Keturioms Sidabravo šventėms – keturios dienos
Aušra MIKŠIENĖ
Praėjusią savaitę Sidabravo kraštas šventė net keturias dienas – seniūnijos gyventojai taip paminėjo ne tik Valstybės dieną, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, bet ir miestelio bei bažnyčios 189-ąjį gimtadienį.
Šias progas paminėti sidabraviškius ir miestelio svečius pakvietė daugybė renginių: organizuotas dviračių žygis, pristatytas atnaujintas krašto muziejus, atidaryta dailininkės bei scenografės Sofijos Kanaverskytės paroda, pagerbti gražiausių sodybų šeimininkai ir iškiliausi seniūnijos žmonės, surengtos iškilmingos Mišios. Be abejonės, netrūko ir linksmybių koncertuose, vieningai su viso pasaulio lietuviais sugiedotas ir šalies himnas, tačiau kone svarbiausiu keturias dienas trukusių iškilmių akcentu tapo Eugenijaus Veršnicko sukurtų akmeninių garbės knygų atidengimas.
Po Adamkų ąžuolu – jiems skirta knyga
„Visada kalbėjau, galvojau, rašiau, kad tik laisvė leidžia žmogui atskleisti ir išskleisti savo talentą. Labai džiaugiuosi matydamas, kad laisvėje gimusi ir užaugusi Lietuvos karta patvirtina mano žodžius“, – tokie žodžiai, skirti Sidabravo garbės piliečiams prezidentui Valdui Adamkui ir jo žmonai Almai Adamkienei, kartu su jų autentiškais parašais išraižyti pirmojoje iškilmingai atidengtoje akmeninėje garbės knygoje.
„Tai – padėkos ženklas už jų ypatingą pagarbą sidabraviškiams, už visus nuopelnus mūsų kraštui, vietos gimnazijos rėmimą, už gražų draugystės ryšį, kuris prasidėjo 2000 metais ir tęsiasi iki šiol. Malonu, kad pats Prezidentas rūpinosi knygos įrašu – pats atsiuntė citatą, parašus. Mums tai – didžiulė garbė“, – pristatydamas vieną iš miestelį papuošusių akmeninių knygų sakė Sidabravo seniūnas Vidmantas Blužas.
Seniūno teigimu, garbės piliečiai Valdas ir Alma Adamkai patys žadėjo dalyvauti šiose iškilmėse ir net prašė knygų atidengimą organizuoti būtent liepos 5-ąją, tačiau planai pasikeitė, nes tądien Kaune atidengta Vyčio skulptūra „Laisvės karys“. Jo ekscelencija Valdas Adamkus, palaikęs Vyčio idėją, tądien laikinojoje sostinėje tarė sveikinimo žodį ir į sidabraviškių šventę nebesuspėjo, tačiau Sidabravą kartu su žmona pažadėjo aplankyti rudeniop.
Kasmet atsiras naujos pavardės
Ne ką mažiau svarbios ir kitos trys akmeninės garbės knygos, skirtos Beinoravos, Vadaktų ir Sidabravo žmonėms. Kiekvienoje iš jų iškalta po keturias ar penkias iškiliausių žmonių pavardes.
„Norėjosi pažymėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir pagerbti tuos, kurie to verti. Ne paslaptis, kad geri žmonės neretai yra pamirštami. Taip neturėtų būti. Jie turi būti įamžinti“, – šventės metu nedaugžodžiavo keturių į skirtingas pasaulio puses nukreiptų įspūdingų akmeninių knygų autorius Eugenijus Veršnickas.
Beinoravos krašto knygoje įrašyti Sidabravo seniūnijos garbės piliečiai Izabelė Čepaitienė ir Vytautas Čepaitis, buvusi ilgametė medicinos darbuotoja Leontona Mataitienė, ilgamečiai žemės ūkio darbuotojai Feliksas Malčiauskas ir Antanas Nefas.
Vadaktų knygoje įamžintas seniūnijos Metų žmogus, poetas ir kunigas Antanas Valantinas, dainininkas Edmundas Damaševičius, profesorius Stanislovas Mastauskis bei Sidabravo seniūnijos garbės pilietė mokytoja Anelė Alita Nekrošienė.
Sidabravo krašto knygoje iškaltos Sidabravo garbės piliečio Antano Vaškelio, nusipelniusios medikės Karolinos Pempienės, kraštiečio profesoriaus Vlado Žuko, mokytojos Jadvygos Jelinskienės ir gyvenimą bažnyčios tarnystei paskyrusos Veronikos Švagždienės pavardės.
„Žinoma, daugelis gali ginčytis, nesutikti, tačiau šie žmonės buvo siūlyti ir išrinkti visų kolektyvų, bendruomenių. Manome, kad jų pagerbimas – būtinas. Beje, tai – tęstinis projektas, nes kiekvienais metais, minint Vasario 16-ąją ir Valstybės dieną, tose knygose bus įrašyta po vieną naują garbių krašto žmonių pavardę“, – pasakojo seniūnas V. Blužas.
Šimtmečio proga paskelbta „Šimtmečio šeima“
Sidabravas – kraštas, turintis tikrąjį savo veidą ir vienijantis šeimas, skirtingų kartų atstovus – senelius, tėvus, vaikus ir anūkus. Šventėje dalyvavęs rajono meras Antanas Čepononis pabrėžė, kad toks tęstinumas – be galo svarbus: „Tuomet būna mažiau pagiežos, mažiau nesantaikos. Šiame krašte tai galima pajausti ir man labai smagu, kad kraštas moka rodyti pagarbą tokiems žmonėms. Vien akmeninių knygų idėją galima vertinti kaip sumanymą, vertą Nobelio premijos. Malonu, kad taip aktyvinamos bendruomenės, siūlančios šeimas, žmones, kurie verti pagarbos“.
O apie pagarbą vėl prabilta ne veltui – Valstybės dienos išvakarėse didžiulio dėmesio sulaukė Čepaičių šeima iš Dapšionių kaimo, iškilmingai paskelbta „Šimtmečio šeima“. „Tai trijų kartų šeima – jau garbaus amžiaus mama Izabelė, jos penki vaikai bei anūkai, kurie visi ūkininkauja tėvų ir senelių žemėje, kuria šeimas, namus, išlaikė senąją tėvų sodybą. Gražu, kad jie giliai įleido šaknis. Visi puoselėja lietuvybę, tautiškumą ir krikščioniškąsias vertybes“, – kalbėdamas apie Čepaičius gerų žodžių negailėjo seniūnas V. Blužas.
Pati Izabelė Čepaitienė „Radviliškio naujienoms“ sakė, kad čia gera gyventi: „Tai mano jau Anapilin iškeliavusio vyro Antano gimtinė, kurioje sklando nuostabi aura. Taip, kai kuriems teko išvažiuoti, tačiau didžioji dalis mūsų šeimos likome čia ir tuo džiaugiamės. Kokia ta mūsų šeima? Vaikai, penkiolika anūkų, aštuoni proanūkiai“.
Jai antrino ir vyriausia marti Nijolė, tądien kartu su vyru Vytautu atsiėmusi ir apdovanojimą už pavyzdingai tvarkomą dviejų hektarų ploto sodybos aplinką: „Esu kilusi iš miesto, tačiau kaime man labai gera. Tiesa, nemanau, kad tik mūsų šeima verta tokio titulo. Esame ne vieni tokie – daugelis šeimų čia gyvena ne vieną dešimtį metų“.
Dėmesys – gražiausiai besitvarkantiems
Tądien apdovanojimus už pavyzdingai tvarkomas Sidabravo seniūnijos sodybas be Nijolės ir Vytauto Čepaičių taip pat atsiėmė Irenos ir Petro Bajorūnų, Jūratės ir Gintauto Ščiupakovų, Redos ir Viktoro Šiburkių, Vilmos ir Pranciškaus Ramanauskų, Linos ir Vidmanto Grigaliūnų, Palmiros ir Alfonso Kavaliauskų, Zitos ir Sauliaus Petraičių, Violetos ir Edmundo Bondzinskų bei Irenos ir Prano Vasiliauskų šeimos.
Dar trisdešimt apdovanojimų įteikta tiems gyventojams, kurių sodybos pripažintos gražiai tvarkomomis. Tokio įvertinimo šiemet sulaukė Birutės Mončauskienės, Danguolės ir Sauliaus Burbų, Zitos ir Vido Vaidelių, Vitos ir Jurijaus Masėnų, Skaistės ir Gintauto Leščinskų, Ramutės ir Broniaus Paškauskų, Astos ir Dariaus Jurevičių, Reginos Grybovos, Vilijos ir Sigito Žymantų, Romaldos Tilūnienės, Reginos Jelinskienės, Danutės ir Justino Kavaliauskų, Virginijos ir Antano Alūzų, Daivos ir Povilo Leščinskų, Zofijos ir Leono Budavičių, Janinos ir Jono Dambrauskų, Rimos ir Vaclovo Matučių, Editos ir Sigito Lapinskų, Gitanos ir Rolando Domkų, Onos Jučienės, Genovaitės ir Adomo Zenono Navardauskų, Janinos Skubrienės, Vitalijos ir Jaronimo Šlamų, Dalios ir Vidmanto Blinkevičių, Vitos ir Andriaus Čepaičių, Gitos ir Giedriaus Masiliūnų, Albinos ir Broniaus Ramanauskų, Ilonos ir Eimučio Šukių, Audronės Jokūbauskienės bei Rožės ir Romo Šlamų tvarkomos sodybos.
Ir Sidabravas turi savo babą
Keturias progas net keturias dienas šventęs Sidabravo kraštas nepamiršo ir tų iškiliausių seniūnijos žmonių, kurie šiemet mini garbingus jubiliejus. Tiesa, pati vyriausia jubiliatė – šviesuolė Veronika Kavaliauskienė, sulaukusi jau 95-erių, dėl sveikatos problemų į šventę atvykti negalėjo, tad seniūnas kartu su rajono meru A. Čepononiu senolę aplankė ir juostą bei dovanas įteikė jos pačios namuose.
„Tai mūsų krašto brangakmenis, nuostabi moteris, apie kurią galima būtų rašyti kiekvieną dieną. Ji lyg gyva mūsų krašto enciklopedija. Jei Šeduva turi savo babą Emiliją, tai mes turime Veroniką. Sulaukusi mūsų ji net apsiverkė…“ – su ašaromis akyse apie pirmąją tądien išskirtinai pasveikintą jubiliatę kalbėjo seniūnas V. Blužas.
Ne ką mažiau gerų žodžių nusipelnė ir ant scenos sveikinti krašto žmonės: 60-ies metų sulaukę Emilija Bieliūnienė, Vilimas Gaučas, Kazimieras Mockus, 70-mečiai Vidas Dugnas, Teresė Kutavičienė, Ramutė Ona Gaučienė, 80-ies metų jubiliejų minintis Aleksas Astrauskas (apdovanojimą atsiėmė dukra Audra, – aut. past.) ir dešimčia metų vyresnis Jonas Misevičius. Jiems įteiktos atminimo dovanos, užrištos simbolinės juostos.
Kiek vėliau už nuopelnus seniūnijai išdalyti ir seniūno Garbės ženklai. Pirmasis iš jų 25-erių metų kunigystės jubiliejaus proga, už nuoširdų dalyvavimą seniūnijos sociokultūriniame gyvenime ir svarius darbus Sidabravo parapijos bažnyčiose įteiktas kunigui Remigijui Jurevičiui. Prieš ketverius metus iš Šakynos į Sidabravo parapiją atvykęs R. Jurevičius juokėsi, kad geriausias apdovanojimas yra skiriamas iš dangaus, o svarbiausia pačiam būti geru žmogumi, tada ir kiti bus geri: „Apie šį kraštą nežinojau nieko – atvykau į nežinią. Radau ir nemažai ūkinės veiklos, ir nuostabius parapijiečius“.
Už nuoširdžią paramą vykdant Sidabravo seniūnijos sociokultūrinę programą ir pagarbą Sidabravo krašto žmonėms apdovanoti ir Egidija Kilienė, ir verslą čia plėtojantis bei nuolat bendruomenę remiantis Marius Skurdelis.
Už nuoširdžią visuomeninę veiklą ir aktyvų dalyvavimą Sidabravo seniūnijos sociokultūriniame gyvenime Garbės ženklo sulaukė ir Virgina Alūzienė. Pagerbta ir Sidabravo vardą šalyje bei pasaulyje garsinanti sportininkė Meda Valiukaitė. Tiesa, jos apdovanojimą atsiėmė mama, nes jauna mergina tądien dalyvavo Kroatijoje vykusiame Europos čempionate.
O svarbiausias apdovanojimas – Garbės pilietės titulas – suteiktas tądien jubiliejaus proga sveikintai Teresei Kutavičienei. Pusšimtį metų žemės ūkio srityje išdirbusi energija trykštanti ir humoro jausmo bei patarimų visiems nestokojanti sidabraviškė „Radviliškio naujienoms“ prasitarė nesitikėjusi tokio dėmesio: „Esu labai pamaloninta. Niekada nesitikėjau, kad sulauksiu tokios garbės. Žinoma, kad toks apdovanojimas – labai reikšmingas ir išskirtinis“.
Šventinį maratoną užbaigė himnu
Po iškilmingos apdovanojimų ceremonijos visus subūrė „Lietuvaičių“ koncertas, o kiek vėliau jaunimo laukė ir diskoteka Sidabravo kultūros namuose.
Tačiau tuo šventinė nuotaika Sidabrave nesibaigė – liepos 6-ąją miestelis ir vėl ūžė lyg bičių avilys. Po šv. Mišių Švč. Trejybės bažnyčioje, skirtų Valstybės dienai ir Sidabravo bažnyčios bei miestelio gimtadieniui, visus į seniūnijos salę subūrė dailininkės Sofijos Kanaverskytės tekstilės parodos „Lietuvos didieji“, skirtos Lietuvos atkūrimo 100-mečiui, atidarymas.
Parodai dailininkė pristatė trylika dekoratyvių tekstilės kompozicijų-vėliavų, kurioms naudojo lininę drobę. Daug kruopštaus rankų darbo pareikalavusius Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Maironio, Juozo Tumo-Vaižganto, Antano Smetonos, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, Juozo Lukšos-Daumanto, Tėvo Stanislovo, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, Justino Marcinkevičiaus atvaizdus dailininkė kūrė aplikacijos ir įvairiomis siuvinėjimo technikomis. Pasak pačios autorės, šie tekstiliniai koliažai yra pagarbos Lietuvos istorijai ir jos žmonėms, paskyrusiems savo gyvenimus Tėvynei, išraiška.
O meilę savo šaliai Sidabravo krašto žmonės demonstravo ir liepos 6-osios 21 valandą vakaro, kai su visais kartu sugiedojo šalies himną ir tuo pačiu užbaigė keturias dienas trukusį šventinį maratoną.