Į žygį pergalių ir kovų keliais – apibintuotomis kojomis

Aušra LAURINKIENĖ

Nors orai jau nebelepina, žygeiviams tai nė motais – šiltai apsimuturiavę, čiupę gerą nuotaiką ir draugus bei artimuosius, jie apniukusį ir šaltoką spalio 15-osios rytą išsirengė jau į šeštąjį žygį pergalių ir kovų keliais. Šiemet iš Baisogalos į žygį po Radviliškio apylinkes, kuriose karų metais vyko aktyvūs bermontininkų ir partizanų judėjimai, patraukė kone šeši šimtai dalyvių.

Organizatoriai – Pėsčiųjų žygių asociacijos Šiaulių regiono skyriaus ir Baisogalos seniūnijos atstovai – džiaugiasi, kad kasmet čia atvyksta vis daugiau jaunimo, tačiau žygeivių gretose galima išvysti ir pačius ištikimiausius, žygiuojančius jau nebe pirmą kartą. Tuo tarpu ne tik iš Radviliškio rajono, bet ir tolimiausių šalies kampelių bei užsienio atvykę žmonės sako, kad dalyvavimas tokiame renginyje – ne tik puiki mankšta, bet ir proga domėtis Lietuvos istorija.

Po starto – nauju maršrutu

Nuo dviejų iki dvidešimties eurų už galimybę tapti žygio dalyviais nepagailėję žygeiviai žvarboką praėjusio šeštadienio rytą buvo nusiteikę puikiai. Tiesa, šiais metais jie būriavosi ne Baisogalos dvaro, o vietos mokyklos teritorijoje.

Anot Baisogalos seniūno Romo Kalvaičio, šiemet pakeista ne tik starto vieta, bet ir maršrutas: „Visuomet eidavome į Grinkiškio pusę, o dabar nusprendėme, kad žygeiviai kelionę pradės eidami į Pakiršinio pusę. Tada, padarius lanką, bus pasiekti Minaičiai, o įvairiais maršrutais pagal atstumus bus keliaujama pro Šeduvą, Alksniupius ir kitus rajono kampelius“.

Seniūno teigimu, jau galvojama ir apie tai, kaip baigus rekonstruoti kultūros namus čia bus surengta grandiozinė šventė jubiliejiniam dešimtajam žygiui: „Taip, palaukti dar teks, tačiau jau rutuliojame mintis. Tikimės, kad šventė bus teatralizuota ir visiems paliks neišdildomus įspūdžius“.

Gerokai sutrumpėjo trumpiausias žygio nuotolis

Šiaulietė Jurgita Juškevičienė, savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ pristatydama sako komandą, pasakoja, kad penki asmenys tame pačiame žygyje dalyvauja jau antrus metus. Moteris neslepia, kad į žygį antrąkart atviliojo galimybė kitaip praleisti laiką su draugais. Tiesa, pirmąkart kompanija įveikė trisdešimt kilometrų, o šiemet pasirinko naują trumpiausią atstumą – septyniolika kilometrų.

Anot Pėsčiųjų asociacijos atstovo Nerijaus Kundroto, užpernai trumpiausia distancija buvo dvidešimt penki, pernai – trisdešimt, o šiemet – septyniolika kilometrų. Ištvermingesni rinkosi ir ilgesnius – penkiasdešimt vieno ar šimto kilometrų nuotolius: „Šiemet sumažinome nuotolį dėl mažiausių žygeivių. Norėjome, kad tėvai pasiimtų ir atžalas, tačiau trisdešimt kilometrų jauniausiems neretai būna labai sunki užduotis“.

Sutrumpintas nuotolis atviliojo ir žygeivius iš Gargždų: Ingą, Tomą, Ugnę ir Raimondą. Mamos, glausdamos prie savęs vaikus, šypteli: „Pirmąkart išbandėm, užkabino, norisi eiti ir patikrinti, kiek sugebame. Vaikai taip pat to nori“.

Tuo tarpu kiti žygeiviai neslepia – šiemet žygiui pasiruošė nepriekaištingai. „Praėjusiais metais netrūko pūslių ant kojų. Buvo smagu, tačiau kojas skaudėjo. Tuomet klausėme patyrusių žygeivių patarimų. Šiemet jais pasinaudojau – nors nuotolis ir neilgas, tas vietas, kurios praėjusiais metais labiausiai nukentėjo, šiemet prieš startą apibintavau. Žiūrėsim, ar padės. Šiemet paklausėme ir kito patarimo – neprisikrauti visko per daug, nes kelyje nespėji nei ištrokšti, nei taip baisiai išalkti“, – prieš startą juokėsi J. Juškevičienė.

O išalkti ir ištrokšti dalyviams neleido organizatoriai – buvo pasirūpinta, kad žygeivių tam tikrose stotelėse lauktų garuojanti kareiviška košė, karšta arbata. Žadėtas ir poilsis prie liepsnojančio laužo.

Į žygį – su keturkojais

Tarp galybės lyg skruzdėliukai į Baisogalos mokyklos teritoriją sugužėjusių dalyvių nebuvo galima nepastebėti tų, kurie į žygį pergalių ir kovų keliais išsirengė su keturkojais draugais.

Štai iš Kauno su gausia kompanija kolegų ir draugų atvykęs Algimantas, glostydamas augintinę Belą, pasakoja, kad kalytę pasiėmė iš globos namų, tad jai tai – pirmasis išbandymas: „Seniau auginau tokį šunį, su kuriuo keliavau ne vieną kilometrą. Neabejoju, kad ir Bela ištemps“.

Vyras pasakoja, kad šiemet su šunimi pasiryžo įveikti trumpiausią nuotolį, tačiau jo žygių istorijoje yra ir trisdešimt penki, ir penkiasdešimt kilometrų, nukulniuoti kartu su draugais. „Kodėl dalyvauju? Įdomu. Domiuosi istorija, einu visais partizanų keliais, dalyvauju ir naktiniuose žygiuose netoli Klaipėdos. Būtent čia, Baisogaloje, mūsų kompanija dalyvauja antrą kartą“, – sako Algimantas.

Netrukus savo augintinį pristato ir vilnietis Raimondas. Ant rankų laikydamas augintinį Gučį, vyras šypteli: „Seniau dalyvaudavome visuose žygiuose iš eilės, vėliau padarėme šiokią tokią pertrauką ir vėl grįžome prie šios veiklos. Kol buvome jauni, viliojo ne tik kompanija, bet ir savęs išbandymas. Dabar jau žinome, kad galime, tad lieka geros kompanijos troškimas. Šuniukas žygiui pasirengęs antrąkart. Kokį nuotolį pasirinkome? Trumpiausią – septyniolikos kilometrų“.

Nepabūgo ir ilgiausio atstumo

Tiesa, neskubėkite susidaryti klaidingo įspūdžio. Gausus būrys žygeivių visgi pasirinko patį ilgiausią – šimto kilometrų nuotolį. Radviliškietė Skaidra Dišlė su vyru sako esantys tikri žygių mylėtojai, tad toks išbandymas – ne naujiena: „Puikiai pasiruošėme, pasikrovėme geros energijos, nuotaikos ir nė kiek nesibaiminame nei atstumo, nei nuovargio. Bus šaunu“.

Tą patį sako ir vilnietis Arūnas, atlydėtas dukters. Batus rišdamasis vyras prasitaria, kad į žygius traukia ne tik noras išbandyti save, bet ir susitikti su naujais žmonėmis: „Esame puiki žygeivių bendruomenė, tačiau dar didesnis malonumas yra kelyje sutikti tuos, kurie tau paduoda arbatos ar ištiesia obuolį. Neapsakomai gera pažinti kaimo bendruomenes“.

Arūnas, pasirengęs eiti visus šimtą kilometrų, sako šiemet jau turėjęs kur kas sunkesnį išbandymą: „Su dukra Olandijoje nuėjome dvigubai ilgesnį atstumą, tad nuotolis nebaimina“.

Žygio organizatorius N. Kundrotas sako, kad tik starto vietoje galima išvysti visą būrį žygiuojančių dalyvių: „Vėliau jie išsiskirsto. Nuo kokio trečio punkto žygiuoja po du, penkis ar dešimt. Juk ne visų jėgos vienodos“.

Vyriškio, Lietuvoje šiemet surengusio jau dvylika išskirtinių žygių, teigimu, šio žygio tikslas išlieka tas pats – pagerbti ir atminti tuos, kurie to nusipelnė: „Pėsčiųjų žygio asociacija orientuojasi į istorinius žygius. Dažniausiai aplankome pilis, bunkerius ir panašiai“.