Šeduvos miesto šventėje pagerbtos čia gyvenusios tautos

Aušra LAURINKIENĖ

Praėjusį savaitgalį visi Radviliškio rajono keliai, kaip ir kasmet, vėl vedė į Šeduvą – čia vyko šventė „Šeduva draugiška tautoms“. Jos metu šeduviai, garbūs miesto svečiai, įstaigų, organizacijų atstovai šventė Magdeburgo miesto teisių suteikimo Šeduvai 361-ąsias metines.

Šiemet šventę lydėjo nuostabus oras, tad miesto centre susibūrę žmonės šypsojosi – netrūko nei šurmulio mugėje, nei puikios nuotaikos renginio metu. Iškilmėse dangų drebino patrankos salvės, skambėjo svečių sveikinimai, nusipelniusioms krašto asmenybėms suteiktas Garbės piliečio vardas.

Tautinės mažumos – tautos papuošalas

„Šeduva draugiška tautoms“ – toks šių metų Šeduvos miesto šventės pavadinimas parinktas neatsitiktinai. Pasak organizatorių, šiemet norėta prisiminti visas kadaise čia gyvenusias tautas bei atskleisti jų spalvas.

„Tautinės mažumos – tai ne tik kitų tautų kultūrų gyvenimo patirtis, bet ir tautos, kurioje jos gyvena, papuošalas. Be to, kiekvienos tautos ar tautelės atstovai, ateidami į kitą kraštą, atsineša ir savo darbo patirtį, kuri gali būti naudinga valstybei. Būtent todėl bendruomenės namuose šiandien prisiminėme ir pagerbėme senuosius Šeduvos gyventojus žydus, o taip pat prisimename Šeduvoje gyvenusius kitų tautybių žmones: romus, baltarusius, rusus, vokiečius, latvius ir žemaičius“, – „Radviliškio naujienoms“ šventės metu pasakojo Šeduvos kultūros ir amatų centro direktorė Natalija Borgerdt.

Žydų gyvenimo pėdsakai

Įspūdingą miesto šventę pradėjo parodos ,,Žydų gyvenimo pėdsakai Šiauliuose“ atidarymas bendruomenės namuose. Čia parengta ekspozicija iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, Šeduvos žydų nuotraukos iš Vidmanto Vingelio archyvo, o taip pat demonstruotas vaizdo filmas apie žydų kultūrą, skambėjo žydų muzika.

Parodą pristačiusi Šeduvos kultūros ir amatų centro direktorė sako, kad pasaulis gražus ne savo vienodumu, o skirtingumu, kultūrų, kalbų ir tradicijų įvairumu: „Tautinės mažumos yra svarbi kiekvienos valstybės gyventojų dalis, turinti savitą kalbą, istoriją, tradicijas ir papročius. Lietuvoje nuo seniausių laikų gyvena daug tautinių mažumų, vienos iš jų yra kaimyninių valstybių gyventojai, kitos – tolimesnių kraštų. Visos tautybės ne tik gerai prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų, bet ir daug davė lietuviškajai kultūrai, menui, ekonomikai“.

Nors šiuo metu Šeduvoje jau negyvena nė vienas žydas, tarpukariu jų bendruomenė sudarė net pusę visų Šeduvos gyventojų. Todėl su Šeduva glaudžius santykius palaiko Žydų memorialinis fondas. Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorius Jonas H. Dovydaitis džiaugiasi, kad Šeduva skiria didelį dėmesį čia gyvenusiems žydams: „Esu labai laimingas, kad šių metų šventė leidžia prisiminti tuos, kurių mūsų gretose jau nebėra. Čia atliekame didelius darbus. Kapinėse liko tik žolės tvarkymo darbai – visa kita jau padaryta. Paminklinių akmenų restauravimo metu Šeduvos žydų kapinėse per 2-ejus metus pagal užrašus buvo identifikuoti 400 kapų iš beveik 800. Pats seniausias datuojamas 1832 metais. Kapinėse rasta 1,3 tūkstančio paminklų arba jų dalių, nuolaužų. Fragmentai, kurių nebuvo įmanoma atstatyti ir sutvirtinti, buvo sudėti į Dovydo žvaigždės formos skulptūrinę kompoziciją. Dabar mūsų vizijoje – ir didžiulis muziejus“.

Tuo tarpu Šeduvos žydų memorialinio fondo, inicijuojančio Šeduvos žydų bendruomenės atminimo išsaugojimo ir įamžinimo projektą ,,Dingęs štetlas“ steigėjas, kuratorius Sergejus Kanovičius pristatydamas naujai restauruotas Šeduvos žydų kapines sakė, kad metas į Lietuvos žydų, litvakų paveldą pradėti žiūrėti plačiau ir kalbėti ne tik apie masines žudynes ir jų aukų įamžinimą: „Reikia naujai visiems atrasti ir susipažinti su įdomia jų istorija ir jų kultūra“.

Seniūno sveikinimas

Nors šventėje Šeduvos seniūnas Justinas Pranys dalyvauti negalėjo, šeduviai nepasveikinti neliko. Jaunojo ir energingojo seniūno sveikinimą gyventojams perdavė seniūno pavaduotoja Aušra Stanevičiūtė: „Šauniausi, puikiausi ir mieliausi Šeduvos žmonės, šiandien miestas švenčia jums ir su jumis. Kaip ir kiekvienais metais pažymime gimtadienį būryje draugų, artimųjų ir kaimynų. Nors ir negaliu pats būti tarp jūsų, nuoširdžiai sveikinu su švente. Dėkoju visiems kartu ir kiekvienam atskirai už indėlį į geresnę, gražesnę ir patogesnę mūsų visų Šeduvą. Ačiū už atsakingą požiūrį į saugesnę aplinką. Atskirą širdingą padėką sakau Šeduvos žydų memorialiniam fondui ir jo veikloje dalyvaujantiems žmonėms už neįkainojamą duoklę istorijai. Per pastaruosius metus atliktas be galo didžiulis darbas. Taip pat dėkoju už absoliučiai fantastinę dovaną Šeduvos krašto bendruomenei – naujutėlaitį greitosios automobilį. Tikiu, kad šis vakaras bus visiems smagus ir padovanos puikių įspūdžių. Kultūros centras su seniūnija įdėjo nemažai darbo, kad padovanotų jums nuostabią šventę. Su švente, draugiška Šeduva!“.

Paskelbta tapybos akcija ,,Pagražink savo miestą“

Pasigėrėjus surengta paroda ir priėmus gausias žydų memorialinio fondo dovanas, paskelbta tapybos akcija ,,Pagražink savo miestą“. Šventės metu kiekvienas iš dalyvių turėjo galimybę teptuko potėpiu prisidėti prie meno akcijos.

Dailės mokytoja Gražina ir jaunieji menininkai kvietė visus kartu sukurti penkis tapybos darbus, paveikslus, kuriais pagražins Šeduvą – jais papuoš senosios Karšyklos langus.

Įsitraukę į šventės šurmulį, gyventojai nenuobodžiavo. Po iškilmingo atidarymo prasidėjusios linksmybės tęsėsi iki išnaktų ir baigėsi nuostabiais fejerverkais.

Šventės metu susirinkusiuosius linksmino Radviliškio dainavimo studija ,,Džia-Da“, Baisogalos vyrų ansamblis ,,Daina-va“, Šeduvos moterų ansamblis ,,Bongo“, Šeduvos gimnazistų ansamblis ,,Džia-Da“, Butėnų kvintetas ir solistė Evelina Stalgienė, folkloro kapela ,,Šeduvos bernai“, baltarusių ansambliai: ,,Kupalinka“, ,,Lad“, romų ansamblis ,,Konsuela“, Panevėžio „Vanilinis“ choras, Šiaulių choras ,,Chameleonas“.

Žymūs tautinių mažumų atstovai puošė Šeduvą

Apie tai, kad Šeduvoje gyveno, kūrė, dirbo, mylėjo kitų tautų atstovai, įrodo išlikę žydų, Brolių ir Karių kapinaitės. Progimnazijos gatvės gale yra vokiečių kapinės, kuriose buvo laidojami liuteronai: vokiečiai, latviai. Šių tautybių atstovai XIX amžiuje sudarė 10 procentų gyventojų – per 400 žmonių. Žymiausi vokiečiai, gyvenę Šeduvoje, buvo Vilhelmas fon Ropas, bavarai, valdę malūną, Bliumai. Kalvis Julius Bliumas papuošė Šeduvos bažnyčią kaltiniais kryžiais. Jo rankų darbas – Šeduvos kapinių ir bažnyčios geležiniai vartai, daugybė kalviškais ornamentais puoštų paminklų Šeduvos kapinėse.

Gabus latvis, po Pirmojo pasaulinio karo apsigyvenęs Šeduvoje, buvo akmenkalis Pranas Ksaveras Skromanas, Šeduvos paminklų dirbtuvių pradininkas. Jo iniciatyva iš Šeduvos apylinkių laukų buvo surinkti didžiuliai akmenys – rieduliai, sukrauti į arkliais traukiamus kinkinius ir nuvežti į Šeduvos geležinkelio stotį. Čia akmenys buvo perkrauti į specialiai užsakytą traukinį ir nuvežti į Kauną, kur buvo panaudoti mauzoliejui, skirtam lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui, statyti.

1879 metais Šeduvoje buvo pastatyta pravoslavų cerkvė, kuri talpino 200 žmonių. Joje meldėsi pravoslavišką tikėjimą išpažįstantys baltarusiai ir rusai. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu cerkvė buvo paversta mokinių maldos namais ir pavadinta Švč. Jėzaus Širdies bažnytėle. Gaila, tačiau 1934 metais, keičiantis politinėms jėgoms, cerkvė buvo nugriauta.

Bene žymiausias ir į Šeduvos istorijos puslapį įrašytas rusas buvo vykdomojo komiteto pirmininkas Grigorijus Kuznecovas. Jo iniciatyva Šeduvoje šalia visų miesto gatvių atsirado gėlynai. Kuznecovas, raišuodamas po Šeduvą, aplankė visus gyventojus ir gražiai įkalbėjo kur tik įmanoma sodinti gėles. Taip atsirado Šeduvos – Gėlių miesto – vardas.

2011 metais vykusio gyventojų surašymo duomenimis, Šeduvoje gyveno 40 rusų tautybės žmonių.

Gyvenę romai, anot šeduvių, – be galo gražūs ir talentingi žmonės

Šeduvoje gyveno ir ir dar viena tautinė mažuma – romai arba čigonai. Save jie patys dažniausiai vadina romais, o tai reiškia žmogų arba vyrą. Istorijos bėgyje jokia valdžia negalėjo rasti bendros kalbos romais, kurie neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, savo nuolatinių valdžios, kultūros ir švietimo institucijų. Čigonai daugiausiai kentėdavo už vagiliavimą. To jie nesigėdijo, nes, jų nuomone, tai darė nuo Kristaus laikų: „Kai Dievo Sūnus buvo kalamas prie kryžiaus, viena čigonė, norėdama sumažinti jam kančias, pavogusi vieną vinį, kad netektų prikalti atskirai kiekvienos kojos“.

Ši gentinė mažuma bene vienintelė niekada sau iš valdžių nieko nereikalavo, tuo labiau nesigriebė ginklo savo teisėms ir orumui apginti. Jie nereikalavo jokių istorinių žemių ar teritorijos įsikurti, nėjo į valdžią ir tenkinosi tradiciniu, nors dažnai labai varganu gyvenimu. Ikikarinėje Lietuvoje daugiausiai čigonų gyveno Kauno Vilijampolėje, Šiauliuose, Šeduvoje, Alytuje, Kybartuose, Merkinėje, Žagarėje, Eišiškėse. Visi vietiniai čigonai – katalikai, o atsikėlusieji iš Rusijos ir Moldovos – stačiatikiai. Šeduvoje apie 1960–uosius metus kelerius metus iš eilės gyveno pats Lietuvos čigonų baronas Orlovas su šeimyna. Ir iš senųjų šeduvių prisiminimų čigonai ir čigonaitės buvo be galo gražūs ir talentingi žmonės.

Pašaliečio akiai beveik nematomas čigonų gyvenimas, jų muzikalumas, meilė žirgams ir klajokliškas gyvenimo būdas įkvėpė daugelį poetų ir rašytojų, menininkų ir muzikų rašyti apie keliaujančių čigonų gyvenimą, įamžinti jį muzikos kūriniuose. Čigonų muzikos melodijas savo kūriniuose naudojo tokie žymūs kompozitoriai kaip F. Listas, J. Haidnas, J. Bramsas, S. Rachmaninovas, P. Sarasatė, Ž. Bizė ir kiti.