Knygos mylėtojų klubo „Beržė“ lankytojai nesėdi sudėję rankų

Nors Covid-19 siautėja pasaulyje, šalyje, mieste, nors ieškome įvairių ligos išvengimo formų, Trečiojo amžiaus universiteto knygos mylėtojų klubo „Beržė“ lankytojai nesėdi sudėję rankų ir nedejuoja, nesiskundžia nuoboduliu. Mes labai daug skaitome įvairios literatūros, dalijamės mintimis apie perskaitytas knygas.

Kol buvo karantinas, sėkmingai tai darydavome telefonu. Gražiai susidėliojo mūsų darbo planas 2021 metų antrajam ir 2022 pirmajam pusmečiams. Mus domino iškilios Lietuvos asmenybės: poetas V. Mačernis, prezidentas A. Smetona ir K. Grinius, dailininkas A. Žmuidzinavičius, Nepriklausomybės akto signataras, istorikas, gydytojas J. Basanavičius, rašytojas ir žurnalistas A. Čekuolis.

2021 metai buvo paskelbti kardinolo Vincento Sladkevičiaus, o 2022-ieji – monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais. Tad neatsitiktinai skaitėme knygas apie šias iškilias asmenybes. Mūsų pokalbių tema – „Lietuviška dvasia tremtyje“, „Kiek daug, kiek daug griuvėsių, kiek sodų iškirstų, kiek židinių išblėso, žmonių kiek išvežtų…“

Tremtinio dalia teko kardinolui V. Sladkevičiui. Jam tremties vieta buvo Lietuva. Pačius vaisingiausius metus jis praleido nuošaliame pasienio bažnytkaimyje, sekamas KGB agentų. Kardinolo žvaigždė skleidė ryškią šviesą ir lyg švyturys neleido paklysti audringoje negandų jūroje.

Jam teko dirbti daugelyje parapijų, nuo 1952 metų buvo Kauno kunigų seminarijos prefektu ir dvasios tėvu, dėstė teologiją. 1957 metais Birštone konsekruotas vyskupu.

Valdžia jį kaltino ekstremizmu, draudė kitiems kunigams su juo bendrauti, o jis tik sąžiningai atliko savo pareigas. Tremtyje išbuvo 23 metus. 1982 metais jam buvo leista grįžti į Kaišiadoris, kur tapo vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. 1988 m. popiežiaus Jono Pauliaus II pakeltas kardinolu.

V. Sladkevičius – Kauno miesto garbės pilietis, jam suteikta kitų svarbių apdovanojimų. Apie jį parašyta knygų. Pagarbą ir pasitikėjimą juo rodo ir tas faktas, kad jam buvo palikta saugoti Kovo 11-osios aktą, kai Lietuvos nepriklausomybei kilo grėsmė.

Kunigai Stanislovas Dobrovolskis ir Kazimieras Vasiliauskas buvo ištremti į Sibirą už nuolatinę ir ilgalaikę antisovietinę propagandą. Tėvas Stanislovas ir monsinjoras K. Vasiliauskas bendravo tremtyje, vienas kitą palaikydavo sunkiomis akimirkomis. Jų pasakojimuose apie tremtį niekas negirdėjo neapykantos gaidelės. Intos lageryje abu praleido 5 metus.

Pasak monsinjoro prisiminimų, Tėvas Stanislovas buvo pats šviesiausias lietuvis lageryje. K Vasiliauską tremtiniai vadino neoficialiu kultūros ministru. Jis į tremtį atvežė daug knygų, tokių autorių kaip Vaižgantas, Aistis, Batrušaitis, Šalkauskis, Dostojevskis, Baironas, Rilkė, Hugo. Pats mokėjo apie 30 V. Mačernio eilėraščių, kurių tremtiniai klausydavosi ir perrašinėdavo.

Abiem jiems teko dirbti anglių šachtose ir jie darbą atlikdavo sąžiningai, nedejuodavo. Mokėjo pakelti tremtinių nuotaiką savo humoru. Monsinjorui teko gyventi ir dirbti su banditu žmogžudžiu, kurio jis prisibijojo, ypač, kai pastarasis keikdavo kunigus.

Abu jie stengėsi bendrauti su visais. Monsinjoras sakydavo: mano pareiga išklausyti, o ne teisti.

Kaliniai Tėvą Stanislovą vadino tėveliu dėl jo malonaus ir paslaugaus būdo. Išvargę po sunkios darbo dienos kasyklose apsiraminimą rasdavo maldoje. Tėvas Stanislovas medituodavo, mokydavosi kalbų.

K. Vasiliauskas buvo nubaustas už tai, kad naktimis per garsiai meldėsi. Ne kartą abu lietuviai kunigai buvo nubausti papildomais darbais. O tų darbų būta įvariausių. K. Vasiliauskas primena, kad itin sunku buvo miške: storas sniego sluoksnis, aukštos pušys (o jis – žemo ūgio), šaltis (kartais iki minus 60 laipsnių), šlapi drabužiai.

Abu kunigai (po 1956 metų) aukodavo mišias, krikštydavo vaikus. Jis niekada nekerštaudavo: „Niekas taip žmogaus neišpurvina, kaip kerštas ir neapykanta“.

Įkalintų dvasiškių nuotaiką palaikė gaunami laiškai, kartais – siuntinėliai. Niekada maisto nevalgydavo vieni. Jį išdalindavo tiems, su kuriais artimiau bendravo.

Būdami tremtyje, jie suvokė, kad ir pasilikusiems Lietuvoje nelengva. Tad jų laiškai pilni optimizmo: „Gyvenu puikiai. Tyro džiaugsmo ir ramybės čia apstu“.

Lagerių gyvenimas nepakeitė nei Tėvo Stanislovo, nei K. Vasiliausko: „Įsitikinimai nesikeičia, jie gilėja“.

Ir paleisti į laisvę likimo broliai nebuvo laisvi. KGB sekė kiekvieną jų žingsnį, kilnojo iš vienos parapijos į kitą. Monsinjoro atmintin giliai įstrigo K. Binkio žodžiai: „Jūs esate trečioji karta. Jūsų seneliai prikėlė Lietuvą, jūsų tėvai atkovojo jai nepriklausomybę, o jūsų, trečiosios kartos, uždavinys, atsirėmus į šį tvirtą, didingą pamatą, padaryti Lietuvą kultūringą, gražią ir laimingą“.

Įdomius pranešimus paruošė ir diskusijas organizavo A. Stripeikienė, J. Kaučikienė. Dokumentinį filmą apie monsinjorą parodė mūsų pagalbininkė V. Šiaudvytienė.

Trečiojo amžiaus universiteto knygos mylėtojų klubo „Beržė“ narė A. Stripeikienė