Gražinos pagrindinės mokyklos mokiniai – pilietinėje akcijoje „Atminties kelias“

Žmonijos istorijoje yra daug neužgyjančių žaizdų. Viena iš jų – Holokaustas. Rugsėjo 23-ioji yra Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Diena, kai turime prisiminti II pasaulinio karo metais nužudytus milijonus beginklių žmonių, kurie buvo naikinami tik dėl to, kad jie yra žydų tautybės. Turime siekti, kad ši beprotiška tragedija nebepasikartotų. Todėl reikia, kad jaunoji karta žinotų Holokausto istoriją, išmoktų saugoti žmogiškąsias vertybes, išmoktų tolerancijos kitų tautybių ar pažiūrų žmonėms.

Radviliškio Gražinos pagrindinės mokyklos klubo „Legenda“ nariai su savo vadove istorijos mokytoja Laima Škėmiene ir lietuvių kalbos mokytoja Joana Laurutiene prisijungė prie respublikinės Holokausto aukų pagerbimo akcijos „Atminties kelias“.

Mokiniai nuvyko į Šeduvą, prie įspūdingo paminklo Šeduvos žydams, prisiminė, kad žydų genocido aukomis tapo ir vaikai, kurie patyrė nežmonišką pažeminimą, priversti su tėvais gyventi getuose, o vėliau negailestingai nužudyti nacių ir jų talkininkų.

Žydų vaikai apie tai rašė savo dienoraščiuose, eilėraščiuose, kuriuos išsaugojo žmonės, nepabijoję priešų žiaurumo. Prie paminklo skambant žydiškoms melodijoms, septintokė Adelė skaitė žydaitės paauglės Matildos Olkinaitės eiles.

Su žydų tautos tradicijomis, laidojimo papročiais mokinius supažindino istorijos mokytoja L. Škėmienė, kai nuvykome į senąsias Šeduvos žydų kapines. Visų dėmesį patraukė šalia kapinių statomas didingas pastatas. Iš informacinių stendų sužinojome, kad tai būsimas Lietuvos žydų kultūros, istorijos ir paveldo centras.

„Atminties kelias“ toliau tęsėsi į Liaudiškių mišką, kuriame 1941 metų rugpjūčio 25 dieną vokiečių nacistai ir jų talkininkai nužudė beveik tūkstantį Šeduvoje ir apylinkėse gyvenusių žydų, kurių tarpe buvo daug vaikų.

Šiandien žudynių ir palaidojimų vietose stovi įspūdingi, žydų tautos istoriją menantys paminklai. Prie šių paminklų mokiniai skaitė karo metais Vilniaus gete gyvenusio paauglio Icchoko Rudaševskio dienoraščio ištraukas. Tai jauno žmogaus išgyvenimai, tikros tiesos parodymas, kokias dvasines ir fizines kančias kentėjo žydai, suvaryti į getus.

„Už ką?“ – ne kartą nuskambėjo klausimas mokytojoms. Sunku šiuolaikiniam vaikui suprasti, kad tai žmonių beprotybės aukos, kad į šį klausimą jau 80 metų nėra tinkamo atsakymo.

Prie paminklų mokiniai matė, kad padėta daug akmenukų su įrašytais vardais. Tai byloja, kad šios žydų aukų atminimo vietos yra lankomos, kad atmintis gyva…

Mokiniai taip pat ant lauko akmenėlių rašė tradicinius žydiškus vaikų vardus, dėjo prie paminklo, išsakė, kokias emocijas jie jaučia pabuvoję „Atminties kelyje“ savo krašte. Tai gailestis, užuojauta, liūdesys ir… viltis, kad nieko panašaus nepasikartotų.

Laima Škėmienė, Radviliškio Gražinos pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja ekspertė