Aštuoni sūnūs – didžiausia gyvenimo laimė

Aušra LAURINKIENĖ

Aštuoni sūnus ir mylintis vyras – didžiausias Radviliškio rajono Daugėlaičių kaimo gyventojos Rūtos Dalangauskienės turtas ir džiaugsmas. Nors moteris retai randa laiko sau, ir kartais, tik kartais, pagalvoja, kad mieliau rinktų akmenis laukuose, pažvelgusi į vaikų akis supranta – būti mama yra jos pašaukimas.

Labai norėjo dukrytės

42-ąjį gimtadienį rugsėjį švęsianti moteris „Radviliškio naujienoms“ su šypsena vardija, kas ją kasdien apdalija šypsenomis: „Dvejų Pijus, trejų Nojus, septynerių Karolis, aštuonerių Nedas, dvylikos Robertas, trylikos Gražvydas, keturiolikos Eimantas ir šešiolikametis Deividas“.

Paklausta, ar šiame gausiame berniukų būryje jai netrūksta mergytės, R. Dalangauskienė juokiasi: „O kaip jūs galvojate, kodėl turime tiek vaikų? Labai norėjome mergaitės, tačiau supratome, kad jos jau nebesulauksime. Kaip sakoma, labai ieškojome, tačiau neradome. Vyras labai norėjo dukrytės ir man būtų buvusi pagalbininkė… Užtat marčių būrį su skarelėmis gausų turėsime“.

Iš šešių vaikų šeimos kilusi pašnekovė sako turinti keturias seseris ir vieną brolį: „Tikėjausi, kad bus bent viena mergaitė, nes ir vyras turi seserį. Bet, kaip matau, nelemta. Porąkart jau maniau, kad tikrai laukiuosi dukrytės, nes nėštumai buvo visiškai kitokie – absoliučiai nenorėjau saldumynų. Bet suknelių pirkti taip ir neprireikė“.

Netrūksta apkalbų

Kukliai, tačiau tvarkingai viename iš Radviliškio rajono Daugėlaičių kaimo daugiabučių gyvenanti šeima neatitinka daugelio kaimo daugiavaikių šeimų stereotipo.

„Neprašome absoliučiai nieko. Duonos nė iš vieno neprašiau. Kiek turime, tiek užtenka. Vasarą užsiauginame daržovių. Vyras dirba miške. Užtenkame visko“, – šypsosi mažiausius sūnus prie savęs pokalbio metu glausdama R. Dalangauskienė.

Ji neslepia – aplinkinių požiūris ir kalbos apie daugiavaikes šeimas yra slegiantys: „Aplinkiniai yra labai žiaurūs. Kol laukiausi pirmų trijų vaikų, dar negirdėjau nieko, tačiau kai kasmet ėmė atsirasti po vaikelį, prisiklausėm visko… Daugiavaikiai, ieškantys naudos ir panašiai. Skaudu, žinoma, kai nieko panašaus nėra, tačiau stengiuosi to neklausyti. Galbūt mieste būtų kitaip, tačiau kaime toks jau gyvenimas. Čia visi vieni kitus pažįsta“.

Sunkiausias išgyventas etapas – skaudi nelaimė

Nors keturiolikos sūnus Eimantas, kaip sako pati R. Dalangauskienė, labiau padykęs, nei kiti vaikai, ir lanko Radviliškio jaunimo mokyklą, apskritai su sūnumis problemų nėra: „Šešiolikametis Deividas lanko Lizdeikos gimnaziją, kiti – Gražinos mokyklą“.

Dalangauskai, auginantys aštuonis sūnus, nėra įtraukti į Radviliškio rajono gyventojų socialinės rizikos šeimų sąrašą. Tiesa, po praėjusių metų lapkritį nutikusios nelaimės, kai vyrui keičiant lietlempės dujų balionėlį įvyko sprogimas, o nuo virtuvėje pasklidusių liepsnų apdegė ne tik balionėlį keitęs vyriškis, tačiau ir jam už nugaros buvęs beveik dvejų metukų sūnus Pijus, šeimoje keliskart lankėsi vaikų teisių apsaugos darbuotojos. Tačiau, pamačiusios, kad šeima yra tvarkinga ir graži, šių namų durų nebevarstė.

Ši nelaimė, pasak R. Dalangauskienės, – pats sunkiausias išgyventas etapas nuo pat pirmojo vaiko gimimo: „Mes darėm remontus ir vyras norėjo atsišildyti vamzdį, bet pasibaigė to „primusiuko“ balionėlis. Vyras sakė: pasikeisiu, taip ir atsitiko… Mažylis kelias paras gulėjo reanimacijoje, o mes nežinojome, ko laukti. Pažvelgusi į visus praėjusius metus manau, kad tai ir buvo sunkiausias metas. Tuomet buvo apkalbų begalė – atrodo, kad vyras specialiai taip padarė. Daugelis kalba tik tam, kad kalbėtų…“

Laimė, mažylis greit pasveiko – šiandien plačiai besišypsančio ir interviu metu vis į pokalbį su mama bandančio įsiterpti vaiko veidukas neturi jokių nelaimės žymių.

Vaikai – savarankiški ir neišrankūs

Auginant aštuonis vaikus visiems rasti dėmesio, su kiekvienu pasikalbėti – didelis darbas, tačiau Radviliškio rajono Daugėlaičių kaimo gyventoja sako neturinti kuo skųstis: „Esu beprotiškai laiminga mama. Vaikai gerai mokosi, yra paklusnūs, labai savarankiški ir neišrankūs. Vienas iš kito mokosi. Mažyliai išvis vienas be kito niekur neina ir, jei vyresnėliai yra nubaudžiami ir klūpi kampe, eina jiems palaikyti kompaniją ir klūpo kartu su broliais savanoriškai. Vyresni padeda prižiūrėti mažuosius. Žinoma, labai retai kur nors eina visi būriu, galbūt susitinka kaime. Tačiau iš namų išeina po du, po du…“

Prieš pirmąjį nėštumą, būdama 24-erių metų, moteris dirbo Radviliškyje baldus gaminančioje įmonėje, tačiau gimus vaikams vėliau niekur nedirbo. Taip, oficialiai ji tarsi nieko neveikia, tačiau auginti aštuonis vaikus, rūpintis namais ir vyru, kaip ji pati sako, sunkus darbas: „Kartais pagalvoju, kad mieliau laukuose akmenis rinkčiau, tačiau vaikų šypsenos viską atperka. Jau pripratau prie tokio gyvenimo. Niekur nuo to nepabėgsi. Vyras – supratingas. Tik prieš aštuonerius metus sumainėme vestuvinius žiedus, tačiau kartu esame jau senai. Randame laiko vienas kitam – šventes sutikame šeimos rate. Kai tiek vaikų – nenueisi į svečius, o ir svetimų namuose netrūksta“, – plačiai šypsosi R. Dalangauskienė.

„Smagu, kad žmonės stengiasi“

Radviliškio seniūnijos seniūnas Vidmantas Tamošiūnas:

Radviliškio rajono Daugėlaičių kaimo Dalangauskų šeima – tvarkinga: nepaisant to, kad augina aštuonis sūnus, stengiasi, kiek tik gali. Kiek dirbu, nesu su jais turėjęs jokių problemų. Vaikai prižiūrėti, lanko mokyklas. Tiesiog smagu, kad žmonės stengiasi. Atsiliepimai – tik teigiami.

Dalangauskų vaikai gerai mokosi, yra paklusnūs, labai savarankiški ir neišrankūs.

Moteris, pažvelgusi į visus praėjusius metus, sako, kad sunkiausias gyvenimo etapas buvo praėjusių metų rudenį, kai po nelaimės namuose mažylis Pijus buvo apdegęs veiduką ir kelias paras praleido reanimacijoje.

Mažyliai Nojus ir Pijus vienas be kito niekur neina ir, jei vyresnėliai yra nubaudžiami ir klūpi kampe, eina jiems palaikyti kompaniją ir klūpo kartu su broliais savanoriškai. Autorės nuotr.