Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: ledainių istorija ir dabartis

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome seniau itin svarbią reikšmę dvaruose turėjusius statinius – tris Radviliškio rajone išlikusias ledaines, kurių paskirtį geriausiai atspindi šiandien kiekvieno iš mūsų namuose stovintys šaldytuvai. Tokie pastatai dar ir šiandien stūkso Burbiškio, Baisogalos ir Beinoravos dvaro teritorijose. Tiesa, jų dabartinė būklė – labai skirtinga. Jei vienoje ledainėje šiandien vyksta renginiai, tai kitoje sukrautos malkos, o trečiosios duris saugo užrakinta spyna.

Atskiri pastatai – tik turtingųjų valdose

Prieš pradedant publikaciją apie šiuos saugomus kultūros paveldo objektus, vertėtų pirmiausiai pristatyti ledaines, kaip svarbią paskirtį turėjusius statinius.

Lietuvoje turtingų miestiečių namuose ir kai kuriuose dvaruose buvusios ledainės kaip atskiri pastatai maisto produktams laikyti istoriniuose šaltiniuose minimos jau nuo aštuonioliktojo amžiaus vidurio. Kaip sako Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, greičiausiai jos buvo statomos ir dar anksčiau. Devynioliktajame amžiuje ledainės buvo įrengiamos daugelyje dvarų sodybų, vienuolynų, dažniausiai iš akmenų arba plytų mūrytos, kartais medinės vieno aukšto, kartais dviaukštės, su rūsiu.

Storo mūro, kartais dvigubo medinio rentinio ledainės rūsys buvo įleidžiamas į žemę, lubos gerai izoliuojamos spaliais, samanomis, eglišakiais. Kartais ledainės būdavo įrengiamos gyvenamųjų namų rūsiuose, po svirnais, kitais pastatais. Galbūt todėl tokių atskirų pastatų, kokie yra šiandien išlikę Radviliškio rajono Baisogalos, Beinoravos ir Burbiškio dvarų kompleksuose, yra nedaug.

Mūryti atskirus pastatus galėjo tik turtingieji dvarininkai. Tuo tarpu valstiečių ledainės būdavo kaupo pavidalo arba įrengtos pavėsingose vietose tam tikslui iškastose duobėse: jų dugnas išklotas žagarais, šiaudais arba su plyšėtomis grindimis, su grįstais grioveliais tirpstančio ledo vandeniui nutekėti. Dengtos lentomis, užklotos šiaudais, eglišakiais, durpėmis, velėna.

Burbiškio dvaro ledainė šiandien – vieta renginiams

Pažintį su trimis išlikusiomis ledainėmis, kaip ir dera, pradedame labiausiai išpuoselėtame Radviliškio rajono Burbiškio dvare. Vertėtų paminėti, kad istorijos šaltiniuose dvaras pirmą kartą paminėtas 1692 metais, pirmasis jį valdė Burba, vėliau dvarininkai Drabišiai, Taujanskai, Stasevičiai, Tiškevičiai.

Nuo 1819-ųjų iki 1941 metų Burbiškio dvarą valdė Baženskiai, kurie ir pastatė iki šiol išlikusius neogotikinius dvaro rūmus. 1941 metais Baženskių šeima, vengdama trėmimų, pasitraukė į Lenkiją. Dvaras buvo niokojamas, išgrobstytas, buvęs puošnus parkas užžėlė neišbrendamais brūzgynais. Bet praėjus lygiai 40 metų į Burbiškio dvaro sodybą įžengė paveldosaugininkas Egidijus Prascevičius, paskyręs didžiąją dalį savo gyvenimo istoriniam kompleksui atgaivinti.

Šiandien Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius E. Prascevičius džiaugiasi, kad dvaras tapo tikru turistų traukos centru. „Ir Radviliškio rajono savivaldybės, ir visos šalies gyventojams Burbiškio dvaro sodyba tapo puikia vieta prasmingai praleisti laiką, galimybe susipažinti su istorija, pasimėgauti puikiu ir nepakartojamu gamtos grožiu. Dvare organizuojami kasmetiniais tapę renginiai, tarptautinės konferencijos, parodos“, – sako E. Prascevičius.

Burbiškio dvaro ledainė šiandien – vienas iš dvaro kampelių, kuriame galima surengti šventę: „Kai dvare sovietmečiu buvo įsikūręs valstybinis ūkis, ledainė pavirto tvartu. Kiaulių fermos darbininkai čia laikė vištas, kiaules ir kitus naminius gyvulius, paukščius. Kai gyventojai buvo iškelti, 1996 metais mes ledainę restauravome. Pakeitėme ištrupėjusias plytas, sumūrijome tai, kas buvo nugriauta – dalį mūro atkūrėme, bokštelius atstatėme. Taip pat pakeista stogo konstrukcija, jo danga, pakeistos lubų perdengimo sijos, įvesta elektra. Šiandien ledainė yra naudojama kaip renginių salė. Čia kiekvienas panorėjęs gali surengti asmeninę šventę, kitus susibūrimus“.

Su koplyčia neturi nieko bendro

Nors apsilankius Burbiškio dvare akį traukianti ledainė iš tolo primena koplytėlę, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius tikina – su ja šis pastatas neturi nieko bendro: „Tai – būdingas neogotikos stilius. Ledainė pastatyta apie 1909 metus. Išlaikytas stilius ir tiek. Koplytėlės dvarui nereikėjo, nes vos už kilometro buvo ir šiandien tebėra Dambavos bažnyčia. Įdomu tai, kad tuo metu, kai statė ledainę, prie bažnyčios Dambavoje buvo pastatyta ir zakristija, o ponas Baženskis parėmė jos statybą“.

Burbiškio ledainės architektūra – labai patraukli akiai. Ji pastatyta iš akmenų ir raudono molio plytų. E. Prascevičius, dvarą pažįstantis lyg penkis savo pirštus, pasakoja, jog tais laikais, kai ledainė dar turėjo tikrąją savo paskirtį, dvaro darbininkai žiemą prūde išpjaudavo ledo blokus ir jais išklodavo ledainės grindis: „Kai lauke būdavo labai šalta, ledainės durys būdavo atveriamos, o ledai užpilami vandeniu. Plyšiuose vanduo sušaldavo ir taip susidarydavo ištisa ledo danga. Tuomet laukdavo kitas darbas – privežti pjuvenų arba durpių ir užkloti tam tikro storio sluoksnį. To reikėdavo tam, kad ledas neištirptų. Nors šiandien ir atrodo keista, jis ir laikydavosi. Ne tik žiemą, bet ir visus metus iki kito šaltojo sezono. Čia būdavo laikomi dvaro maisto produktai – mėsa, pienas, daržovės ir panašiai“.

Seniausia ledainė stūkso Beinoravoje

Rengdami publikaciją apie ledaines, užsukome ir į Radviliškio rajono Sidabravo seniūnijos Beinoravos dvaro sodybą, esančią rajono pakraštyje. Būtent šioje teritorijoje stūkso seniausia Radviliškio rajono ledainė.

Tiesa, čia vaizdelis – kur kas liūdnesnis nei Burbiškio dvare ir nėra itin malonus akiai – aplinka apleista, auga krūmokšniai, aukštos žolės. Pasivaikščiojimams ši vieta kol kas tikrai netinka, tačiau dvaro teritorijoje ir šiandien gyvena šeimos.

Pokario metais dvaro ansamblis buvo grubiai pritaikytas naujiems – tarybinio ūkio poreikiams, statomi nauji pastatai, kurie ignoravo senuosius statinius ir želdinius. Šiandien šie gremėzdiški pastatai – visiškai užgožę dvaro dvasią – išdaužyti pastatų langai, kalnai šiukšlių ir įvairiausių senų rakandų tikrai nepuošia bendro vaizdo.

Istorija byloja, kad anuomet Beinoravos dvare gyvenimas buvo kitoks – dvaro sodyba pradėjo formuotis aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje, kai šios žemės atiteko grafams Čapskiams. Jų laiku suformuotas parkas, pastatyti ūkiniai ir gyvenamieji pastatai. 1855 metais Čapskis dvarą su 86 baudžiauninkų šeimomis pardavė Mamertui Malinskiui. Kelios šios šeimos dvarą valdė iki pat nacionalizacijos 1940 metais. Dvaro nacionalizavimo traumą likimas lėmė patirti Stepono Malinskio našlei Onai. Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė jau minėtas tarybinis ūkis. Tuo metu buvusioje dvarvietėje suformuotas antras – naujas parkas, kurio projektą parengė architektas A. Tauras.

Beinoravos dvaro ledainėje – malkos ir ūkio padargai

Buvęs Beinoravos dvaro ponų namas – medinis, statytas gal dar Čapskių, ne kartą Malinskių remontuotas. Beinoravos dvaro malūnai, rūkyklos, ledainės, bravorai, kalvės ir spirito varyklos buvo mūrijamos iš lauko riedulių, apdailinamos plytų mūru ir tinkuotais apvadais, taip pat dekoratyviniais įvairių stilių elementais, artimais tuometinei dvarų architektūrai: liaudiško romantizmo stilistikai.

Kadangi dvare, kaip jau minėta, dar ir šiandien gyvena šeimos, vienas iš gyventojų netruko pasitikti ir „Radviliškio naujienų“ žurnalistę. Kaip netrukus paaiškėja, – tai buvusios dvaro ledainės pastatu lyg garažu šiandien besinaudojantis Artūras Pupelis.

„Gyvenu čia nuo 1987 metų. Apie dvarą žinau nedaug. Tik tiek, kiek mano bobutė yra pasakojusi, – atrakindamas ledainės duris kalba vyriškis. – Šiandien šis pastatas – tai mano vadinamas garažas. Laikau čia malkas, kitus ūkio padargus. Nežinojau, kad čia buvo ledainė“.

Valstybės saugomas pastatas Kultūros paveldo departamento registre apibūdinamas šitaip: „Pastatas vieno aukšto, stačiakampio plano. Pastato struktūra – bazilikinė, koncentruota, su aiškiai išreikšta paties tūrio dalimi. Stogas – keturšlaitis, piramidės formos. Planinės struktūros tipas – salinis, pastato planą sudaro vienalytė patalpa su tiesioginiu įėjimu į ją“.

Istorinį pastatą uoliai saugantis šuo, panašu, ne itin džiaugėsi mūsų apsilankymu, tad vos padarius keletą fotografijų tenka pasišalinti. „Apie jokius kultūros paveldo registrus nežinau. Suprantu, kad čia kažkokie paminklai ar kažkas tokio. Atvažiuoja vis žmonės, fotografuoja namą, kuriame gyvename, ir tuo pačiu šį mano garažą, kuris, kaip sakote, seniau buvo ledainė“, – šypteli A. Pupelis. Paklaustas, kaip jaučiasi gyvendamas Beinoravos dvare, jis neslepia – ypatingai: „Lyg ponas. Juk ponų name gyvename“.

Teritorija vietinius ir svečius traukia it magnetas

Trečiasis Radviliškio rajono dvaras, kurį tenka aplankyti – klasicizmo ir istorizmo architektūros stilių atspindžių turintis Baisogalos dvaro ansamblis, kuris yra vienas iš žymiausių architektūros paminklų Lietuvoje. Iki šių dienų yra išlikę 19 dvaro sodybą formuojančių elementų, įdomiausi iš jų – centriniai dvaro rūmai, arklidės, ratinė, virtuvė ir sandėlis.

Rūmus supa dvylikos hektarų ploto parkas, įkurtas dar devynioliktajame amžiuje. Jame – nemažai egzotinių veislių medžių, yra tvenkinių, išlikusios senų liepų ir kaštonų alėjos, vienos iš jų gale – dekoratyvūs dvaro vartai.

Dvaro kompleksas, iš kurio technikos istorijai yra svarbūs išlikę dvaro architektūriniai pastatai: vėjo malūnas, spirito varykla ir kalvė, 1997 metais įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.

Anot specialistų, malūnas vertingas kaip praeities specifinės gamybinės paskirties objektas, be to, tai vienas iš gražiausių mūrinių vėjo malūnų Lietuvoje.

Spirito varyklos pastatas reikšmingas savo tūriu ir vieta sodybos ūkinės gamybinės zonos kompozicijoje, o kalvėje ir šiandien būtų galima atkurti ir demonstruoti kalvystės meną.

Tiesa, malūnas, kalvė ir spirito varykla pagal pirminę savo paskirtį nenaudojami. Šiuo metu malūnas neeksploatuojamas, o buvusi spirito varykla bei kalvė tarnauja kaip sandėliai. Nepaisant to, dvaras bei jo teritorija vietinius ir svečius traukia it magnetas. Čia susitinka įsimylėję paaugliai, renkasi mamos su vaikais ir laiką leidžia vietos senoliai. Kiekvienam, gyvenančiam Baisogaloje, dvaro teritorija yra neabejotinai įaugusi į širdį.

Baisogalos dvaro ledainės durys – užvertos

Kalbant apie šio dvaro ledainę, vertėtų pabrėžti, kad jos pastatas pagal pirminę savo paskirtį nenaudojamas. Net ir panorus patekti vidun – to padaryti nepavyksta. Ant ledainės durų kabo užrakinta spyna.

Šis nacionalinio reikšmingumo romantinio stiliaus pastatas, pagal Kultūros paveldo departamento registro duomenis, yra kvadrato plano, vieno aukšto su pastoge ir rūsiu. Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje, pritaikant pastatą ūkio valdybai, buvo sunaikintas rūsio cilindrinis skliautas, užmūrytos ledų padavimo į rūsį angos, smailiaarkėse nišose įrengti papildomi langai, įrengtos vidaus pertvaros.

Šiuo metu dvaro rūmai gerai prižiūrėti, nuolat remontuojami. Po truputį tvarkomi ir kiti dvaro statiniai. Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis didžiuojasi, kad pavyzdiniu buvęs Baisogalos dvaras toks yra ir dabar. Tikimasi, kad vieną dieną savo eilės remontuojamų pastatų sąraše sulauks ir dvaro ledainė.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia