Radviliškio mokytojams – K. Donelaičio pamokos Karaliaučiaus srityje
Nors didžioji dalis renginių, skirtų K. Donelaičio jubiliejui, vyko metų pradžioje (aišku, sausio 1 dieną literatūros klasiko gimtadienis), tačiau ne tik LRT skambantis „Metų“ hegzametras primena, kad K. Donelaičio metai tebesitęsia. Radviliškio suaugusiųjų ir jaunimo neformaliojo ugdymo centro organizuota ekskursija po Karaliaučiaus kraštą pirmą rugsėjo savaitgalį – geriausia dovana rajono lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos mokytojams.
Šiais metais buvo daug kalbama ir rašoma K. Donelaičio tema: organizuojamos konferencijos, „Metų“ skaitymai, kaligrafiškai perrašoma epinė poema. Džiugu, kad grožinės literatūros pradininko tekstai sulaukė tiek dėmesio, naujai skaitomi ir interpretuojami. Bet mums, literatūros mokytojams, labai svarbu žinoti ir mokiniams perteikti, kas suformuoja rašytoją, kaip aplinka veikia kūrėją. Savo akimis (ne kompiuterio ekrane) pamatyti ir papasakoti apie tai mokiniams, parodyti, jog tie dalykai svarbūs ir rūpi, ne tik įtikina mokinius, bet ir formuoja artimesnį santykį su literatūros klasika.
Po Mažąją Lietuvą mus lydėjo puikus šio krašto žinovas, radviliškietis Kęstutis Kaminskas, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto biuro vedėjas. Lydėjo savaitgalį, kai galėjo ilsėtis. Jis kryptingai ir nuosekliai mums priminė ne tik Karaliaučiaus krašto istoriją, bet ir pasakojo apie žmones, be kurių turbūt nebūtų ir K. Donelaičio.
Nusilenkėme Liudvikui Rėzai ir Imanueliui Kantui Karaliaučiuje, Martynui Mažvydui Ragainėje ir kitiems šios žemės šviesuoliams. Pasidžiaugėme, kad rašytojo gimtinėje Lazdynėliuose šalia paminklinio akmens sodinamas ąžuolynas, sutvarkyta Tolminkiemio bažnyčia dar neperduota rusų cerkvei, stengiamasi atkurti autentišką klebonijos pastatą, šalia jos auga naujai pasodintas sodas. Smagu, kad dar šį rudenį Stalupėnų bibliotekai bus suteiktas K. Donelaičio vardas.
Nusebome sužinoję, kad mūsų kultūros paminklų išsaugojimu rūpinasi ne tik ten gyvenantys lietuviai, bet ir rusų inteligentai. Kiek daug jie nuveikė, mums pasakojo ne tik ekskursijos vadovas, bet ir lietuvių kalbos saugotojas, Lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas.
Besiklausydama jo pasakojimo apie lietuvių kalbos situaciją mokykloje, kuri, anot A. Juozaičio, yra „etnokultūrinis komponentas“, arba dėstoma kaip fakultatyvas net 22 mokyklose, pamaniau, kiek daug entuziazmo ir idealizmo turi tie žmonės.
Mintyse lygindama mūsų ir šio krašto galimybes, suvokiau, kiek daug mumyse donelaitiško slunkiškumo, gyvendami laisvėje mes neįvertiname to, ką turime. Nuolat verkšlename dėl pamokų stygiaus, vis prastėjančio mokinių raštingumo, kovojame dėl neapmokėtų papildomų darbų.
Alekso Bartniko mintys mane (manau, ir kolegas) paskatino iš naujo susimąstyti apie mokytojo pašaukimo, autoriteto, pasiaukojimo problemas.
Viliuosi, jog pamokas, gautas Karaliaučiuje, pratęs ir šį penktadienį Radviliškio suaugusiųjų ir jaunimo neformaliojo centro organizuojama konferencija „Literatūros kanonas. Kristijonas Donelaitis“ Burbiškyje.
Virginija Diržinauskienė, Šeduvos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja