Netekome mokytojos Liudos Venslovienės
Praeina žmogus – lieka pėdsakai. Ne tik kelyje, bet ir širdyje jį pažinojusių, su juo bendravusių. Ir nesvarbu, kad to žmogaus nebėra – lieka prisiminimai. Kaskart, kai suvažiuojame į gimtinėje vykstančius klasės susitikimus, skubame ir į kapines, kur degame atminimo žvakutes ne tik ant anksti Anapilin išėjusių klasės draugų kapų, bet ir savo mokytojų. Taip išreiškiame pagarbą ir dėkingumą jiems, o gal atsiprašome, kad ne visi laiku spėjome tai padaryti…
Dar prie vieno kapo sustosime atvykę. Prie mums brangios mokytojos Liudos Venslovienės. Šiandien ją palydime amžino poilsio, ir turbūt ne vienas mokinys mintimis sugrįžtame į jos pamoką… Duris veria besišypsanti, elegantiška, graži moteris. Visus paperka šypsena – net didžiausi triukšmadariai nuščiūva. Ramiu balsu kviečia keliauti istorijos labirintais. Visi paklūsta, todėl neigiamų pažymių ar pastabų šioje pamokoje nebūna.
Gal ir keista dabar… Bet tuomet, kelios dešimtys metų atgal, mes turėjome mokytoją, kurią gerbėme, o ji gerbė ir vertino mus kaip asmenybes, iš kurių daug tikimasi. Kiekvienam rasdavo minutę dėmesio ir šiltą žodį. O dukra, mūsų bendraklasė Migla, turėdavo susitaikyti su tuo, kad dėmesio jai negali būti daugiau nei kitiems, tik reiklumo dozė didesnė. Kad neišpuiktų, nes tėveliai mokytojai, ir niekas nepajaustų, kad jai daugiau leidžiama.
Štai dėl ko mokytoja L. Venslovienė buvo mūsų gerbiama. Teisinga, nenuolaidžiaujanti, nepamokslaujanti. Kantri ir atlaidi. Kaip mama. Ir praėjus penkeriems metams po mokyklos baigimo mes kvietėmės ją pabūti su mumis, ir po trisdešimt penkerių ji buvo su mumis. Džiaugėsi mūsų pasiekimais, šeimomis, liūdėjo dėl pirmųjų netekčių. Kaip mama. Štai kodėl ją mylėjome.
Kiekvienąkart susitikę linkėjome jai sveikatos, džiaugėmės jos neblėstančiu jaunatviškumu, intelektu. Ji buvo mums pavyzdys moters, motinos… Štai kodėl klasės draugė Afroditė, per susitikimą apkabindama ją, dėkojo visų mūsų vardu kaip mamai, nes ji savo esybe įkūnijo visų mūsų mamas. Jau išėjusias, kurioms šalia esant kartais gerų žodžių pašykštėdavome…
Išėjo Žmogus, noriai su kitais savo dvasiniais turtais dalijęsis, iš kurio mokėmės bendravimo meno, tolerancijos, ne vienas pasukdami jos, Mokytojos, pėdomis. Išėjo Mokytoja, bet jos atminimas lieka mokinių širdyse, jų mintyse…
Birutė Mandravickaitė-Tinginienė