Tremtiniai – gyvi eksponatai

Aušra LAURINKIENĖ

Praėjusią savaitę per rajoną nuvilnijo renginiai, skirti paminėti Gedulo ir Vilties dieną. Visoje šalyje, o tuo tarpu ir Radviliškyje, sunku atrasti šeimą, kurios nebūtų palietę skaudūs praeities įvykiai, tad tądien daugelis sunkiai tramdo emocijas. Viena iš jų – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininkė Stasė Janušonienė.

Per ekskursijas – lyg gyvi eksponatai

Šiandien moteris, tremtį menanti lyg tai būtų nutikę vakar, stovėdama prie Radviliškio geležinkelio stotyje stovinčio tremtinių atminimui skirto traukinio vagono, delnu braukia per skruostus riedančias ašaras.

Puikiai pamenanti 1951 metų rugsėjo 20-ąją, kai ją, kartu su šeima, sulaukusią vos 14 metų, ištrėmė į Irkutsko sritį, Troicko kaimą, S. Janušonienė sako, kad ten išbuvo lygiai septynerius metus: „Ten šešių asmenų šeima: tėtis, mama, brolis, sesuo, jos mergaitė ir aš, išlipome spalio 6-ąją ir lygiai po septynerių metų, vėl spalio 6-ąją, su mama įlipome į traukinį, parvežusį atgal į gimtinę. Vėliau grįžo ir brolis su šeima. Ir sesuo sugrįžo. Tik tėtį palaidojome tremtyje“.

Žvelgdama į vagoną S. Janušonienė graudinasi. Nenuostabu – prieš 64-erius metus ją, būdamą dar paauglę, kartu su šeima į Sibirą ištrėmė labai panašus vagonas. Dabar, prabėgus daugeliui metų, ji kartu su kitais rajono tremtiniais dalyvaudama ekskursijose ir pasakodama jaunimui apie tremties siaubus sako būnanti lyg gyvas eksponatas: „Sulaukiame įvairiausių klausimų – ką valgėme, kaip miegojome ir panašiai. Vaikai užduoda labai netikėtų klausimų, tačiau mes noriai atsakome į juos visus, nes tai – dalelė visos šalies istorijos“.

Moteris sako, kad nors ir retėja iš tremties sugrįžusių, suluošintų žmonių gretos, gyvų išlikusių prisiminimai, pasakojimai neleidžia jaunajai kartai pamiršti tragiškų sovietinės okupacijos metų.

Lietuvos kariuomenės dovana

Vagoną, prie kurio ir kalbamės su tremtine S. Janušoniene, Radviliškio rajono savivaldybei neatlygintinai perdavė Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas, tarpininkaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.

Kruopščiai geležinkelininkų atkurtas autentiškas trėmimų traukinio vagonas – tai simbolis, kuriuo išreiškiama pagarba Lietuvos žmonėms, nukentėjusiems ir ištvėrusiems, nukentėjusiems ir negrįžusiems iš Sibiro platybių.

Vagono atsiradimo Radviliškyje vienas iš idėjos autorių rajono vicemeras Kazimieras Augulis sako, kad tą padaryti nebuvo lengva: „Kai sulaukėme pasiūlymo priimti šį vagoną, tuometinio mero Antano Čepononio nurodymu vykau į Kauną jo apžiūrėti. Būklė buvo išties tragiška – buvo metalas, šiek tiek lentų. Tiesiog pliki griaučiai. Kai parvežiau nuotraukas, pasitarėme ir nepaisydami prieštaravimų nusprendėme jį parsivežti į mūsų miestą“.

Pakenčiami, bet nekenčiami

Iš Radviliškio kilusi S. Janušonienė tikina esanti dėkinga K. Auguliui ir visai valdžiai už palaikymą. 1992 metais tapusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininke moteris sako, kad šiandieninę tremtinių situaciją šalyje puikiai atspindi vieno politinio kalinio žodžiai: „Tremtiniai – pakenčiami, bet nekenčiami“.

Moteris neslepia apmaudo, kad šalyje sumažintos tremtinių ir nukentėjusiųjų pensijos: „Nukentėję seniau gaudavo 200 litų. Tai – nepilnai 58 eurai. Buvo sumažinę šią sumą ir tą įsiskolinimą, kuris išaugo per tą laiką, tiesiog pamiršo. Pensininkams grąžino, o tremtiniams – ne. Esame ignoruojami. Kad ir kaip apmaudu būtų. Žinoma, išmokos priklauso nuo kategorijų. Ryšininkams mokama dukart po tiek. Partizanams – keturis. Tačiau didžioji dalis gauna vos 58 eurus…“

Rajone – mylimi ir gerbiami

Tiesa, kalbėdama apie Radviliškio rajono valdžios požiūrį į tremtinius, S. Janušonienė sako negalinti rasti nė vieno blogo žodžio: „Čia esame gerbiami, mylimi ir globojami. Jaučiame didžiulį rajono politikų ir visų žmonių supratimą. Kai pakeičiau Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininką Vytautą Vaicekauską ir ėmiausi šios veiklos, bijojau, kad man nepavyks. Tačiau būtent rajono valdžia padėjo sparčiai eiti pirmyn ir turėti tai, ką šiandien mes, tremtiniai, čia turime“.

Moteris pasakoja, kad darbams ją įkvėpė žinia, jog Minaičių kaime įvyko garsusis partizanų vadų suvažiavimas, o tuomet Radviliškyje apie tai niekas nežinojo: „Tuomet suėmė siutas, kad Vilniuje visi žino, o mes neviešiname tokio svarbaus istorijai dalyko. Mano pirmoji kaip pirmininkės veikla ir buvo – pagerbti šią vietą. Taip atsirado atminimo lenta ir trys paminklai. Šiandien rajone iš viso yra dvidešimt aštuoni paminklai“.

Per sąskrydį jaučiasi išskirtiniai

Jau daugelį metų rugpjūčio mėnesį tūkstančiai tremtinių iš visos Lietuvos susitinka Ariogaloje. Čia jie vardų neturi – juos vienija zonos ir kaimai, į kuriuos buvo ištremti.

S. Janušonienė prisimena, kad kartą merui Antanui Čepononiui su jais nuvykus į sąskrydį pasidarė gėda dėl to, kad tremtiniai sėti ant Dubysos kranto išdėliotų kelmelių: „Tąkart jis nusprendė, kad rajono tremtiniai turi būti gerbiami ir ant kelmų nesėdės. Jau kitąmet pažadas buvo ištesėtas – nuo tol turime ir stalus, ir didžiulę palapinę, ir suolus, ir dar vaišių sulaukiame. Iš tiesų, būdami tarp visų tremtinių mes jaučiame, kad Radviliškio rajone šis statusas yra labai gerbiamas“.

Moteris juokiasi, kad radviliškiečius sutikdami kitų rajonų tremtiniai kartais pajuokauja, kad atvyko „Radviliškio lordai“. S. Janušonienė įsitikinusi, kad tai puikiausiai atspindi šio krašto požiūrį į tuos, kurie savo laiku patyrė skaudžią tremtį iš gimtos šalies.