sulaukia ir Vėriškių kaimo bendruomenės palapinė, kurios stalai nukrauti įvairiausiais skanėstais – gardžiausiais keksiukais, sausainiais, pyragais, skruzdėlynais ir iš tinginio pagamintais malūnais.

Aldona Jurelevičienė sako, kad rengiantis tokiai smagiai šventei buvo puiki proga aplankyti senuosius kaimo gyventojus ir išgauti gardžiausių kepinių receptus: „Kokią savaitę lankėme senyvo amžiaus žmones ir klausėme, pagal kokius receptus kepa gardžius pyragus. Žinojome, kokios šeimininkės kaime – geriausios. Tiesa, viską kiek patobulinome – senovinius pyragus pateikiame keksiukų formos. Džiaugiamės, kad žmonės noriai perka ir giria jų ypatingą skonį“.

Deja, skaitytojams to ypatingo skonio perteikti negalima, tačiau „Radviliškio naujienos“, kaip ir daugelis šventės lankytojų, neatsispyrė paskanauti ne tik duonos su sėmenų aliejumis, bet ir spalvingųjų keksiukų.

Norite paragauti duonelės? Prašom išsikepti!

Dar vienas malonumas akiai ir skanumas pilvui laukia stabtelėjus prie duonos kepėjos Elvyros Vasiliauskienės iš Pakruojo rajono. Ruginės duonos tešlos kubilą užmaišiusi šeimininkė kviečia virš čia pat rusenančių žarijų išsikepti ruginės duonos bandelę. Išties – kiek kantrybės, tvaiskus karštis ir rankose jau garuoja ant vytelės lazdelės iškepta duonelė.

Moteris juokiasi, kad ji, kaip ir daugelis tuomet, nenorėjo gilintis į mamos ar močiutės receptus ir kulinarinį paveldą: „Gyvenau Šiauliuose vienuolika metų, buvau nutolusi nuo duonos kepimo, tačiau laikui bėgant grįžau ir štai – kepu duoną pagal senovinį receptą. Šiai receptūrai daugiau nei šimtas metų. Tai yra grynai natūrali ruginė senovinė duona, viso grūdo malti rugiai, natūralus raugas ir rankomis minkoma tešla. Net ir duonkubiliui, kurį matote, – daugiau nei septyniasdešimt metų. Kodėl šiandien kviečiu išbadyti šią atrakciją? Noriu papasakoti, kad tai – sveikas produktas, kurį būtinai reikia valgyti. O tai, kad galima išsikepti patiems, – labai puiki pramoga vaikams“.

Šventė planuota ištisus metus

Šventėje apsilankęs Radviliškio rajono vicemeras Kazimieras Augulis sako, kad pirmąkart Kleboniškių muziejuje surengta tokia šventė labai džiugina: „Apžiūrėjome visas gryčias ir pamatėme neįkainojamų gražių dalykų. Smagu, kad šiandien galima ne tik apžiūrėti, bet ir įsitraukti į įvairiausias veiklas. Galima daug ko ir pasimokyti. Ko gero, mes, vyresnės kartos žmonės, dar pamename savo mamų ir močiučių darytus darbus. Šiandien turime to išmokyti jaunimą. Sveikiname visus susirinkusiuosius ir neabejojame, kad tai, ką čia kiekvienas išvys, išliks ilgam“.

O ir be amatų mugės čia pažiūrėti išties yra į ką – į muziejų po atviru dangumi iš apylinkių perkelti devynioliktojo–dvidešimtojo amžiaus pradžios kaimų pastatai: gryčios, klėtys, pirtys, klojimai, daržinės, šalia išlikusių dar gyvenamų Kleboniškių kaimo pastatų atkurtos ir buvusios kaimo sodybos šiaudiniais stogais.

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius sako, kad ši šventė čia surengta ne atsitiktinai: „Šventė suplanuota jau prieš metus. Visus metus Lietuvos etnografinių regionų muziejuose vyksta šventės. Taip jau yra, kad rugsėjo 12-oji buvo skirta mums, Kleboniškių kaimui. Puoselėjome aplinką, surengėme parodas. Iš muziejaus fondo surengėme lovatiesių, siuvinėtos tekstilės, tautinių rūbų, ąsočių ir netgi margučių parodas. Tad kiekvienas, užsukęs čia ir šventės metu, ir dar kurį laiką po jos, tikrai ras, ką įdomaus pažiūrėti“.