Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Grinkiškio dvaras pokario laikotarpiu

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ (projektui gauta 2000 Eur suma), tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šįkart pristatome skausmo ir aimanų persmelktą Grinkiškio dvarą, kuriame ne tik buvo įsikūrusios kolūkio kontora, biblioteka, bet ir sovietinės represinės struktūros, o dvaro teritorijoje palaidotas ne vienas partizanas, kovojęs už šalies laisvę. Nors dvaras šiandien – avarinės būklės, skaudi jo istorija šiose vietovėse išliks amžiams.

Pasitinka tik griūvančiais stogais ir byrančiomis sienomis

Vos tik pagalvojus apie rūmus, prieš akis iškyla įspūdingi vaizdiniai. Gražios, tvirtos kolonos, didingas įėjimas, pro šonines dureles skubantys patarnautojai ir į kiemą įriedanti karieta, kurioje sėdi išsipusčiusios damos ir ponai. Taip, seniau rūmai atrodė būtent taip, tačiau šiandien daugelio jų situacija – apgailėtina.

Šiuo metu Radviliškio rajone yra net dvidešimt trys į registrą įtraukti dvarai, kurių kiekviename stovi ir įvairiausi – mediniai ar mūriniai rūmai. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Burbiškio ar Baisogalos dvarų rūmai, ir šiandien yra išpuoselėti. Juose verda gyvenimas, žydi gėlės, lankosi svečiai. Tačiau likusieji yra nukloti dulkėmis. Kai kurie rūmai, nuniokoti negailestingo laiko, sulyginti su žeme, o kiti, niekieno neprižiūrimi, griūva akyse.

Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis dėl šios situacijos neslepia apmaudo: „Gaila, kad daugelis rūmų yra aplūžę. Iš visų dvarų Radviliškio rajono savivaldybei priklauso tik šeši. Jie daugiau ar mažiau yra prižiūrėti. Tai – Pakiršinio, Burbiškio, Baisogalos dvarai. Iš savivaldybei priklausančių rūmų pastatų labiausiai prašantys tvarkos ir remonto – Grinkiškio dvaro rūmai, kurie yra net pavojingos būklės. Jei kas į juos bandytų patekti, gali ištikti ir nelaimė. Turiu vilties, kad šį dvaro rūmų pastatą pavyks sutvarkyti. Juolab, kad jis yra įtraukas į 36 Lietuvos dvaro rūmų, turinčių prioritetą atstatymui, sąrašą“.

Kaip sako V. Simelis, seniau muzikoje, gėlėse ir dvarininkų juoko skambesyje paskendę dvarai šiandien tyliai byloja savo istoriją, po truputį nykdami ir apgobti dulkių. Laiko, gamtos ir žmonių nuniokoti tokie senieji dvarai lankytojus šiandien pasitinka tik griūvančiais stogais ir byrančiomis sienomis

Rūmai buvo kuklūs, mediniai

Grinkiškio miestelio centre esančio dvaro griūtį, kaip pasakoja Paveldosaugos skyriaus vedėjas, pagreitino ne itin mandagūs jo lankytojai, nevengę ir laužą čia užsikurti, ir užkaltus langus ar duris išspardyti, visur buvo pilna „bambalių“, nuorūkų, šiukšlių. Neslepiama, kad dvaro ateitis svarstyta ne kartą: ar kaip Palonų dvarą nugriauti ir laukti geresnių laikų atstatyti, ar iš tokios padėties kelti jį naujam gyvenimui.

Nors dvaras – paveldosaugos objektas, seniūnija privalo prižiūrėti, kad nekeltų pavojaus. „Jis yra avarinės būklės, išskyrus akmeninį pastatą. Prižiūrime teritoriją. Tiesa, jau nieko, kas primintų visą istoriją, nėra. Viskas jau papuvę, išbyrėję ir nieko panašaus nematytume. Tarybiniais laikais čia buvo sandėliuojama tai, kas buvo nereikalinga ūkiui“, – pasakoja Grinkiškio seniūnijos seniūnė Giedrė Bložienė.

Grinkiškio dvaras statytas 18 amžiuje, o vėliau 19 ir 20 amžiuje daug kartų perstatytas ir keistas. Rūmai masyvaus stačiakampio formos, pietinėje pusėje turėję keletą priestatų.

V. Simelis sako, kad išliko daug įdomių konstrukcinių ir apdailos detalių, liudijančių gana seną dvaro rūmų amžių: sienų apdaila, išorės apkalimas kalvio darbo vinimis, perdangos, stogo konstrukcijos.

Grinkiškis senuosiuose raštuose minimas nuo 15 amžiaus, o Grinkiškio dvaras ir miestelis pirmą kartą paminėtas 1554 metais. 16 amžiaus pabaigoje pastatyta bažnyčia. 1613 metais Grinkiškio miestelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje pažymėtas „Grijnkisloi“.

Senovėje Grinkiškis vadinosi Sarvais. Dvarą, kaip byloja istoriniai šaltiniai, valdė Laveikiai, Griškiai. Vienam iš dvaro savininkų įsisūnijus savo giminaitį Bialozarą, valda perėjo Bialozarų giminei.

V. Simelis pasakoja, kad bene labiausiai pasižymėjęs buvo tos giminės atstovas Kristupas Bialozaras. „Jis septynioliktojo amžiaus pradžioje iškovojo ne vieną pergalę prieš Lietuvą puolusius švedus, daug jų paėmė į nelaisvę ir net buvo atgabenęs į savo gimtąjį Grinkiškį“, – pasakoja Paveldosaugos skyriaus vedėjas.

K. Bialozaras padėkos Dievui vardan Grinkiškyje pastatė bažnyčią, kuri vėlesniais laikais buvo perstatyta. Grinkiškio dvaras, paskutinei Bialozarų atžalai Aleksandrai ištekėjus už Jono Ramanausko-Rimvydo, perėjo į lietuvio rankas. Dvare prasidėjo ekonominiai, kultūriniai pokyčiai.

Dvarui priklausė gana daug žemių, tačiau rūmai buvo kuklūs, mediniai. Link jų ir dabar veda klevų alėja. Prie baigiančių griūti rūmų tebeošia mišriojo stiliaus dvaro parkas, įkurtas 19 a. viduryje.

Pokario metais rūmuose buvo įsikūrusios kolūkio kontora, biblioteka.

Svirne buvo kankinami žmonės

Tačiau šioje publikacijoje vertėtų kalbėti apie išskirtinį dvaro pastatą – svirną. 1940 metais, nacionalizuojant dvarą, atlikta dvaro pastatų inventorizacija. Dokumentuose nurodyta, kad tuo metu buvo 15 pastatų.

Dvarininko name 1944-1953 metais veikė NKVD-MVD-MGB Grinkiškio valsčiaus poskyris, o svirno pusrūsyje buvo įrengta poskyrio areštinė. Grinkiškio apylinkėse žuvusių partizanų, tardymo metu dvaro pastatuose nužudytų suimtųjų palaikai buvo niekinami šalia šių pastatų, o vėliau užkasami dvaro teritorijoje už tvenkinių arba įmetami į pačius tvenkinius.

Vėliau dvarininko name įsikūrė kolūkio kontora, kultūros namų salė, gyveno žmonės. Šiuo metu pastatai nenaudojami.

Kaip sako Grinkiškio seniūnė G. Bložienė, miestelyje ir šiandien gyvena fenomenalios atminties Elena, kuri gali papasakoti skaudžią dvaro istoriją: „Nors iš namų moteris ir neišeina, yra šviesios atminties. Ji prisimena tuos laikus, kai čia, šiame svirne, buvo nukankinta ir išžudyta daug žmonių, o jų kūnai palaidoti tvenkinyje, pakrantėje. Laidojimo vietas rodo ir konkretūs atvykę žmonės. Rodo, kad buvo palaidota ir už to akmeninio pastato, ir kitoje kranto pusėje. Taip rašoma ir mūsų knygose… Tai, žinoma, skaudžiausi istorijos fragmentai, susiję su Grinkiškio dvaru“.

Grinkiškio dvaro sodybos fragmentų Lietuvos partizanų kapai yra įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą. Spėjama, kad tarp daugiau kaip dvidešimties partizanų, palaidotų partizanų kapuose, yra Prano Arbašausko, Petro Banio, Vacio Butkaus-Šnabo, Kurmio, Jeronimo Čepo, Stasio Čiupkausko, Alfonso Gudaičio, Boleslovo Gudaičio, Broniaus Gudaičio, Petro Gudaičio, Antano Kairio, Povilo Litvino ir Jono Maziliausko palaikai. Tikėtina, kad buvo atpažinti Aleksandro Mingilo-Kęstučio, Juozo Mingilo-Vilko, Aukštuolio palaikai. Spėtina, kad čia buvo palaidoti ir Elena Petrauskienė, Anupras Petrauskas, Stanislovas (Stasys) Petrauskas, Bronius Petrėtis, Jonas Petrėtis, Vladas Petrėtis, Edvardas Pilipauskas, Pranas Staliorius, Monika Mingilaitė.

Enkavėdistai, emgėbistai, stribai žuvusių partizanų palaikus sudegindavo, žiemą sumesdavo į tvenkinių eketes, užkasdavo už tvenkinio.

Surasta daug partizanų palaikų kaulų

1960-1965 metais, valant dvaro tvenkinius, surasta daug partizanų palaikų kaulų. Daugiausia antrajame tvenkinyje. Tais pačiais metais, kitais duomenimis, 1980 metais, valant dvaro svirno pusrūsį surasti dviejų partizanų kūnai, remiantis atsiminimais, brolių Aleksandro Mingilo-Kęstučio ir Juozo Mingilo-Vilko, Aukštuolio, o valant buvusią dvaro kiaulidę, surasti, tikėtina, pagal liudytojų atsiminimus, partizanės Monikos Mingilaitės-Gražinos, Tavutės palaikai. Visus surastus palaikus gyventojai paslapčia palaidodavo kalnelyje, vėliau Grinkiškio sąjūdininkų pavadintame Skausmo kalneliu.

Remiantis liudytojų teiginiais, Grinkiškio dvaro sodyboje iš viso gali būti per 80 partizanų, rezistentų palaikų. Dvaro sodybos fragmentų teritorijos ribų plane šiandien yra pažymėtos dar kelios, daugiau kaip 60 partizanų palaikų vietos.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras dėl Grinkiškio krašto partizanų ir šiandien atlieka specialiuosius istorinius, archyvinius tyrimus, todėl visi pateikiami duomenys dar bus papildomi ir tikslinami.

Kaip skelbiama oficialiame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dokumente „Dėl žinybinės Grinkiškio dvaro komplekso priklausomybės ir sovietų represinių struktūrų Grinkiškio mst. 1944-1953 m.“, kitų dar vadinamame „Rimvydo dvare“ liaudies gynėjų ir valsčiaus milicininkų būstinė čia buvo 1949 metų kovo mėnesį: „Tai, jog dvaro pastatuose buvo stribų būstinė, atsiminimuose mini Rudžių kaimo gyventojas J. G. Jis pasakojo, kad tris dienas buvo kalinamas dvare: buvusiame bulvių rūsyje po svirnu. Toje pačioje publikacijoje „Raudonoji šmėkla“ yra buvusio Grinkiškio miestelio gyventojo V. Č. pasakojimas apie jo suėmimą ir kalinimą Bialozaro dvaro rūsyje. Tuo metu ten buvo įsikūręs „garnizonas“ (sovietų kariuomenės įgula). Jam savaitę nedavė maisto ir kankino įvairiais būdais“.

Archyvinių duomenų apie tai, kada dvaro kompleksas iš represinių struktūrų žinios perėjo kitoms žinyboms, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, nerado. Nustatyta, kad iki 1989 metų dvaro pastatai ir sodybos teritorija naudota ūkinėms reikmėms: čia veikė tarybinio ūkio kontora, pastatytas vaikų darželis, vandens bokštas ir kiti pastatai.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia