Elvyra Lina Venckienė: „Gyvenimas nestovi vietoje“

Aušra MIKŠIENĖ

„Tikrų tikriausias svajonės išsipildymas. Pati geriausia dovana. Net nemoku apsakyti, kaip jaučiuosi. Vyras tokį turi, tai ir aš dabar garbingoje vietoje pasidėsiu“, – laikydama rankose aukščiausią rajono apdovanojimą – Mero padėkos ženklą, juokėsi ilgametė lopšelio-darželio „Eglutė“ vadovė Elvyra Lina Venckienė.

Vasario 6-ąją, paskutinę savo darbo dieną, 64-erių metų moteris „Radviliškio naujienoms“ prisipažino niekuomet negalvojusi, ką veiks išėjusi į pensiją: „Kaip tik neseniai perskaičiau visus, per daugelį metų sukauptus kolegų sveikinimus. Kone visuose juose linkėta atrasti laiko šeimai, namams, atsikvėpti. Matyt, žmonės matė, kad visuomet stačia galva buvau pasinėrusi į darbą. Dabar pagaliau turėsiu laiko sau. Laiko knygai, filmui, sodo puoselėjimui ir kitiems pomėgiams“.

Apie darbą galvodavo net ir laisvalaikiu

E. L. Venckienę pažįsta daugelis radviliškiečių – ne vienas į jos rankas patikėjo savo brangiausią turtą – vaikus. Moteris šešerius metus dirbo geležinkelio darželio auklėtoja, dar dvejus – „Kregždutės“ darželio vyr. auklėtoja, vėliau grįžo į savo pirmąją darbovietę ir jai vadovavo dešimt metų – iki uždarymo. Tuomet keliai atvedė į „Eglutės“ lopšelį-darželį, kurio direktore dirbo beveik dvidešimt penkerius metus.

„Tikėjomės, kad gegužę sveikinsime direktorę su 65-mečiu, birželį – su 25-erių metų vadovavimo darželiui jubiliejumi. Žinoma, taikėmės su ta mintimi, tik negalvojome, kad tas atsisveikinimas ir išėjimas bus toks staigus. Labai gaila, sunku išsiskirti. Tiek daug darbo, bendrų minčių, idėjų turėjome. Visuomet viena kitą palaikėme. Tai yra mano mokytoja, kurią labai gerbiu“, – direktorei surengtoje šventėje sakė nuo 1999 metų darželyje auklėtoja dirbusi ir prieš beveik dešimtmetį direktorės pavaduotoja ugdymui tapusi Ingrida Budrienė.

Būtent ji, kol bus surengtas konkursas direktorės pareigoms eiti, pavaduos ilgametę direktorę E. L. Venckienę. Išėjimo į pensiją proga I. Budrienė kolegei linkėjo pagaliau atsikvėpti ir pailsėti: „Visos jos mintys, net ir savaitgaliais, visuomet sukosi apie darbą. Būdavo, kad pirmadienį ateina ir sako, kad sekmadienį sugalvojo tą ar aną. Norėtųsi, kad ji pagaliau atrastų save, ramybę su savimi, turėtų laiko nueiti į kiną ar teatrą, pabūti su anūke“.

Šeima – didžiausias ramstis

Lopšelyje-darželyje „Eglutė“ surengtoje atsisveikinimo šventėje netrūko nei gražių žodžių, nei skardaus juoko. Vis susigraudindama ilgametė įstaigos vadovė neslėpė, kad darbas jai – tikrų tikriausias malonumas: „Visuomet mylėjau savo darbą. Dabar, kai atmintyje persuku visus prabėgusius darbo metus, galiu pasakyti, kad geriausi mano metai buvo darbo su vaikais. Turiu pedagoginį išsilavinimą, toks mano pašaukimas. Žinoma, kai dirbau geležinkelio darželyje, savaitinėje grupėje, kartais darbą baigdavau ir apie aštuntą valandą vakaro, tad mano šeimai to laisvo laiko nelikdavo per daug, tačiau rasdavau ir jėgų, ir noro pabūti su savo vaikais, vyru. Šeima – mano ramstis. Per tuos 24-erius vadovavimo metus, kai kartais tekdavo ir griežtesnį žodį pasakyti ar kokią drausminę nuobaudą skirti, emociškai nebūdavo lengva. Namuose mane visuomet išklausydavo, man patardavo. Be galo didžiuojuosi savo dukromis Erika ir Juste. Jos visuomet atras laiko mamai, pokalbiui, geram žodžiui. Mėgstu leisti laiką ir su aštuonmete anūkėle Vilte. Dabar, tapusi pensininke, tam tikrai turėsiu gerokai daugiau laiko“.

Visuomet išlikdavo rami

Nors vadovauti kolektyvui ir nėra lengva, E. L. Venckienė juokėsi visuomet turėjusi tinkamą taktiką – nesijautė viršesnė už kitus, visuomet padėkodavo už tinkamai atliktus darbus, geru žodžiu sprendė ir konfliktines situacijas: „Esu labai ramaus būdo. Man rūpi žmogiškosios savybės: gerumas, nuoširdumas, vienas kito supratimas. Net ir tuomet, kai reikia pabarti, niekuomet nekeliu balso. Ir šeimoje nesu diktatorė. Gal tai ir padėjo visuomet palaikyti puikius santykius ir namuose, ir darbovietėje. Kolektyvą visuomet laikiau savo antrąja šeima. Mes visuomet ieškojome kompromisų ir labai daug kalbėjome. To pakakdavo. Matyt, į gerą žmogus ir pats reaguoja gerumu“.

Už atsidavimą darbui ir meilę vaikams aukščiausią rajono apdovanojimą – Mero padėkos ženklą – E. L. Venckienei į teikė rajono meras Antanas Čepononis, kuris neslėpė, kad ir jo paties vaikai kažkada lankė šį darželį.

Šventėje dalyvavusi Radviliškio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Genovaitė Juodeikienė juokėsi, kad toks ramus E. L. Venckienės būdas maloniai ją stebino visus tuos metus: „Per visus tuos metus nė karto neteko atvykti į darželį „Eglutė“ spręsti kažkokių problemų, nesutarimų. Nesulaukėme nė vieno nusiskundimo. Gerbiama Lina tikrai yra nuostabus žmogus, puiki vadovė. Savo ramybe ji visuomet stebino, o geranoriškumu pasiekdavo savo užsibrėžtus tikslus“.

Kartu atvykęs Radviliškio rajono vicemeras Kazimieras Augulis pridūrė, kad prieš pat išeidama į pensiją E. L. Venckienė pasiekė ir dar vieną tikslą – įtikino savivaldybę skirti 130 tūkstančių eurų darželio stogo remontui: „Atrodo, galėtų nebesirūpinti, juk nebedirbs, tačiau savo pareigas ji tinkamai atliko iki paskutinės darbo dienos“.

Pirmoji darbo diena – įstrigusi atmintyje

Dar ir šiandien prisimindama savo pirmąją darbo dieną, 1993 metų birželio 20-ąją, E. L. Venckienė juokėsi, kad ją atlydėjo tuometinis Švietimo skyriaus vedėjas Jonas Bosas: „Mane čia atvežė, kai uždarė geležinkelio darželį. Mažėjo vaikų, tokia buvo situacija. Pamenu, atvykome čia, apėjome, apžiūrėjome ir jau tądien netrūko rūpesčio. Buvo pasakyta, kad reikės įgyvendinti šveicariško modelio darželio-mokyklos statusą. Įsteigti devynias pradines klases, šešias ikimokyklinio ugdymo grupes. Tą reikėjo padaryti jau rugsėjo 1-ajai, o aš nė nenutuokiau, ko griebtis ir nuo ko pradėti. Sėdėjau, pamenu, šiame kabinete ir galvojau, kad dirbti čia tikrai negalėsiu“.

Savaime suprantama, visos kliūtys buvo įveiktos ir visi darbai atlikti taip, kaip ir derėjo – darželis įgijo reikiamą statusą ir jį turėjo iki 2004 metų, kai vėl tapo lopšeliu-darželiu.

Gyvenimas nestovi vietoje

Šiandien lopšelį-darželį „Eglutė“ lanko 219 vaikų, čia dirba 45 darbuotojai, iš kurių 24 – pedagogai. „Propaguojame sveiką gyvenseną, maistą ruošiame vietoje, alergiškiems vaikams patiekalai ruošiami pagal atskirus meniu. Stengiamės kuo daugiau bendrauti su tėvais, nes juk mes esame tik pagalbos teikėjai, o tikrosios vertybės formuojamos šeimoje. Žinoma, bėgant laikui keičiasi ir vaikai, kuriuos užvaldo išmaniosios technologijos, ir tėvai, kurie darosi vis aktyvesni, labiau domisi, dažniau klausia. Tai rodo, kad nestovime vietoje. Gyvenimas nestovi vietoje“, – paskutinę savo darbo dieną kalbėjo E. L. Venckienė.

Moteris juokėsi, kad ir jos gyvenimas, net ir tuomet, kai kasdien nebereikės skubėti į darbą, vietoje nestovės: „Tikrai rasiu, ką veikti. Labai mėgstu žiūrėti publicistines laidas, tad galėsiu sau leisti vakarais ilgėliau pažiūrėti televizorių. Žinoma, sunkiau bus pirmaisiais mėnesiais, tačiau vėliau, neabejoju, džiaugsiuosi užtarnautu poilsiu“.