Gimnazijos muziejininkai – dideliame mieste prie dvaro

Lizdeikos gimnazijos muziejininkai aplankė vieną iš gražiausių Lietuvos miestų – Kėdainius. Tai miestas, kuris turi turtingą istoriją, mielą senamiestį, saugančių savo miesto tradicijas, kuriančių naujus papročius žmonių – muziejininkų.

Radviliškiečius Didžiosios rinkos aikštėje pasitiko vyresnioji muziejininkė Regina Adomaitienė. Įdomu buvo vaikštinėti po senąjį miestą nuo Rotušės, kur gyveno burmistras ir budelis, prie evangelikų–liuteronų bažnyčios – garsaus Radvilų mauzoliejaus, senosios Šviesiosios gimnazijos, įsteigtos Jonušo Radvilos XVII a., dabar veikiančios, laikomos gražiausia gimnazija Lietuvoje, žydų sinagogų – vasarinės, didžiosios – viename pastate įsikūrusi miesto dailės mokykla, kitame – daugiakultūris centras. Užėję į centrą sužinojome, kaip meldėsi žydų vyrai, moterys; koks likimas juos ištiko 2-ojo pasaulinio karo metais. Radviliškiečiai dar nebuvo lankęsi nei mauzoliejuje, nei sinagogoje, nei Renesanso laikų mokykloje.

Gidė toliau pasakojo: „Miesto vaizdą formavo nuo XV a. vidurio per Kėdainius driekęsis prekybinis Kauno-Rygos vieškelis“. Sužinojome, jog Kėdainiuose lankęsi vokiečių Hanzos pirkliai; nuo XVII a. pradžios iki XVII a. vidurio valdę Lietuvos didieji etmonai ir Vilniaus vaivados – Kristupas Radvila ir jo sūnus Jonušas. Tuomet miestas išgyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą. Kėdainiuose laisvai įsikurti ir netrukdomai iš jų išvykti galėjo žmonės iš Lenkijos, Vokietijos ir Škotijos, apsigyveno rusų stačiatikių ir žydų.

XVII a. čia buvo 6 turgaus aikštės, 19 gatvių ir 8 skersgatviai. Statomi mūriniai namai, stogai dengiami čerpėmis, grindžiamos gatvės, todėl Jonušo Radvilos įsakymu kiekvienas žmogus, atvykstantis į miestą, turėjo atgabenti akmenį. Muziejininkus sužavėjo Radvilų giminės vyrų siekis kurti šviesų, kultūringą miestą, sudaryti galimybes mokytis, melstis žmonėms. Jų pastatyta mokykla, bažnyčia, kiti namai, išlikę iki šių dienų, rekonstruoti, restauruoti, žavi miestiečius ir atvykusius svečius.

Reikia pažymėti, kad ne visi namai Kėdainių centre restauruoti, nudažyti. Yra neremontuojamų, kuriuos šmaikščiai papuošia kėdainietis teatro režisierius Feliksas Paulauskas. Pavyzdžiui, škotų pirklio Štiglio namo langų ertmės užkaltos svarbiausius Kėdainių istorijos įvykius primenančiomis instaliacijomis. Senojoje turgaus aikštėje idėjų nestokojantis F. Paulauskas sukūrė originalų paminklą iš šautuvo gilzių, lauko akmenų, metalo žydų genocido aukoms atminti.

Ekskursiją vainikavo pamokėlė Kėdainių kraštotyros muziejuje, kuriame dalis muziejininkų pasipuošė Renesanso didikų rūbais, skaitė XVI a. literatūros tekstų ištraukas. Visi tarsi sugrįžo į Kėdainių miesto praeitį, gyvai pajuto istoriją, pasakotą gidės R. Adomaitienės ekskursijos metu.

Įspūdingiausia, kad, regis, toks nedidelis Lietuvos miestas turi jaukų senamiestį, entuziastų žmonių, saugančių turtingą istoriją, besirūpinančių išlaikyti renesansinę dvasią, kuriančių naujus meno paminklus, kuriais gali didžiuotis ne tik kėdainiečiai, bet ir visas mūsų kraštas.

Alvydė Panova, mokytoja