Nuo darbo nušalintam gimnazijos vadovui teko vairuoti ir traktorių

Aušra LAURINKIENĖ

Nudelbtos kai kurių kolegų akys ir sunkiausiu gyvenimo momentu nusisukusių draugų kuždesiai – štai ką šiandien mato ilgametis Lizdeikos gimnazijos direktorius Jonas Varkulevičius, teismuose pasiekęs pergalę ir grįžęs į savo darbo vietą.

„Per pastaruosius puspenktų metų aš pamačiau, kas yra tikri draugai, o kas tik ir taikėsi įkąsti į skaudžiausią vietą. Tie, į kuriuos gyvenime daugiausiai investavau ir daugiausiai padėjau, nusisuko. Jie pardavė ir stengėsi įvaryti durklą į nugarą, kad tik neprisikelčiau. Laimė, šiandien aš žinau, kuo galiu pasitikėti ir net užsimerkęs eiti į frontą. Grįžau aukštai iškėlęs galvą ir visiems, kurie buvo puolančiųjų pusėje ir šiandien bijo pakelti akis, noriu pasakyti, kad nesirengiu niekam kerštauti – aš sugrįžau tęsti savo darbų gimnazijos ir vaikų labui“, – „Radviliškio naujienoms“ sako į darbą teismo sugrąžintas ugdymo įstaigos vadovas.

Kaltinimai – lyg dalgis per vidurius

„Radviliškio naujienos“ jau rašė, kad Lietuvos apeliacinis teismas birželio 29 dieną panaikino J. Varkulevičiui skirtą apkaltinamąjį Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, o bylą grąžino prokurorams, kad šie ištaisytų savo darbo broką. Be to, teismas panaikino ir laikiną J. Varkulevičiaus nušalinimą nuo gimnazijos direktoriaus pareigų.

Apeliacinis teismas savo sprendimą argumentavo tuo, jog prokurorai surašė iš esmės reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, trukdantį nagrinėti baudžiamąją bylą, o bylą išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas neįvykdė pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, nuo kurių priklauso tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir teisingos bausmės paskyrimas.

Tiesa, antrankiais surakintos rankos, nusikaltėlio etiketė, naktis areštinės kameroje su žudiku ir artimiausių žmonių išdavystės ilgamečio Lizdeikos gimnazijos direktoriaus nepalaužė. Priešingai – per daugiau nei ketverius metus užtrukusius bandymus įrodyti savo nekaltumą, jis tapo kur kas tvirtesnis.

Tiesa, skaudūs gyvenimo kirčiai, kaip sako J. Varkulevičius, privertė nuryti ne vieną kartėlį: „Kas nepabuvęs mano situacijoje, niekada to nesupras. Kai aš, niekada gyvenime negalvojęs, kad taip Lietuvoje gali būti, tapau susidorojimo auka, negalėjau tuo patikėti. Visą gyvenimą stengiausi dėl gimnazijos ir jos auklėtinių. Niekada nepamiršiu žmonos per penkiasdešimties metų jubiliejų juokais pasakytų žodžių, kad aš neauginau savo vaikų. Visuomet rūpinaus kitais. Išties – lėkiau dieną naktį, stengiausi dėl kitų padėti visiems, kuriems to reikėjo. Kaip vadovui man rūpėjo visų gerovė ir staiga man buvo pateikti tokie kaltinimai, kurie rėžė lyg dalgiu per vidurius“.

Stengėsi parodyti kaip nusikaltėlį

Anot J. Varkulevičiaus, buvo gaudomas kiekvienas pasakymas, kuris leido jį parodyti kaip nusikaltėlį: „Viskas buvo daroma, kad būčiau parodytas lyg nusikaltėlis. Pasirenka žymų žmogų, nes tik apie tokius žmones rašant galima išgarsėti. Kaip kitaip išgarsėti Radviliškyje? Žiniasklaidai buvo tikras saldainis – gaudyta kiekviena frazė, nauji kaltinimai, tačiau niekuomet nesikreipta į mane, kad išsakyčiau savo poziciją. Tikėjo visais – alkoholikais, melagiais, veidmainiais, bet tik ne manimi. Nesiteisinau, nes kiekvienam besiteisindamas atrodai kvailai. Aš tikėjau, kad išauš diena, kai paaiškės visa tiesa ir bus sudėti taškai ant reikiamų raidžių. Laimė, ta diena išaušo. Nors dar ne viskas baigta – aš vėl esu savo darbo vietoje, kuriai per kelis dešimtmečius atidaviau didelę dalį savęs“.

J. Varkulevičius neslepia nusivylęs teisine šalies sistema. Pasak jo, teisėjas, kuris turėjo siekti teisybės, tapo dar vienu puolančiu prokuroru: „Buvau spaudžiamas prisipažinti tai, ko nepadariau. Jeigu kalbant atvirai, sistema turėjo įrodyti mano kaltę, o ne aš ieškoti kelių ir būdų, kaip įrodyti savo nekaltumą. Negalėjau prieiti nei prie dokumentų, nei prie mokyklos, tad tai padaryti man buvo labai sunku“.

Už nuopelnus – daug kartų apdovanotas

Primename, kad J. Varkulevičius nuo Lizdeikos gimnazijos direktoriaus pareigų laikinai buvo nušalintas prieš kiek daugiau nei ketverius metus, kai buvo įtartas finansiniais nusikaltimais. Iki tol apie ilgametį gimnazijos vadovą, kuris Pekino olimpiadoje nešė olimpinį deglą, būdavo atsiliepiama tik teigiamai.

2008 metais prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus valstybei ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje J. Varkulevičiui įteikė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį. Po metų Kūno kultūros ir sporto departamentas J. Varkulevičių už nuopelnus sportui apdovanojo Sporto kryžiumi. Tais pačiais metais už olimpinių vertybių formavimą Lietuvoje J. Varkulevičius apdovanotas vienu iš aukščiausių Lietuvos tautinio olimpinio komiteto apdovanojimų – Olimpine žvaigžde.

2010-aisiais gimnazijos vadovas buvo išrinktas Radviliškio miesto garbės piliečiu. Todėl žinia apie įtarimus J. Varkulevičiui ir jo nušalinimas nuo pareigų sukrėtė Radviliškio rajono gyventojus ir buvo plačiai aptarinėjamas.

Šiaulių teismas pripažino kaltu

Pats J. Varkulevičius, nuo pat pirmos dienos neigęs savo kaltę, buvo ištiktas šoko, kai praėjusių metų kovo pabaigoje Šiaulių apygardos teismas jam paskelbė nuosprendį. Gimnazijos vadovas teisme buvo pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo, turto iššvaistymo, dokumentų klastojimo ir poveikio liudytojui. Už šiuos nusikaltimus teismas J. Varkulevičiui tuomet skyrė pustrečių metų laisvės atėmimo bausmę ir 2823 eurų baudą.

Pareigūnai J. Varkulevičiaus veikla ėmė domėtis dar 2010-ųjų metų spalį, kai sulaukė vieno buvusio gimnazijos darbuotojo skundo. Tada buvo ištirta 1993–2010 metų gimnazijos finansinė veikla ir pareigūnai pareiškė nustatę, esą per tą laiką Lizdeikos gimnazijoje fiktyviai buvo įdarbinti keli J. Varkulevičiaus aplinkos žmonės. Anot pareigūnų, per šį keliolikos metų laikotarpį fiktyviems darbuotojams esą buvo sumokėta beveik 250 tūkstančių litų atlyginimo.

Kartu su J. Varkulevičiumi Šiaulių apygardos teisme už padėjimą piktnaudžiauti ir iššvaistyti turtą buvo nuteisti ir keli tariamai fiktyviai įdarbinti asmenys. Teismas nuteistuosius įpareigojo atlyginti ir Radviliškio rajono savivaldybei padarytą turtinę žalą. Kol nuosprendis įsiteisės, J. Varkulevičius liko laikinai nušalintas nuo Lizdeikos gimnazijos direktoriaus pareigų.

Sostinės teismas įžvelgė prokurorų darbo broką

Iš karto po teismo verdikto J. Varkulevičius žurnalistams sakė, jog nuosprendį jis tikrai skųs, nes teisėjas „žodis į žodį“ perskaitė prokuroro surašytą kaltinamąjį aktą. Jis tikino, kad yra apkaltintas nepagrįstai, nes tie asmenys, kurie neva buvo fiktyviai įdarbinti, gimnazijoje iš tikrųjų atliko realius darbus. Gimnazijos vadovas stebėjosi, kodėl teismui nekilo klausimas, kas tuomet atliko tuos darbus, jeigu žmonės iš tikrųjų nedirbo.

Savo pažadą J. Varkulevičius ištesėjo ir Šiaulių apygardos teismo nuosprendį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui. Birželio 29 dieną Apeliacinis teismas paskelbė savo verdiktą, kuris turėjo labai nustebinti kaltinimą palaikiusius prokurorus. Teismas panaikino Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir konstatavo, jog prokurorai kaltinamąjį aktą surašė taip, kad jis iš esmės neatitinka keliamų reikalavimų ir trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą.

Teko vairuoti ir traktorių

Paklaustas, ką veikė tuos daugiau nei ketverius metus, J. Varkulevičius neslepia – teko dirbti įvairius kitus darbus: „Aš niekada neįsivaizdavau savęs kitame amplua. Tačiau per tą laikotarpį, kai buvau nušalintas, teko imtis to, apie ką nebūčiau pagalvojęs – norėdamas išmaitinti save ir savo šeimą, aš vairavau traktorių, susidūriau su arogantiškais vadovais, auginau daržoves ir tvarkiausi ūkį. Šiandien man baisu tai, kad Lietuvoje nestinga valdžią savo rankose turinčių dvasios vergų ir tų vergų, kurie jiems tarnauja. Štai kokį patį baisiausią vaizdą mūsų šalyje aš pamačiau per tą laikotarpį“.

Direktorius tiki, kad ramybės dar nebus, bet sako besidžiaugiantis tuo, kad galbūt nebebus tiek mindomas: „Žinote, kas yra baisiausia? Kad kai sėdi čia, vadovo kėdėje, tau be muilo lenda į sėdimąją vietą. O kai esi ten, esi trypiamas ir murkdomas. Šiandien man tiesia ranką, o aš galvoju – kur yra žmogiškumas? Juk ką tik buvo siekta su manimi susidoroti! Net Robinzonų stovyklą, į kurią kelioms savaitėms tėvai patys atveda savo vaikus ir manimi pasitiki, norėjo uždaryti. Laimė, to padaryti jiems nepavyko, tad šią vasarą ir vėl turėjome neapsakomai puikų laiką su stovyklautojais. Džiaugiuosi, kad jaunimo tėvai manimi pasitikėjo ir net žinodami, kad vaikai su jais negalės susisiekti, – drąsiai juos įdavė man į rankas“.

Su viena iš pavaduotojų eitų net į frontą

Šiandien, vėl sugrąžintas į Lizdeikos gimnazijos vadovo pareigas, J. Varkulevičius sako labiausiai besidžiaugiantis tuo, kad greta yra žmogus, kuriuo jis visiškai gali pasitikėti.

Tai – buvusi laikinoji Radviliškio Lizdeikos gimnazijos direktorė Ina Bajarauskaitė. Ši moteris, pasak į darbą sugrįžusio J. Varkulevičiaus, turėjo iškęsti ne tik kolegų spaudimą, bet ir nuolatines atakas: „Mažai kas turi tokį stuburą, kokį turi ji. Kalbu apie dvasinę stiprybę. Įsivaizduokite – vieną dieną vadovas, kuris buvo visa ko šerdimi, dingo. Jis paverstas juoduliu, o aplinkiniai rezga intrigas ir verčia ją į jas įsitraukti. Kai ji to nepadaro – būna puolama. Jai teko aiškintis dėl kiekvieno priimto sprendimo ir dėl kiekvieno žengto žingsnio. Kodėl? Nes ji buvo kitoje – ne puolančiųjų pusėje. Jai buvo labai sunku. Aš ir visa mano šeima jai už sąžiningumą ir nebijojimą plaukti prieš srovę būsime visą gyvenimą dėkingi. Tokių žmonių šiandien – labai mažai“.

Grįžo ne su kalaviju rankose

J. Varkulevičius neslepia pastebintis, kad jam sugrįžus į darbą kai kurie kolegos, drabstę jį purvais, šiandien bijo pakelti akis: „Aš matau ir jaučiu įtampą. Tačiau aš privalau padaryti taip, kad mokytojai nebijotų nei vienas kito, nei manęs. Mes esame viename lygmenyje. Kiekvienas turi suprasti, kad aš esu įstaigos vadovas, bet tikrai ne priešas. Net ir tiems, kurie mane juodino“.

J. Varkulevičius, paklaustas apie artimiausius planus, sako sieksiantis atkurti gerą gimnazijos aurą: „Ne sienos mokykloje svarbiausios. Svarbu atkurti lizdeikietišką dvasią, nes čia daug ko neliko. Nebėra teigiamo užkrato, stiprių vedlio sprendimų. Reikia, kad visi patikėtų, jog vadovas sugrįžo be kalavijo rankose, o su erudicija ir energija naujiems darbams. Personalas turi pamatyti, kad aš neketinu naudotis valdžia kažkokių sąskaitų suvedimui. Taip tikrai nebus“.