Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Kleboniškių kaimo sodybos takais

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Jau pristatėme neabejotinai dėmesio vertą objektą, išgarsinusį Radviliškio rajoną ne tik visoje mūsų šalyje, bet ir jos ribų, – Burbiškio dvarą, o šiandien siūlome plačiau susipažinti su ne mažiau svarbiu kultūros paveldo objektu rajone – Kleboniškių kaimo sodyba.

Galima pasijusti atsidūrus gilioje senovėje

Jau eilę metų į Kleboniškių kaimą traukiama ne tik grožėtis autentišku Šiaurės Lietuvos istorijos kultūriniu paveldu, bet ir įsiamžinti šventinėse fotosesijose: čia per šventes renkasi ir vestuvių svitos, ir krikštynas švenčiančios šeimos.

Čia pažiūrėti išties yra į ką –į muziejų po atviru dangumi iš apylinkių perkelti devynioliktojo–dvidešimtojo amžiaus pradžios kaimų pastatai: gryčios, klėtys, pirtys, klojimai, daržinės. Šalia išlikusių dar gyvenamų Kleboniškių kaimo pastatų atkuriamos buvusios kaimo sodybos šiaudiniais stogais.

Čia galima rasti ir apie 1870 metais pagamintą anglišką garo variklį bei 1926 metais pagamintą amerikietišką traktorių, o turistus visuomet pasitinka vėjo malūnas – puikus kelrodis tiems, kurie muziejuje lankosi pirmą kartą.

Regioninio reikšmingumo lygmuo

Kleboniškių kaimas – puikus viešosios turizmo infrastruktūros plėtros bei vietinio ir atvykstamojo turizmo augimo Radviliškio rajone pavyzdys. Jau kurį laiką turistus atnaujintais pastatais viliojančiame Kleboniškių kaime lankytojų netrūksta – per metus čia apsilanko apie aštuoniolika tūkstančių žmonių.

Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos į Kultūros vertybių registrą įrašyta Kleboniškių kaimo sodyba, esanti Kleboniškio kaime, Pakalniškių seniūnijoje, Radviliškio rajone, susideda iš gryčios, dviejų klėčių, daržinės, tvarto, klojimo ir rūsio. Šiam statinių kompleksui kultūros paveldo vertinimo taryba suteikė regioninį reikšmingumo lygmenį.

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako, kad mintis įkurti Kleboniškių kaimo sodybą kilo Smilgiuose išvydus etnografinę sodybą: „Tuomet man Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius pasiūlė kurti tokio tipo sodybų visą kaimą. Vietą jis jau buvo numatęs, tad nieko nelaukiant buvo imtasi darbų. Stengtasi atkurti pastatus būtent tose vietose, kuriose jie stovėjo, kai kaimas išties egzistavo. Kaimo buities muziejaus pastatai, kuriuose įrengtos įvairios ekspozicijos, padeda lankytojams sugrįžti į praeitį, į tėvų, senelių ir prosenelių kaimą. Čia rodomi senieji kaimo rakandai, įvairūs baldai, namų apyvokos reikmenys, žemės ūkio padargai bei technika. Eksponuojamos muštokių, oblių, bezmėnų, svarstyklių, važelių, motorų bei linų šukų kolekcijos“.

Šalyje – vienintelis toks kaimas

Kuriant ekspozicijas, anot V. Simelio, šešis senuosius kaimo pastatus muziejus suremontavo, vienuolika – atkėlė iš kitur ir pastatė senųjų pastatų vietoje, siekdamas atkurti senąjį gatvinio kaimo vaizdą, užstatymo struktūrą bei apželdinimą.

Kleboniškių kaimo sodybos įtraukimas į Kultūros vertybių registrą, apibrėžtos teritorijos ribos bei suteikta teisinė apsauga išlaiko nepakitusią privačioje nuosavybėje esančių

sodybų užstatymo struktūrą, statinių architektūrą, o kartu ir bendrą buvusio senojo gatvinio kaimo vaizdą.

V. Simelis džiaugiasi, kad toks kaimas šalyje – unikalus: „Čia išlaikoma autentika. Stogą dengėme nendrėmis, nes tokių aukštų kviečių, kokius seniau augindavo ūkininkai, nebėra. Latvijoje žiemą pjovėme nendres ir klojome stogus. Darbo įdėta labai daug. Kuo jis ypatingas? Tai yra natūralus, originalus 16 amžiaus pradžios kaimas. Tai nėra dirbtinė oazė. Kad Kleboniškių kaimas yra daug vertingesnis ir daug originalesnis bei daug reikšmingesnis Lietuvai, negu Rumšiškės Kauno rajone, vieno vizito metu yra prasitaręs kultūros ministras. Kodėl taip yra? Rumšiškės sukurtos dirbtinai, o Kleboniškių kaimas – tikras ir natūralus kaimas. Tai yra išskirtinis bruožas. Vienetinis kaimas visoje Lietuvoje. Po vieną sodybą yra visur pribarstyta, o čia – visas kaimas“.

Lankytojai – sužavėti kaimo dvasia

Kleboniškių kaime nuo pat įkūrimo nuolat besilankanti iš Dambavos kaimo kilusi šiaulietė Laima Savickienė sako, kad čia pasijunti lyg laiko mašina būtų švystelėjusi tave gerą šimtmetį atgal, o vienas iš geriausiai išsilaikiusių vidurio Lietuvos gatvinių kaimų išties leidžia pasijusti gilioje senovėje: „Čia lankytis gera, o kai pamatai, kad čia viskas taip gražiai tvarkoma, džiaugiasi širdis. Smagu, kad paveldui skiriamas toks didžiulis dėmesys. Čia itin svarbu apsilankyti jaunimui, kuris neabejotinai suprastų istorijos prasmę ir vertę. Viena yra apie visa tai paskaityti vadovėliuose ir pamatyti fotografijose, o kita – išvysti savomis akimis“.

Kaimo dvasia žavi ir lankytoją Silvą Šimkevičienę, kurios teigimu, tik čia supranti, kiek žmogui anais laikais reikėjo ištverti: „Kleboniškiai – labai tikroviškas kaimas, įrodantis, kiek anuomet žmonės turėjo psichologinės ištvermės, šeimos susiklausymo. Juk ta buitis turėjo labai slėgti ir vienintelis išlikimo garantas buvo tiesiog išmokti toleruoti vienam kitą. Po vienu stogu glaudėsi didžiulės šeimos, o kiekvienas jos narys turėjo skirtingus poreikius. Dabar stebiuosi žmonių išradingumu – kaip jie gyveno dūminėse pirkiose ir sugebėjo neapsinuodyti smalkėmis. Atvirai pasakius, džiaugiuosi, kad gyvenu šiandien ir nereikia tąsyti sunkių puodų ir glaustis pirkioje su tėveliais, seneliais bei pulku vaikų“.

Skirta daugiau nei milijonas litų

Tam, kad istorija išliktų gyvuoti, investuotas ne vienas milijonas litų – restauruota Kleboniškių senovės gyvenvietės gryčia ir klėtis su priestatu, įrengti inžineriniai tinklai. Ilgus metus nerestauruoti valstybės saugomi kultūros paveldo objektai nyko, jiems sutvarkyti, išsaugoti Savivaldybė negalėjo skirti reikalingų lėšų, tad beveik milijonas litų europinių lėšų tapo puikia galimybe atnaujinti muziejaus pastatus.

Kleboniškių gyvenamajame name, kurio viename gale yra ekspozicija, o kitame – darbo patalpos, įvestas centrinis šildymas, vandentiekis, perdengtas jau kiauras buvęs stogas ir restauruotas pastatas – pakeisti langai, išklotos grindinio plytos, įrengtas tualetas darbuotojams ir neįgaliesiems. Klėtyje įrengtos patalpos darbuotojams, sargams.

Anot muziejaus direktoriaus E. Prascevičiaus, projektą Radviliškio rajono savivaldybės administracija įgyvendino kartu su Daugyvenės kultūros istorijos muziejumi, kuris prie projekto prisidėjo nekilnojamuoju turtu.

E. Prascevičius tikisi, kad vis daugiau Lietuvos senovės kaimo buitimi besidominčių žmonių apsilankys Kleboniškiuose.

Šiek tiek istorijos…

Į Kultūros vertybių registrą įtraukta sodyba priklausė ūkininkų Vyčų šeimai. Išskirsčius Kleboniškių kaimą, dalis sodybų išsikėlė į vienkiemius, todėl likusiai senojo kaimo vietoje Vyčų sodybai rėžių ribos nebevaržė pastatų išdėstymo. Buvo pakeista tvarto, klėties ir daržinės vieta.

Kleboniškių kaimas pradėtas kurti XVI a. viduryje, po 1554-1555 m. Šeduvos krašte pravestos valakų reformos. Tuo metu matininkai Šeduvos klebonui atmatavo 25 valakų dydžio žemės sklypą Daugyvenės upės dešiniajame krante. Klebono žemėje pradėjęs kurtis kaimas vėliau gavo Kleboniškių vardą ir iki XIX a. vidurio išbuvo Šeduvos klebono nuosavybėje.

1820 m. šią valdą sudarė Kleboniškių, Veliakiemių ir Vaižgų kaimai, iš viso 56 valakai (apie 1193 ha) žemės.

Po 1831 m. sukilimo žemė iš klebono buvo atimta, kaimo gyventojai priskirti valstybinių valstiečių kategorijai.

Po 1861 m. baudžiavos panaikinimo kaimo gyventojų ūkiai sustiprėjo, buvo pastatyta daug naujų pastatų sodybose. XX a. pradžioje kaime buvo 14 sodybų.

1926 m. kaimas pradėtas skirstyti į vienkiemius. Išskirsčius kaimą, senoje kaimavietėje liko trys sodybos: Jurgio Montvilos, Kazio Vyčo ir Benedikto Grigaliūno, bendras kaimo žemių plotas buvo 338 hektarai.

XIX a. pradžioje kaimo žemėje, prie kelio į Šeduvą, buvo pastatyta akmenų mūro karčema su didele ir erdvia stadala, kuri priklausė Raudondvario dvarui.

1875-1891 m. dokumentuose minima dar viena Kleboniškių karčema, ji stovėjo pačiame kaime, prie Panevėžio kelio. Ji buvo medinė ir priklausė Vaižgų valstybiniam dvarui.

1884 m. kaime buvo pastatytas vėjo malūnas. Pastačius malūną, greta išaugo ir dvi sodybėlės – malūnininko ir kampininko, taip susiformavusi atskira kaimo dalis buvo pavadinta Šilais.

1929 m. kaimas buvo priskirtas naujai sudarytai Dambavos parapijai. Kaime buvo du mediniai koplytstulpiai – vienas kelių sankryžoje, prie malūno, antrasis – Grigaliūno sodyboje, prie kaimo gatvės.

1933 m. pastatytas naujas Daugyvenės tiltas. Pušyne esančioje kalvelėje yra senosios kaimo kapinės.

1921 m. senoje Kleboniškių karčemoje buvo įkurta Pakalniškių pradžios mokykla. Kaime gimė kunigai Antanas Grigaliūnas, Mykolas Grigaliūnas, Feliksas Zenkevičius, malūnininkas Pranciškus Zenkevičius.

1989 m. Egidijaus Prascevičiaus iniciatyva kaime pradėta kurti kaimo buities ekspozicija, kuri yra Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio dalis. Kaime-muziejuje yra 28 pastatai. Trys sodybos su dešimčia pastatų yra privati kaimo gyventojų nuosavybė, likusieji 18 pastatų priklauso muziejui.

Kuriant ekspozicijas, šešis senuosius kaimo pastatus muziejus suremontavo ir net devynis atkėlė iš kitų vietų. Atkeltieji pastatai statomi senųjų pastatų vietoje, siekiant atkurti senąjį kaimo vaizdą. Kaime yra koplytėlė, du koplytstulpiai, du kryžiai ir šeši šuliniai. Sodybos aptvertos įvairiomis tvoromis.

Kleboniškių kaimo buities ekspozicijos lankymo maršrutas

1. Mašinų stovėjimo aikštelė.

2. Senasis Daugyvenės tiltas. Statytas 1933 m.

3. Žemųjų Levikainių kaimo koplytėlė. Pastatyta apie 1930 m. Perdirbta 1968 m. meistro J. Mickaus. Perkelta į muziejų 1994 m. Yra trys autentiškos skulptūros.

4. Šileikonių kaimo klėtis. Statyta 1885 m. Viena patalpa su aruodais ir įrengta pastoge. Perkelta ir restauruota 1991-1992 m. Eksponuojamos muštokių, pundulių, siekų kolekcijos ir kiti buities rakandai.

5. Šileikonių kaimo gryčia. Statyta apie 1880-1890 m. Aštuonios patalpos: gonkelis, priesienis, gryčia, seklyčia, kambarėlis, kamara, kamarėlė ir kaminas. Perkelta ir restauruota 1991-1992 m. Eksponuojami 19 a. pabaigos–20 a. pradžios ūkininkų buities daiktai: baldai ir kiti namų apyvokos reikmenys.

6. Šileikonių kaimo koplytstulpis. Statytas 19 a. antrojoje pusėje. Restauruotas ir perkeltas į muziejų 1994-1995 m. Yra dvi autentiškos skulptūros.

7. Žilaičių kaimo kalvė. Statyta apie 1918 m. Dvi patalpos: kalvė ir dirbtuvėlė. Perkelta ir restauruota 1991-1992 m. Eksponuojami kalvės įrengimai ir įrankiai, oblių kolekcija ir medžio apdirbimo įrankiai.

8. Medikonių kaimo klėtis. Statyta 19 a. pirmoje pusėje. Viena patalpa su aruodais. 1993-1994 m. restauruota. Eksponuojama bezmėnų kolekcija.

9. Arimaičių kaimo gryčia. Statyta 1885 m. Penkios patalpos: priesienis, kamara, gryčia, seklyčia ir kambarėlis (bakava). Perkelta ir restauruota 2002-2004 m. Eksponuojami ūkininkų buities daiktai ir baldai.

10. Voronių kaimo klėtis. Statyta 1885 m. Dvi patalpos: grūdinė ir kraitinė. Perkelta ir restauruota 2002-2004 m.

11. Kubiliūnų kaimo klėtis. Statyta 19 a. antrojoje pusėje. Viena patalpa. 1990-1991 m. perkelta ir restauruota. Eksponuojami baldai, ąsočių kolekcija.

12. Stačiūnų kaimo gryčia, dūminė. Statyta 19 a. viduryje. Trys patalpos: priesienis, gryčia, seklyčia. Įrengta 19 a. pabaigos ūkininkų buities ekspozicija. 1994-1996 m. perkelta ir restauruota. Kaime yra kryžius, perkeltas iš Stačiūnų kaimo kartu su gryčia.

13. Kleboniškių kaimo gryčia. Statyta 19 a. antrojoje pusėje. Septynios patalpos: gonkelis, priesienis, gryčia, seklyčia, kambarėlis, kamara ir kaminas. Suremontuota 1998 m. Įrengtos Muziejaus darbuotojų tarnybinės patalpos ir buities ekspozicija. Kieme yra kryžius, pastatytas 1886 m.

14. Pyplių kaimo klėtis. Statyta 1860 m. Viena patalpa. Perkelta ir restauruota 1997 m. Eksponuojami įvairūs buities rakandai.

15. Kleboniškių kaimo rūsys. Statytas apie 1939 m. Suremontuotas 1993 m.

16. Kleboniškių kaimo daržinė. Statyta apie 1939 m. Viena patalpa. Suremontuota 1992 m. Eksponuojamos svarstyklių, važelių kolekcijos bei įvairus kitas ūkio inventorius, 1926 m. pagamintas traktorius „Deering“.

17. Kleboniškių kaimo klojimas. Statytas 19 a. pradžioje. Perstatytas apie 1930 m. buvo trys patalpos: prieklojimis, klojimas ir jauja. Jauja ir prieklojimis nugriauti apie 1950 m. Klojimas suremontuotas 1993-1996 m. Eksponuojama vidaus degimo variklių (motorų) kolekcija bei įvairi žemės ūkio technika.

18. Toleikiškių kaimo klojimas. Statytas 19 a. pabaigoje. Keturios patalpos: klojimas, jauja, peludė, ratinė. Perkeltas ir restauruotas 1994-1997 m. Rengiami klojimo teatrai.

19. Mankiškių kaimo pirtis. Statyta apie 1920 m. Dvi patalpos: priepirtis ir pirtis. Perkelta ir restauruota 1990-1992 m.

20. Lieptelis per Daugyvenę.

21. Kleboniškių kaimo kapinaitės. Palaidoti kaimo gyventojai: malūnininkas Pranciškus Zenkevičius, ūkininkas Jonas Montvila ir kiti. Gražiai sutvarkytos.

22. Kleboniškių piliakalnis. 1996 m. žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko B. Dakanis, Z. Baubonis, biolokacinius – E. Prascevičius. Rasta pastatų liekanų. Manoma, kad ant piliakalnio stovėjo įtvirtinta senovės lietuvių šventykla.

23. Kleboniškių-Pakalniškių pilkapynas. Priskaičiuojama vienuolika II-III m. e. a. pilkapių.

24. Kleboniškių kaimo vėjo malūnas. Statytas 1884 m. Trijų aukštų, kepurinis. Vienas iš ilgiausiai veikusių vėjo malūnų.

Langų reguliavimas ir remontas

Klėtyje įrengtos patalpos darbuotojams, sargams.

Turistus visuomet pasitinka vėjo malūnas – puikus kelrodis tiems, kurie muziejuje lankosi pirmą kartą.

Šiaulietė Silva Šimkevičienė sako, kad tik apsilankęs Kleboniškių kaime supranti, kiek žmogui anais laikais reikėjo ištverti.

Autorės nuotr.

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis didžiuojasi, kad Radviliškio rajone yra unikalus kaimas, reikšmingas visai šaliai.

Lauros Bagučanskytės nuotr.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia