Dienos – dovanos – didelės, mažos

Gatvė ūžia, važiuoja mašinos, eina žmonės, eina su savo vienatvėm, džiaugsmais, liūdesiu, rūpesčiais. Einu ir aš. Tas kelias gerai pažįstamas. Kas antrą antradienį skubu į susitikimą su klubo nariais. Ne šiaip sau klubo, o knygų bičiulių „Beržė“.

Susibūrėme draugėn prieš kelerius metus. Visi tokie nedrąsūs, atrodė, uždari, bet netrukus suvokėme – VISI SAVI. Atsinešėme savo metų kraitį, savo gyvenimišką patirtį, savo svajones. Mūsų pragyventos šešios, septynios ar aštuonios dešimtys metų praėjo ne veltui. Vieni dalijome savo širdies šilumą mokiniams, kiti buvome pasinėrę į skaičių pasaulį, treti domėjomės techniniais dalykais, menu, literatūra, medicina.

Vienų gyvenimas tekėjo ramia vaga, be didesnių sukrėtimų ar išbandymų. Kitiems gi teko pabuvoti rūsčiuose likimo pirštų gniaužtuose. Kiekvieno mūsų laimės maršrutai buvo skirtingi. Žinojome, kad neturime gyventi tik praeitimi, kad pats laikas džiaugtis šia diena.
Kaip gera, kad niekur nereikia skubėti! Mūsų dienos yra MŪSŲ. „Dienos – dovanos – didelės, mažos“ (J. D.). Žmonės, kurie turi tikslą, nesiblaško. O koks gi mūsų, Trečiojo amžiaus universiteto „studentų“, klausytojų tikslas? Mums svarbu tapti ramybės uostu vieni kitiems. Šiandien mes jau išmokome pasidžiaugti vieni kitais, pasidžiaugti laiku, kurį galime praleisti drauge.
Senjorų šv. Kryžiaus namų Vilniuje užimtumo programoje užrašyta: kūrybingumo ir bendros veiklos skatinimas, turiningas bendravimas, aktyvus poilsis. Mes laisvi pasirinkti ir mums tokie veiklos principai suprantami ir priimtini. Mes jau įpratome patys paruošti išsamius pranešimus, naujausių arba labai seniai perskaitytų knygų pristatymus, ir mums visiems tai visai neblogai pavyksta. Ar kalbėtume apie rašytojo gyvenimą ir kūrybą, ar pristatinėtume politiko knygą, ar istorinę asmenybę. Tiesa, vis dar negalime to daryti nesijaudindami.
Vienas iš paskutiniųjų užsiėmimų buvo skirtas Tarptautinei gimtosios kalbos dienai paminėti. Lietuvių kalba… „iš kopų šnabždesio su debesim ir prošvaistėm, iš marių virpulio ir ežerų nendrėtų, iš duonos kvapo ir miškų giesmes kalba gimtoji lūposna įdėta“.

Į renginį „Žodį lietuvišką sergėkim“ pakvietėme Lizdeikos gimnazijos moksleivius ir mokytojas lituanistes. Vadovaujami mokytojos ekspertės N. Urbonavičienės, gimnazistai G. Astrauskaitė, J. Šalukaitė, D. Dzimidas paruošė poetinę kompoziciją apie lietuvių kalbą. Skambėjo lietuvių poetų eilės: „Pilėnų laužuose išdeginta, išlydyta, su perregima gintaro šviesa ji – motinos baudžiauninkės lopšinėse, ji – Pirčiupio smėlynų raudose“. Skambėjo ir eilėraščiai, parinkti klubo pirmininkės: „Lietuviškas žodis liko kraujo raidėm ant kamerų, akmens ir pelenuos…“
Mokytoja ekspertė L. Verbickienė pristatė įdomų, išsamų gimnazistų paruoštą pranešimą apie moksleivių pravardes Lizdeikos gimnazijoje. Pravardė – tai neoficialus asmenvardis, apibūdinantis asmenį pagal įvairias jo ypatybes: išvaizdą, būdą, gyvenamąją vietą, darbą, pomėgį, šeimyninę padėtį ir kt. Pravardės ne tik papildomai įvardija asmenis, bet, skirtingai nuo pavardžių, juos apibūdina, individualizuoja. Jos paprastai duodamos pagal kokį nors kitiems neįprastą, nebūdingą bruožą, kuris dažniausiai akcentuoja netipiškus, netgi nepageidaujamus bruožus.

Lietuviai yra gana šmaikštūs kurdami pravardes. Suaugę dažniausiai sugeba atsikratyti savo pravardės, jei ji yra nemaloni, arba didžiuojasi, nes ji suteikia išskirtinumo. Tarp moksleivių dauguma pravardžių nėra labai piktos, užgaulios ar vulgarios. Kai kur jaučiama pašaipėlė. Pravardė neturi įžeisti žmogaus, menkinti jo orumą ir savigarbą.

Klubo nariai noriai prisiminė jaunystėje turėtas pravardes. Diskutavome, kaip reikėtų reaguoti į gautas pravardes. Visi priėjome vieningos nuomonės: „Tik pasvertas žodis atneša palaimą tiems, kuriems jis skirtas. Žodžiai turi būti sunkūs tikrumu, reikšmingumu, bet ne šiurkštumu, aštrumu. Juk jie taip pat gali sunkiai sužeisti ar net užmušti kaip akmuo…“

Mūsų bendravimas su jaunąja karta neatsitiktinis. Praėjusiais metai mes stebėjome atvirą lietuvių kalbos pamoką (mokyt. ekspertė J. Plukienė) Vaižganto gimnazijoje.
Gimnazistai – ne vieninteliai mūsų svečiai. Mielai bendravome ir su iš Vilniaus atvykusiais kraštiečiais, pašušvėnais, žurnaliste ir sociologe V. Povilaityte-Kazlauskiene ir nusipelniusiu inžinieriumi architektu E. Beinortu, visai neseniai klausėmės kraštiečio poeto Valantino dainų ir eilėraščių.
Pamėgta laisvalaikio forma – ekskursijos „Lietuva – tu ant gaublio – mažas lopinėlis, Žalgirio šarvų plieninis žvynas“ (J. D.), bet mums esi brangi ir pati gražiausia. Tad ir noras pasidžiaugti Lietuva mus nuvedė į Alytų, Varėną, Veisiejus, Leipalingį, Ignaliną, Anykščius, Marijampolę bei kitus miestus ir miestelius.

Pabuvojome Tėvo Stanislovo pamėgtoje Paberžėje. Ne per seniausiai aplankėme Šiaulių katinų, Dviračių, Fotografijos muziejus. Ch. Frenkelio viloje gėrėjomės modeliuotojo A.Vasiljevo senovinių drabužių kolekcija, žiūrėjome filmą apie Čarlį Čapliną.
Savo miesto Viešojoje bibliotekoje mes jaučiamės saugiai. Vyr. bibliotekininkė A. Balčiauskienė mums paruošia įvairias knygų parodas, o ir mes patys inicijavome mažo formato knygučių, senovinių naujametinių ir kalėdinių atvirukų parodą. Juk per daugelį metų esame daug įdomaus sukaupę.
Pabūti gamtoje, pasigėrėti kraštovaizdžiu galime kiekvieną pavasarį nuvykę prie Beržės upelio. Nestokojame išradingumo: pasveikiname gimusius vasarą, mėgaujamės lietuviškomis dainomis, organizuojame žaidimus ir atrakcionus, skanaujame šašlykus.
Mums įdomu, kaip pasikeitė šiandieninis kaimas. Nuvykome į Sidarius, pabuvojome Acokavų bendruomenėje, bendravome su vietiniais ūkininkais. Tuo pačiu apžiūrėjome kraštotyrininko B. Buračio tėviškę, sentikių kapines.
Mūsų darbo planuose – ne tik žymiosios metų kalendorinės šventės, jubiliejai (tai mums aktualu). Renkamės pasišnekučiuoti ir kiekvienam asmeniškai įdomia tematika, pavyzdžiui, žiniuonės daktarės Eugenijos Šimkūnaitės gyvenimas, kūryba, veikla. Mums įdomu visa, kas nauja.

Kai kurie buvo nuvykę į Šiaulių kino teatrą, kuriame žiūrėjome filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“. Nekantriai laukiame filmo „Pelėdų kalnas“. Mes domimės ir aptariame istorines laidas, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui, paruoštas televizijos darbuotojų.

Neįsivaizduojame savo gyvenimo be renginių Viešojoje bibliotekoje. Dalyvavome susitikimuose su aktoriais R. Krilavičiūte, P. Venslovu, A. Štukyte, R. Petrausku, su bibliotekos svečiais rašytojais. Aplankome bibliotekoje organizuotas parodas, dalyvaujame viktorinose (istorine tematika, apie Europos kalbos ir kt.).
Mūsų „Beržės“ klubo nariai lanko bendrus Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimus, yra dvasinio tobulėjimo, turizmo sekcijų nariai, mokosi kompiuterinio raštingumo, mankštinasi jogos ir gydomosios mankštos užsiėmimuose, dainuoja ansamblyje. Mums svarbu dalyvauti. Procesas svarbiau už rezultatą.

Nors metų į mūsų gyvenimo taurę prilašėjo tikrai daug, nors kartais pajuntame fiziškai metų naštą, bet seni nesijaučiame. Ir niekada nesijaučiame vieniši, nes esame bendraminčių draugijoje. Mes mokame džiaugtis dabartimi.
Klubo „Beržė“ pirmininkė Janina Kaučikienė