Gimnazistai sužinojo, kodėl Antanas Sireika grybauja ir kuo vaikystėje svajojo būti Mindaugas Žukauskas

Jau keleri metai iš eilės Lizdeikos gimnazijoje vykdomas projektas – kūno kultūros mokytojai mokiniams organizuoja susitikimą su žinomais mūsų šalies sportininkais. Tad lapkričio 22 dieną Lizdeikos gimnazijos aktų salė vos sutalpino lizdeikiečius bei kitų mokyklų mokinius ir mokytojus, susirinkusius susitikti su profesionalaus Šiaulių miesto vyrų krepšinio klubo ,,Šiauliai“ krepšininkais ir jų treneriu Antanu Sireika, Šiaulių universiteto dėstytoju, mokslų daktaru Stanislovu Norkumi, kuris iki 2015 metų buvo klubo fizinio pasirengimo treneriu.

S. Norkus pasidžiaugė, kad smagu grįžti į savo mokyklą, pasiūlė bendradarbiauti ir ateityje. Kad pasirinko sportininko kelią, lėmė tai, jog mokykliniais metais didelį autoritetą turėjo kūno kultūros mokytojai. Beje, dėkingumas mokytojams, anot svečio, ateina bėgant metams – kuo daugiau esi subrendęs, tuo labiau suvoki, ką tau davė mokytojas, o ko tu nenorėjai ar nesugebėjai priimti.

Jam pritarė ir krepšininkų treneris A. Sireika, paragindamas negyventi iliuzijomis, o galvoti apie tai, ką darote čia ir dabar. Svarbu tai, ką sužinojote, patyrėte, įsidėti ne tik į galvą, bet ir į širdį.

Prisimintas ir 2003 metų Europos čempionatas, kai teko kautis su JAV profesionalais, jiems parodyti, ką gali lietuviai žaidėjai, ir nors krepšininkai tąkart grįžo be medalių, bet buvo sutikti kaip nugalėtojai ir visa tai be galo džiugino. Buvęs krepšininkas, o dabar „Šiaulių“ klubo vadovas Mindaugas Žukauskas antrino, jog laimėti pirmame susitikime prieš amerikiečius profesionalus buvo labai džiugu.

Visi svečiai sakė, kad sportu susidomėjo vaikystėje ir nors dabar daugiausiai laiko praleidžia krepšinio aikštelėse, tačiau mėgsta ir kitas sporto šakas: futbolą, amerikietišką futbolą, biatloną, boksą.

Kaip ir daugelis vaikų, būsimieji krepšininkai turėjo begales svajonių. Rytis Pipiras jau mokyklos suole nusprendė, kad sieks krepšininko karjeros, Arminas Urbutis vaikystėje save įsivaizdavo kaip šaunų policininką.

Treneris A. Sireika juokavo, jog jis svajojo apie karininko profesiją, nes patiko uniforma ir tai, kad būrys jaunų vyrų klauso jo komandų, bet, deja, išsipildė tik pusė svajonės – nėra gražiosios kariškos uniformos.

Omar Prewit save įsivaizdavo Amerikos prezidentu, o M. Žukauskui beliko tik nusišypsoti, nes su savo vaikystės svajone jau atsisveikino amžiams – tapti kosmonautu turbūt jau per vėlu, nors Mindaugas sunkumų nesibijo – kai „Šiaulių“ komandai buvo labai sunkios dienos, jis prisiėmė direktoriaus pareigas ir komanda pakilo, žengia į priekį.

A. Sireika susitikimo metu ne kartą akcentavo darbo svarbą. Pasak trenerio, tai, ką žiūrovai mato per varžybas, yra tarsi gražus tortas, o kas jo viduje ir koks jo skonis, žino tik treneris, žaidėjai ir kiti komandos nariai. Pašnekovui imponavo japonų požiūris į savo darbą – jie dirba po 10-12 valandų, kad darbą pabaigtų ir kitą dieną imtųsi kito darbo.

Treneris juokavo, kad žaidėjams pradėjus skųstis, jog nepavyksta atlikti kažkokio veiksmo, tėra vienas atsakymas – reikia dirbti. Juk net ir valgant iš rankų nekrenta šaukštas, tai tik po įdėtų pastangų, darbo, neskaičiuojant valandų, nekris iš rankų ir krepšinio kamuolys.

Sportininkai teigė, jog jei po varžybų ar treniruočių skauda raumenis, visa tai atperka pergalių džiaugsmas. Treneris pridūrė, kad žaidėjams dažnai skauda raumenis, o treneriui dažniausiai širdį, kai varžybos sužaistos ne taip, kai norėtųsi.

Krepšininkų treniruotės vyksta kasdien po du kartus, o prasidėjus varžyboms tenka be poilsio žaisti po keletą dienų ir poilsis – ,,šventa diena“, kartais būna tik kokio trečiadienio pusdienis.

Nors laisvalaikio mažoka, bet M. Žukauskas mokosi groti gitara, R. Pipiras žaidžia stalo tenisą, prisėda prie kompiuterio, A. Urbutis domisi psichologija, anatomija, fotografija, mechanika. A. Wright mėgsta laisvalaikį leisti su savo vaikais.

,,Kad krepšinio aikštelėje mažiau grybautume, laisvalaikį leidžiu grybaudamas miške“, – juokavo A. Sireika.

Mokiniams buvo įdomu, ar krepšininkai nenori pasilinksminti baruose, klubuose. Atsakymas – viską galima suderinti, tik reikia apsispręsti, kam teiki pirmenybę. A. Urbutis, užaugęs Amerikoje, susiformavo požiūrį, jog kas nori žaisti krepšinį, turi būti pavyzdys kitiems visose gyvenimo srityse. Jam pritarė ir A. Wright bei O. Prewit. Visi svečiai teigė, jog mokykloje mokėsi tik labai gerai arba gerai.

Tiesą pasakius, mokykloje krėstos ir išdaigos – keletą kartų pabėgta iš pamokų ar užkišta kabineto spyna. A. Urbutis prisiminė, kad prisidėjo prie tų, kurie klebono, per tikybos pamokas užduodančio daug namų darbų – skaityti Biblijos ištraukas, mašiną perkėlė į gėlių darželį, iš kurio norint išvažiuoti teko nemažai pavargti.

Paklaustas, kodėl grįžo į Šiaulius, A. Sireika atsakė: ,,Namai yra namai ir juos reikia branginti. Brangiausias žmogus – mama, tėtis (šypsodamasis pridūrė) ir po to treneris“. Pašnekovas džiaugėsi, jog daugiausiai gerų emocijų suteikia pats darbas: „Smagu, kai matai, kad žmonės tave supranta, gerėja rezultatai“. A. Urbutis pritarė, jog malonu būti tarp žmonių, su kuriais sieki pergalės, kurie vieni kitus supranta. Mokiniams svečiai linkėjo judėti, būti aktyviems, nebijoti svajoti ir tų svajonių siekti.

N. Andrušaitytė, G. Dauneckytė