Šeduvoje iškilmingai paminėta Žolinė

Aušra LAURINKIENĖ

Kai javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti bei privirta uogienių, Šeduvos miesto gyventojai ir svečiai tradiciškai mini Žolinės šventę. Rugpjūčio 15-ąją atlaidais Šeduvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje prasidėjusios iškilmės truko iki pat išnaktų.

Šventės metu apdovanoti gražiausių Šeduvos miesto seniūnijos sodybų šeimininkai, grojo devynios liaudiškos muzikos kapelos, pintas ilgiausias Žolinės vainikas, veikė tautodailės mugė ir prekybos paviljonai, o vaikus viliojo batutai, sūpuoklės ir treniruokliai. Tradiciškai šventės pabaigoje dangų nušvietė fejerverkai.

Sugužėjo plati muzikų giminė

Šventės organizatoriai – Šeduvos kultūros ir amatų centro atstovai – sako, kad Žolinė – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena.

Susirinkusiesiems priminta, kad Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo dieną moterys surinko gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, padėkojo Marijai ir Žemei už derlių ir grožį. Sakoma, kad Žolinė esanti bene vienintelė metų šventė, kai visos gėlės nori būti nuskintos ir nuneštos į bažnyčią. Bažnyčioje jos – vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės – visuomet pašventintamos.

„Sakoma, kas neateis kartu švęsti Žolinę, bus neturtingas arba liks vienas bėdoj. Tai ypatinga šventė, nes žmogus, turėdamas savo derlių aruoduose, atsigręžia į artimą ir jam siūlo pagalbą. Tad šiandien, jau 14-ąjį kartą, į Šeduvą per Žolinę atvyko ir koncertuoja muzikos giminės – liaudiškos muzikos kapelos“, – sako Šeduvos kultūros ir amatų centro direktorė Natalija Borgerdt.

O muzikos giminė sugužėjo išties plati: „Varpena“ iš Jonavos rajono, „Sūkurys“ iš Kelmės, „Armonikieriai“ iš Baisogalos, „Gojus“ iš Raseinių rajono, „Širvena“ iš Biržų, „Subatvakaris“ iš Mažeikių rajono, „Užkutės“ iš Akmenės rajono, „Jaunimėlis“ ir „Užuovėja“ iš Šeduvos.

Visi kolektyvai atsivežė ir pasakorius, šnekančius sava tarme, šnekta. Juk ne veltui 2015-ieji metai yra paskelbti etnografinių regionų metais. Visus liaudiškos muzikos kolektyvus susirinkusieji išgirdo miesto parke, o Laisvės aikštėje šventę pradėjo Kelmės miesto bendruomenės meno kolektyvas „Sūkurys“, vadovaujamas Justino Kasparo.

Įsteigti fotosalonai

Kasmet Žolinės Šeduvoje svečiai gėrėdavosi įspūdingais Šeduvos miesto seniūnijos įstaigų sukurtais floristikos darbais, tad šiemet susirinkusiuosius nuspręsta kiek nustebinti – šiemet jie pakviesti įsiamžinti čia įsteigtuose fotosalonuose.

Už išmonę kuriant nuostabius kampelius padėkos įteiktos Alksniupių kultūros namų direktorei Laimai Didžbalienei. Šeduvos lopšelio-darželio kolektyvui, Šeduvos globos namų kolektyvui, Butėnų bendruomenei, Pavartyčių kultūros namų renginių organizatorei Ingridai Gladkienei, Vėriškių kultūros namų renginių organizatorei Daivai Valiušaitytei, Šeduvos neįgaliųjų draugijai bei Šeduvos kultūros ir amatų centro dailininkui Mindaugui Karaliui.

Šventė, kuri suartina žmones

Susirinkę šeduviai ir miesto svečiai vieningai tikina, kad tokios šventės labai suartina visus žmones. Ne paslaptis, kad Šeduvos atlaidai nuo seno yra išskirtiniai. Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis sako, kad Žolinė – viena iš didžiausių katalikiškų švenčių: „Be galo smagu, kad ši tradicija, Šeduvoje prasidėjusi prieš keliolika metų, kai Šeduvos klebonu dar buvo Gintaras Jonikas, iki šių dienų neprarado savo reikšmingumo. Priešingai – kaip tik atsiranda vis naujų idėjų ir sumanymų. Šių metų Žolinė tai parodė – gausiai susirinko žmonių, kurie mielai įsiamžino čia įkurtose fotostudijose. Tradicinė eisena į miesto parką, didelis būrys kapelų koncerto klausytojų rodo, kad žmonėms reikia tokių švenčių. Džiugu, kad susirenka gausus gerbėjų būrys ir siekia išsaugoti senąsias tradicijas bei papročius“.

Seniūnija kasmet vis gražėja

Šeduvos miesto seniūnas Justinas Pranys džiaugiasi, kad kasmet Žolinės atlaidai čia suburia begalę žmonių ir koncertuoti atvyksta tokia galybė atlikėjų: „Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet pas mus atvyko galybė svečių. Tradiciškai sulaukėme ir daug kolegų muzikantų, su kuriais bendradarbiauja mūsų kapelos“.

Seniūnas džiaugiasi, kad Šeduvos seniūnija kasmet vis gražėja. Žydinčio miesto seniūnijos gyventojai šiemet sulaukė ir apdovanojimų. Padėkos už gražiai tvarkomas sodybas įteiktos šeduviams: Eugenijai ir Valdui Urbonams, Jurgitai ir Sergejui Ziabkinams, Arvydui ir Danutei Stakoniams, Almai ir Česlovui Kuprinskams, Sigutei ir Jurijui Golubevams. Įvertinta ir Ernestos bei Mindaugo Paulauskų šeima iš Vėriškių kaimo, Saulius ir Virginijos Rubanų bei Danutės ir Liudviko Noraičių šeima, Danutė Briedienė iš Pavartyčių kaimo. Padėkos įteiktos ir Astai Laurašūnaitei bei Dariui Kavaliauskui ir Gražinai bei Aidui Tvarijonams iš Butėnų kaimo.

Žolinė – gilias tradicijas turinti šventė

Šeduviai Žolinę visada švenčia iškilmingai. Ši šventė – kaip gyvybės apytakos ratas, malda už gyvuosius ir išėjusius. Archaiškos apeigos, lydimos ugnies iš šventos duonos valgymo – tai džiaugimasis tuo, ką žmonės sukūrė kartu su gamta. Tai svarbi bendruomenės šventė.

Manoma, jog tas, kuris nesueis krūvon su visais kaimo gyventojais, ar miestuose – su kiemiškiais, pasidžiaugti tuo, kas užauginta, pajus nepriteklių. Šios šventės metu protėviai dainavo sau ir dievams, tad ant akmeninio grindinio išaugusiam jaunimui sunku pajusti tą autentišką dainų, nuo kurių rugiai linko, dvasią.

Iki šių dienų išliko tikėjimas, kad moterys, kurios turi mirusių vaikų, iki Žolinės negali valgyti naujo derliaus vaisių – obuolių, slyvų, kriaušių, kai kurios net ir uogų. Labai ilgai buvo tikima, kad iki Žolinės galima valgyti šviežią obuolį, ropę ar ridiką, tačiau kepti duoną ar net šviežias bulves draudžiama. Tikėta, kad kol už naują derlių nepadėkota dievams, gamtai, o vėliau Šv. Mergelei Marijai, jo valgyti negalima, nes taip būtų laužomos tam tikros normos.

Šiuo metu jau beveik pamiršta tradicija, vadinama „naujienų diedais“. Įdomu tai, kad per Žolinę buvo laikytasi panašių papročių kaip ir per Kūčias – gaminami patiekalai, kuriais vaišinasi susirinkusi giminė, gaminamos vaišės. Panašiai kaip per Kūčias, tik iš naujo derliaus gaminama dvylika patiekalų.

Būdavo kepama duona, ragaišis, bandelės, bulvės, visa, kas užauginta. Vaišintis sueidavo giminės. Būdavo uždegama žvakė ir leidžiama per rankas apie stalą, nešama aplink valgius. Visi vaišindavosi, o ko šeima ar giminės nesuvalgydavo, nešdavo elgetoms. Atiduodavo žmonėms, kurie galbūt neturi, kur užsiauginti vaisių ar daržovių. Taip pagerbiami protėviai. Tikima, kad Anapus išėję giminės yra galingi, todėl jiems įsiteikiame per maldą, per auką, jie gali paveikti, kad derlius būtų geras, o tai, kas dar likę laukuose, būtų laiku nuimta.

Tikėta, kad Žolinės naktį magiškai atgyja daiktai, tad šventės metu ant laužo paaukotos šiaudinės baidyklės. Su ugnies pliūpsniu siekta panaikinti visas blogybes – melą, pyktį ir tinginystę, abejingumą ir agresiją, šmeižtą ir apkalbas, priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų, smurtą, neapykantą ir skriaudas…

Tokie išsamūs pasakojimai apie Žolinės tradiciją šiemet šeduviams ir miesto svečiams buvo įpinti į įdomų scenarijų. Šventės dalyviai tikina, kad tai – puikus būdas prisiminti, kas pamiršta, o galbūt – išgirsti dar negirdėtų dalykų.