Baltų kultūros pamokos Naisiuose
Radviliškio Vaižganto gimnazijos antrokai vyko į etnokultūrinę ekskursiją su integruotomis lietuvių kalbos, etikos, matematikos, istorijos ir geografijos pamokomis.
Išvykome su nemenku užduočių sąrašu: reikėjo suskaičiuoti geometrines prieverpstės formos gėlyno bei sodo figūras, apskaičiuoti Saulės aikštės skritulių plotus, sukurti Naisių – Lietuvos turizmo regiono – plėtros prognozes, padiskutuoti, kaip aplinka veikia žmogaus moralę, pasamprotauti, ką gali pakeisti vienas žmogus, pasigilinti į senosios baltų kultūros vertybes.
Ne šiaip sau gavome tiek užduočių – juk vykome į mažąją Lietuvos kultūros sostinę. Naisiai gavo šį titulą, nes išsiskiria bendruomenės veiklumu, išradingumu ir noru gilintis į baltų senąją kultūrą bei kurti dabarties provincijos aukštą kultūrą, jų globėjas ūkininkas Ramūnas Karbauskis skatina domėtis ir šviestis tiek vaikus, tiek suaugusius žmones.
Ir ne žodžiais skatina, o darbais: kiekvieną dieną iš visos Lietuvos į Naisių kaimą kursuoja po kelis autobusus, nemokamai į Baltų kultūros muziejų atvežami žmonės pamatyti ir išgirsti galbūt jau primirštų senosios kultūros vertybių.
Mes taip pat susipažinome su Naisiuose esančiomis baltų dievų skulptūromis bei jų simbolika, išgirdome įdomių pasakojimų apie senųjų dievų globojamas sritis. Saulės aikštėje stebėjome metų laikrodį, kuris rodė visas metų šventes. Taip pat sužinojome, kodėl žemaitis su aukštaičiu niekada nesusitiks „brėkštant“.
Baltų žolynų muziejuje po atviru dangumi susipažinome su tradiciniais lietuvių liaudies augalais. Dabar skiriame, kurie augalai yra buitiniai, vaistiniai, o kurie tiesiog papuošia kiemą ir suteikia estetinio pasigėrėjimo. Nustebome, kad net boružėlės gali turėti inkilą, pamatėme, kaip jis atrodo, bei sužinojome, kuo Dievo karvytės svarbios žmogui.
Ugnies aikštėje deivės Gabijos prašėme išpildyti mūsų norus. Baltų arenoje įsivaizdavome esą graikų koliziejuje, nes arena atitinka koliziejaus matmenis ir joje planuojama sutalpinti tiek pat žiūrovų.
Grožėjomės nuo 16 metrų aukščio atsiveriančia Naisių panorama. Pabuvojome Alkos kalne, kuris atkurtas pagal baltų aukojimo ritualus. Sužinojome, kaip nebyliai susikalbėdavę žmonės – jie iš ženklų suprato, ar šiuose namuose maloniai laukiami (tai reiškė audeklų rombai), ar yra išlydimi ir nelaukiami (audeklų keturkampiai).
Literatūriniame muziejuje sužinojome apie mūsų regiono rašytojus bei pasvajojome apie Zigmo Gėlės premiją.
Nė nepajutome, kaip prabėgo trys valandos Naisiuose, mums tai buvo lyg dešimt minučių, praleistų labai kultūringai ir turiningai. Taip, tikrai Naisiai – mažoji kultūros sostinė, esame dėkingi jos įkūrėjui ir puoselėtojams ir labai norėtųsi, kad kuo daugiau Lietuvos verslininkų norėtų kurti kultūrą ir dovanoti ją visuomenei.
Tautvydė Dorofėjūtė, Radviliškio Vaižganto gimnazijos antrokė