Radviliškietė nenori, kad jos anūką augintų Islandijos lesbietės
Aušra LAURINKIENĖ
Svečiose šalyse iš lietuvių atimamų vaikų istorijos vis dažniau pasiekia Lietuvą. Jau pusantrų metų jokių žinių apie Islandijoje, kaip įtariama, lesbiečių šeimai globoti atiduotą anūką neturinti radviliškietė Marija Anzelienė nepraranda vilties, kad pavyks įgyvendinti paskutinę dukters valią ir auginti nuo mažens sūpuotą vaikaitį.
Kol moteris įvairioms insitucijoms ir net pačiam Islandijos prezidentui Olafurui Ragnarui siunčia laiškus, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba neslepia – ši byla jau baigta. Esą močiutė reikiamu metu nepateikė reikalingų dokumentų, tad šansų, kad lietuvių tautybės berniukas grįš į tėvynę, – beveik nėra.
Iš Islandijos – su dukters pelenais ir be anūko
Radviliškietė Marija kasdien, tramdydama ašaras, žiūrinėja nuotraukas. Jose – prieš pusantrų metų mirusi jos duktė Toma Andrušaitytė ir svetimtaučių globai atiduotas vaikaitis Andžėjus.
Pusamžė moteris pasakoja, kad po dukters mirties, nuvykus pasiimti jos pelenų, anūką ji kasdien po kelias valandas lankė krizių centre, tačiau į Lietuvą ji grįžo tik su urna rankose – vaiko jau niekas neatidavė: „Liūdnas jis būdavo, kai reikėdavo atsisveikinti. Pastarąjį kartą su anūku bendravau tik po dukters mirties, 2013 metų gruodžio mėnesį, o vėliau jį mačiau tik trijose atsiųstose nuotraukose“.
M. Anzelienė sako, kad vaikaitis kaskart, kai močiutė jį aplankydavo, įsikibdavo į jos ranką ir norėdavo eiti kartu: „Kai audavausi batus, anūkas irgi laukdavo, kol jį apausiu. Tačiau šalia jo atsistodavo islandės socialinės darbuotojos. Tuomet tekdavo raminti verkiantį vaiką. Man širdis plyšdavo kaskart, kai reikėdavo atsisveikinti“.
M. Anzelienė kreipėsi į Radviliškio vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl savo anūko globos, nuolat siuntė laiškus į „Barnavernd“ biurą Reikjavike, siuntė daug raštų – kam tik galėjo, tačiau iš to nebuvo jokios naudos.
Kovojo su liga
Prisimindama istoriją, kaip ji su dukra atsidūrė Islandijoje, radviliškietė pasakoja: „Pirmiausia aš išvykau, po to atvyko ir duktė. Susirado darbą viešbutyje. Po pusmečio buvo išvykusi į Norvegiją padirbėti aukle, tačiau, nusprendusi, kad nori būti arčiau manęs, sugrįžo. Viskas buvo puiku – 2010 metais gimė anūkėlis Andžėjus, ji dirbo restorane, baigė stiuardesės kursus. Kol ji dirbo, aš sūpavau anūkėlį. Ji kabinosi į gyvenimą, svajonių turėjo daug…“.
M. Anzelienė pasakoja, kad 2012 metų balandį ji su anūkėliu grįžo į Lietuvą pailsėti ir išbuvo gimtinėje iki pat rugsėjo: „Kadangi Tomą jau kalbino vietos vaiko teisių apsaugos tarnyba ir kvietė į pokalbius, kodėl vaikas nelanko darželio, dukra jį išsivežė atgal. Turėjo draugą islandą. Atrodė, kad viskas gerai… Tačiau 2013 metų lapkričio 5-ąją sužinojau, kad ji nebegyva. Nebuvo jokių priežasčių įtarti, kad kažkas gali nutikti. Tiesa, ji sirgo, tačiau puikiai su tuo tvarkėsi, gėrė vaistus“.
Paklausta, kur buvo vaikaitis tuo metu, kai mama mirė, M. Anzelienė gūžteli pečiais: „Nežinau. Kol vaikaitis buvo čia, su manimi, ji vieną iš dviejų kambarių buvo išnuomojusi kitam piliečiui. Jis ją rado vonioje… Kur buvo vaikas? Niekas to nesako. Tikriausiai, kad gretimame kambaryje…“.
Islandijos tarnyba lankėsi Radviliškyje
Tuomet vos kelerių Andžėjus buvo išvežtas į krizių namus. Kai radviliškietė nuvyko į Islandiją, vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnavernd“ užkirto kelią M. Anzelienei pasiimti anūką, nors jis turėjo Lietuvos pasą. Moteris sako nesuprantanti, kodėl taip yra, juk vaikaitis – Lietuvos pilietis.
Kai Islandijos atstovai atvyko į Radviliškį, moteris drąsiai aprodė nuomojamą būstą, leido fotografuoti kambarius, svečiams atsakė į visus reikiamus klausimus, tačiau po mėnesio, praėjusių metų sausio pradžioje, elektroniniu paštu M. Anzelienei buvo atsiųstas laiškas, kuriame pranešta, kad Andžėjus atiduotas globėjams Islandijoje, pas kuriuos gyvens, kol jam sueis 18 metų.
Kodėl priimtas toks sprendimas, radviliškietė sako nesuprantanti, o labiausiai ją baimina tai, kad berniukas, kaip įtariama, auga lesbiečių šeimoje: „Yra tokios kalbos, nes vienas islandas matė… O ir nagučiai, kai aš lankiausi krizių centre, berniukui nulakuoti raudonai. Neramu man… Labai neramu. Juk čia, Lietuvoje, laukia mylintys giminaičiai. Kodėl netiko mūsų sąlygos? Atsiųstame laiške jie tik nurodė savo šalies įstatymus anglų kalba, o kurio mes neatitikome – taip ir neaišku. Neįvardinta nė viena priežastis“.
Priešmirtiniame laiškelyje vaiko globos teises paliko močiutei
Tiesa, dar prieš pasiryždama nutraukti savo gyvenimą, 27-erių Toma Andrušaitytė, viešnagės Lietuvoje metu sutvarkiusi sūnui lietuvišką pasą, bandė pasirūpinti, kad vaikas augtų su močiute – priešmirtiniame laiškelyje savo vaiko globos teises ji paliko mamai.
Berniuko močiutė M. Anzelienė pasakoja per programą „Skype“ sulaukusi žinutės: „Ji parašė, kad pasiimčiau medalioną, kad vaiko globą palieka man. Parašė visus banko kodus ir prisijungimus… Negalėjau patikėti tuo, ką skaitau“, – su ašaromis akyse baisiąją žinutę prisimena moteris.
Prieš keletą savaičių M. Anzelienė išsiuntė laišką pačiam Islandijos prezidentui Olafurui Ragnarui. Jame radviliškietė uždavė klausimą, kodėl ir kokiu pagrindu vaikaičiui suteikta Islandijos pilietybė. Moteris sako turinti daug klaustukų šioje istorijoje – kodėl Lietuva nesiima nieko, kai atiminėjami šios šalies vaikai, kodėl vaikui, turinčiam Lietuvos pasą, gali būti suteikta Islandijos pilietybė.
Tarnyba kaltina giminaičius
Tiesa, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba sako padariusi viską, kad berniukas grįžtų į Lietuvą ir kaltų ieško giminaičių gretose.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos skyriaus vedėja Jelena Semionova pasakoja, kad nors į vaiko globą pretendavo ne tik močiutė, bet ir dar trys artimieji, esą ne visi jie pateikė reikiamus dokumentus, kurių svarbiausia – medicininė pažyma: „Kad tarnyba, kaip centrinė institucija, bendradarbiaujanti su užsienio kompetentingomis institucijomis, kažką pasiektų, turi būti aktyvūs ir artimieji, gyvenantys Lietuvoje. Jei to noro nėra išreikšta, nieko negali priversti. Ne visi artimieji, neįvardinsiu konkrečiai, pateikė reikiamus dokumentus“.
Kad padarė ne viską, pripažįsta ir M. Anzelienė. „Radviliškio naujienų“ paklausta, kodėl nepateikė sveikatos pažymos, moteris atsakė, kad tuo metu atostogavo šeimos gydytoja, o dar trūko pažymos apie atlyginimą: „Tuomet buvau registruota darbo biržoje. Negalėjau pateikti to taip greitai, kaip reikėjo. Dabar jau – viskas gerai. Aš neprarandu vilties. Tikrai neturiu jokių sveikatos problemų. Esu sveika ir pajėgi auginti vaikaitį“.
Viskas – Islandijos tarnybos rankose
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba sako, kad ši byla nutraukta jau prieš metus, tad močiutės pastangos susigrąžinti anūką greičiausiai bus bevaisės. Nežinia, ar byla būtų atnaujinta net ir pateiktus visus reikiamus dokumentus. Viskas – Islandijos tarnybos rankose.
„Kad šis berniukas būtų įvaikintas ar jam būtų suteikta Islandijos pilietybė, oficialių duomenų mes neturime. Ar situacija pasikeistų pateikus likusius reikalingus dokumentus? Reikėtų žiūrėti ir vertinti pagal Islandijos teisinį reguliavimą – ar įmanomas globos panaikinimas, ar būtų atnaujinama byla dėl naujų aplinkybių. Viskas priklausytų nuo užsienio valstybės teisinio reguliavimo ir noro bendradarbiauti bei spręsti šį klausimą naujai“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos skyriaus vedėja.
Tuo tarpu nepasiduodanti močiutė puse lūpų prasitaria, kad jei nepadės reikalinga pažyma, ji rankų nenuleis – jei reikės, berniuką į Lietuvą susigrąžinti bandys kitais – kur kas drastiškesniais būdais.