Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Miknių sodybos aidai

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šįkart iš arčiau kviečiame pažinti antraisiais Parlamento rūmais ir antrąja šalies sostine vadinamą rajono kampelį – Radviliškio rajono Grinkiškio seniūnijos Minaičių kaimo Miknių-Petrėčių sodybą.

Jeigu nebūtų Minaičių, būtų sunku įsivaizduoti Lietuvą šiandien

Kaip pasakoja Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, kovos už laisvę – vienas iš reikšmingiausių Lietuvos valstybės istorijos ir lietuvių atminties epizodų: „Apie Lietuvos partizanų kovas liudija daugiau nei trys šimtai vietų ir statinių, įtrauktų į oficialų šalies nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą – Kultūros vertybių registrą. Vienas iš tokių objektų – Radviliškio rajono Grinkiškio seniūnijos Minaičių kaimo Miknių-Petrėčių sodyba“.

Jau tapo tradicija, kad kasmet, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse, atgyja ši sodyba. Daugelis patriotų šią sodybą vadina antraisiais šalies Parlamento rūmais. Juk jeigu nebūtų Minaičių, būtų sunku įsivaizduoti, kaip Lietuva atrodytų šiandien. Partizanų ryšininkų Miknių-Petrėčių sodybos klėtyje iškastame bunkeryje 1949 metais tris savaites gyveno aštuonių Lietuvos partizanų apygardų vadai ir rašė Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Deklaraciją. Joje buvo išsakytas noras atkurti demokratinę ir nepriklausomą Lietuvą.

Kariuomenės ir visuomenės ryšiai pradėti stiprinti dar prieškario Lietuvoje. Jau tada suvokta, kad ne tik kariuomenė, bet ir visuomenė atsakinga už Tėvynės saugumą, tad itin svarbu ir šiandien išlaikyti tą suvokimą. Ši vieta mena istoriją, kai mūsų šalies žmonės, vedini kilnių tikslų, norėjo turėti ją laisvą.

Šioje sodyboje pasirašytas dokumentas kartu su kitais tuomet parengtais dokumentais įteisino Lietuvos laisvės kovos sąjūdį kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją. Šiam tikslui pasiekti penkerius metus buvo dedamos didžiulės partizanų, ryšininkų pastangos, paaukota tūkstančiai gyvybių.

Kasmet pagerbiami žuvusieji

Kultūros paveldo registre štai taip fiksuojami svarbūs sodybos faktai: „1949 m. vasario 10-22 d. partizanų ryšininkų Miknių sodyboje vyko Lietuvos partizanų sričių ir apygardų atstovų suvažiavimas. Suvažiavime priimti dokumentai sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS) kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje“.

Iš viso partizaninio karo metu žuvo daugiau kaip dvidešimt tūkstančių partizanų ir jų rėmėjų. Nepriklausomos Lietuvos, deja, nesulaukė nė vienas partizanas iš tų, kurie Miknių sodyboje pasirašė Deklaraciją. Tylos minute čia kasmet pagerbiami žuvę: Bronius Liesis-Naktis, Aleksandras Grybinas-Faustas, Juozas Šibaila-Merainis, Petras Bartkus-Žadgaila, Leonardas Grigonis-Užpalis, Vytautas Gužas-Kardas bei suimti ir sušaudyti: Adolfas Ramanauskas-Vanagas bei Jonas Žemaitis-Vytautas, o padėjus gėlių prie atminimo memorialo nuaidi ir trijų šūvių salvės Lietuvos valstybei, Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei bei signatarams.

Leido išsikasti bunkerį

Sodybos šeimininkė Julijona Mikniūtė-Petrėtienė sako visus įvykius menanti taip aiškiai, lyg jie būtų nutikę vakar: „Praėjo jau tiek metų, o atrodo, lyg viskas buvo neseniai. Aš jau nuo dešimties metų žinojau, kas yra enkavėdistai ir kas yra stribai, partizanai, kuriuos vadindavo miškiniais.

Būdavo, ateina naktį, liepia uždaryti šunis ir šviesą prigesinti. Pasikalbėdavo su tėvais, pabendraudavo. Ir taip tęsėsi iki pat 1948 metų. O tais metais, spalio mėnesį, atėjo šeši vyrai – du vietiniai ir kiti tik iš matymo žinomi. Pradėjo prašyti, kad leistų tėvai bunkerį išsikasti, nes žiemą sunku miškuose išsilaikyti. Tėtis leido. Per tris naktis šeši vyrai ir išsikasė. Kasė naktimis, dieną miegodavo ant šieno, žemes išveždavo anksti rytą tėtis, pasikinkęs arklį. Jas išpylęs apardavo, kad raudono molio nepastebėtų kaimynai. Bunkeris buvo nedidelis, 6 kvadratinių metrų, bet tvirtai įrengtas, net 70 centimetrų storio žemių sluoksniu užpiltos lubos, kad virbalu badant nebūtų aptikta slaptavietė. Jie mums pasakė, kad gyvensime ir nieko neįsileisime. Išeisime ir pareisime, čia mūsų reikalai bus. Taip ir gyveno per žiemą. Sausio pabaigoje jie išėjo, kaip patys sakė, su svarbiais reikalais. O vasario pradžioje – grįžo su vadais. Liesys ir Grigonis buvo mums žinomi, o kiti – nepažįstami, ginkluoti, uniformuoti“.

Sutartinis ženklas ir nepažįstami vyrai

Ji puikiai pamena ir tą naktį – tėveliai buvo išvykę į vestuves, o namuose buvo tik ji ir vyriausioji sesuo. Išgirdusios sutartinį beldimą į sutartą vietą – triskart į langą – jos sesuo drąsiai atvėrė duris: „Ji labai išsigando, kai pamatė nepažįstamus vyrus. Tačiau Grigonis liepė atidaryti bunkerį, nes parsivedė svečių. Rytą, kai atsikėlė, ji jiems ir valgyt paruošė. Kai grįžo tėvai, papriekaištavo Grigoniui, kad parsivedė nepažįstamų žmonių, nors žadėjo nieko neįsileisti. Baiminomės, kad ir juos išduos, ir mūsų šeimą pražudys. Tačiau jis nuramino, kad tie vyrai – visos Lietuvos partizanų vadai ir rengs posėdį. Jie buvo susitarę rinktis Balandiškyje, tačiau ten nebuvo bunkerio. Suėmė vieną ryšininkę, o jie baiminosi, kad gali išduoti, tad atvyko pas mus, kur, kaip jiems atrodė, buvo kur kas saugiau“.

Vasario 16-ąją šalies apygardų partizanų vadai pasikvietė ir Julijonos Mikniūtės-Petrėtienės tėtį, kad dalyvautų susirinkime: „Žemaitis buvo išrinktas prezidentu. Tėvukui paskyrė apdovanojimą už pasiaukojimą ir globą, nes mūsų likimas, jei kas susektų, – būtų toks pat. Tai jie sugiedojo himną, pasirašė deklaraciją ir dar savaitę tvarkė dokumentus. Visi buvo surišti pundeliais ir sudėti į bidoną, kuris buvo užkastas mūsų sodyboje. Ir išsiskirstė jie… Tais pačiais metais rugpjūčio 13-ąją vyko kautynės už 7 kilometrų, žuvo mums pažįstami partizanai…“

Didžiuojasi savo tėvais

Moteris sako, kad tik po daugelio metų suprato, kokią auką tėvai atliko ir į kokį pavojų statė savo šeimą: „Aš dabar labai didžiuojuosi savo tėvais, kurie taip aukojosi dėl Lietuvos. Buvau paauglė, tačiau tėvai nelaikė paslapčių. Aš buvau namuose pagrindinė sargybinė. Ne kiek partizanams, bet savo šeimai – reikėdavo ruošti maistą ir sergėti, kad kaimynas užėjęs nepamatytų, kam tas maistas yra ruošiamas. Skalbiau ir rūbus, slėpėme. Džiovinome palėpėse, prie krosnies naktį, kad kas neužeitų ir nepamatytų tiek daug vyriškų rūbų. Nors ir tuomet, būdama paauglė, suvokiau viską, tik dabar, sulaukusi tėvų metų, suprantu, kaip jiems reikėjo jaudintis. Ir dėl vaikų, ir dėl visos šeimos… Labai malonu, kad nenuėjo veltui partizanų numintas takelis, kad čia – lankoma vieta ir visi prisimena šios dienos prasmę. Tos dienos bei naktys ir šiandien mano atmintyje – siaubingos. Juk niekada nežinojome, kas gali užklupti ar užeiti. Gyvenome su nuolatine neapsakoma baime ir įtampa. Laimė, išdavystės mus aplenkė, kelyje nepasitaikė žmonių, kurie išduotų. O mūsų šeima visa tai laikė gilioje paslaptyje. Kai buvo iškastas bunkeris, prisiekėme ir mes, ir jie, kad neišduosime vieni kitų. Net giminės ir patys artimiausi nežinojo, ką darome ir kas vyksta mūsų kieme“.

Atkurtas bunkeris – lankoma vieta

Šiandien pravėrus istorinio atkurto bunkerio duris pasijunti lyg patekęs į praeitį – po grindimis atkurta bunkerio erdvė kupina iš genocido muziejaus atvežtų rūbų, indų, smulkmenų, sukuriančių autentišką dvasią. Pastate apstu ir fotografijų bei sodybos šeimininkų, davusių leidimą kastis bunkerį, nuotraukos bei padėkos ženklai.

„Gera man širdyje, kad galiu visiems pasakoti šią istoriją“, – žiūrėdama į tėvų nuotrauką su ašaromis akyse pasakoja Julijona Mikniūtė-Petrėtienė. Jos teigimu, tik 1995 metais buvo pripažinta, kad čia pasirašyta deklaracija: „Pas mus dokumentai buvo dar neatrasti, tačiau surado kitus dokumentus, kuriuos vadai išsinešė ir paslėpė savo apygardose. Tuomet prie gyvenamojo namo buvo prikalta informacinė lenta, kieme pasodintas ąžuoliukas. Nuo tų metų čia pradėti rengti ir Vasario 16-osios minėjimai“.

2003 metais buvo pastatyti paminkliniai akmenys partizanų vadams, o vėliau pastatė ir dabar stovintį paminklą. Nuolat atvažiuodavo ekskursijos ir vis klausdavo: „Kur tas bunkeris?“. Julijona Mikniūtė-Petrėtienė sako, kad pastatas, po kuriuo slėpėsi partizanai, buvo nugriautas dar 1973 metais, tad parodyti nebuvo ko: „Čia, už metro, stovėjo ūkinis pastatas. Atvedu ir sakau, kad priešais daržinę, kažkur čia. Kaip man parodyti?“.

Vėliau nuspręsta atstatyti viską taip, kaip būta. 2010 metų gegužės 3-iąją darbo ėmėsi archeologai, kurie, padedant sodybos šeimininkei, netruko atkasti užpiltus bunkerio pamatus. Ūkinis pastatas buvo perkeltas į kitą vietą. Tad šiandien Radviliškio rajono Grinkiškio seniūnijos Minaičių kaimo Miknių-Petrėčių sodyba sulaukia dar daugiau lankytojų, norinčių apžiūrėti antraisiais Parlamento rūmais vadinamą svirną.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia: