Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Partizaninio judėjimo pėdsakais Sajų sodyboje

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome itin reikšmingą objektą – partizanų rėmėjų Sajų sodybą Balandiškyje, kurią gaubia ne tik skirtingi pasakojimai, bet ir aršios diskusijos.  

Sajų šeima visokeriopai rėmė partizanus

Kaip pasakoja Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, kovos už laisvę – vienas iš reikšmingiausių Lietuvos valstybės istorijos ir lietuvių atminties epizodų: „Apie Lietuvos partizanų kovas liudija daugiau nei trys šimtai vietų ir statinių, įtrauktų į oficialų šalies nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą – Kultūros vertybių registrą. Vienas iš tokių objektų – vieta Balandiškio kaime, Grinkiškio seniūnijoje, Radviliškio rajone, kurioje, kaip spėjama, įvyko 1949 metų partizanų vadų suvažiavimas“.

Stanislovo ir Elžbietos Sajų sodyba į Kultūros vertybių registrą buvo įtraukta prieš vienuolika metų. Registro dokumentuose nurodoma, kad Sajų sodybos gyvenamojoje troboje įrengtoje kamaraitėje ir sodybos daržinėje 1949 metų rudenį iškastoje slėptuvėje-bunkeryje nuo 1949 metų spalio iki 1950 metų sausio veikė LLKS visuomeninė dalis (štabas) ir buvo leidžiama vyriausiosios vadovybės spauda, rengiamas ir spausdinamas Prisikėlimo apygardos laikraštis „Prie rymančio rūpintojėlio“, o Sajų šeima visokeriopai rėmė, globojo jų sodyboje apsistojusius partizanus. Anot Lietuvos istorikų, Sajų sodyba ypatinga ir tuo, jog simbolizuoja pozityviąją, viltingąją laisvės kovų pusę, kai dauguma saugomų laisvės kovų vietų mena tragiškus tos epochos įvykius.

Čia ketinta pasirašyti deklaraciją?

Visai neseniai, Vasario 16-ąją, visa šalis prisiminė kovotojus už laisvę. Partizanų atminimas pagerbtas ir Radviliškio rajono Miknių sodyboje. Šioje publikacijoje, skirtoje Sajų sodybai, apie vos už keturių kilometrų, Minaičių kaime, esančią Miknių sodybą neužsiminti tiesiog neįmanoma, nes abi sodybas jungia tas pats partizaninis judėjimas ir šalies istorijai itin reikšmingos deklaracijos pasirašymas.

„Yra įvairių pamąstymų. Galbūt deklaracija turėjo būti pasirašyta ne Minaičiuose, o būtent Sajų sodyboje. Yra pasakojimų, kad šios minties buvo atsisakyta dėl baimės būti susektiems, todėl partizanų vadai susibūrė netoliese – vos už keturių kilometrų. Yra ir kita versija, kad čia vyko tik dokumentų parengiamieji darbai prieš pasirašant deklaraciją Miknių sodyboje. Dar viena versija yra ta, kad būtent Sajų sodyboje buvo susirinkę visi partizanų vadai, tačiau pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadas, to, pagal chronologiją, būti lyg ir negalėjo“, – pasakoja V. Simelis.

Sodyba, sukėlusi aršių diskusijų

Pasirodo, Sajų sodybą Balandiškio kaime gaubia ne tik skirtingi pasakojimai. Tiems, kurie bent kiek domisi Lietuvos istorija, ne paslaptis, kad Sajų sodyba yra sukėlusi daug aršių diskusijų.

Štai 2013 metų kovo mėnesį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau LGGRTC, – aut. past.) išplatino raštą „Dėl istorinių faktų iškraipymo“, kuriame teigiama, kad viešojoje erdvėje ne kartą buvo paskleista informacija, esą Balandiškio kaimo Sajų sodyboje 1949 metų vasarį vyko visos kovojančios Lietuvos partizanų suvažiavimas bei buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (toliau LLKS, – aut. past.).

Atitinkama informacija įvardinta kaip „istorinių faktų iškraipymas“ ir konstatuota, kad nerasta jokių archyvinių duomenų apie galimą Sajų sodybos, Balandiškio kaime, vaidmenį 1949 metų LLKS suvažiavime. Vėliau LGGRTC darbuotojai ne kartą viešai pareiškė, kad šią, anot jų, klaidingą informaciją skleidžia žiniasklaida bei moksliniai akademiniai leidiniai.

Tuo itin pasipiktino visuomenininkai. Štai skulptoriaus Gintauto Lukošaičio rašte rašoma: „Tendencingai nutylima, kad pats LGGRTC iki 2013 metų kovo mėnesio viešoje erdvėje palaikė ir skleidė prielaidą, kad Sajų sodyboje galėjo susirinkti būsimi LLKS signatarai; taip pat LGGRTC specialistų klaidingais nelaikyti ir nekvestionuoti buvusio partizano Viktoro Šniuolio liudijimai (dabar šie liudijimai LGGRTC staiga pradėti traktuoti kaip klaidingi, o jais besiremiantys kaip klaidingos informacijos skleidėjai)“.

Rašte, kurį mums rengiant šią publikaciją pateikė Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas V. Simelis, G. Lukošaitis pabrėžia, kad partizanų ryšininkų Sajų sodybos Balandiškyje išsaugojimo visuomeninės iniciatyvinės grupės atstovai ir toliau kryptingai rūpinsis šios sodybos išsaugojimu bei atgaivinimu, paverčiant ją Lietuvos laisvės kovų atminties centru: „Taip pat iš valdžios ir savivaldos institucijų tikimės konstruktyvaus bendradarbiavimo ir paramos. Primename, kad Sajų sodyba Balandiškyje yra valstybės saugomas ir nacionalinę reikšmę turintis kultūros paveldo objektas“.

Paskelbė rezoliuciją

Apie aršias diskusijas ir netgi atskirus posėdžius teisybės ieškojimams liudija ir kitas dokumentas – prieš ketverius metus Radviliškyje paskelbta rezoliucija, kurioje rašoma, kad diskusijos dėl Lietuvos partizanų ryšininkų Sajų sodybos namo išsaugojimo ir pritaikymo dalyviai, atstovaujantys Radviliškio rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Lietuvos nacionaliniam komitetui, Valstybinei kultūros paveldo komisijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių universitetams, Panevėžio žygeivių klubui bei kitoms visuomeninėms organizacijoms, išklausė dr. Vykinto Vaitkevičiaus, Aistės Čepulytės pranešimą „Iš Balandiškio istorijos arba Sajų sodybos vertė“, dr. Salvijaus Kulevičiaus pranešimą „Lietuvos laisvės kovų atminties centras: idėja ir koncepcija“, daugelio diskusijos dalyvių pasisakymus ir bendru sutarimu nusprendė, kad reikia atlikti reikalingus ir būtinus sodybos namo restauravimo projektui tyrimus ir kreiptis į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos ir prašyti skirti lėšų Sajų sodybos namo restauravimo projektui parengti.

Rezoliucijoje taip pat skelbiama, kad projekte būtina numatyti sodybos namo atkūrimą tradicinės medinės architektūros būdais ir priemonėmis, išsaugant kuo daugiau autentiškų namo dalių ir elementų, siekti, kad būtų atkurti visi sodybos elementai – šulinys, ūkinis pastatas ir jame 1949-1952 metais veikęs Vyriausiosios vadavietės bunkeris, kurio vieta yra įrašyta į Kultūros vertybių registrą, bei sodas.

Atsižvelgiant į sodybos, kaip nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objekto istorinę vertę ir visuomenės reiškiamą susirūpinimą dėl jos išsaugojimo, rekomenduota visapusiškai remti sodyboje vykdomus tyrimus, organizuoti talkas ir pakviesti jose dalyvauti Lietuvos kultūros paveldo ekspertus, o atkuriant Kultūros vertybių registre nesančias dalis – kultūros ir istorijos žinovus, visus geros valios žmones.

Ar verta prikelti naujam gyvenimui?

Išsamesniems tyrimams kelią nutiesė Radviliškio rajono savivaldybė, 2009 metais išpirkusi Sajų sodybą iš tuometinių šeimininkų. Tačiau čia yra ir kita medalio pusė, nes šiandien, apsilankius Lietuvos istorijai reikšmingoje sodyboje, vaizdas nedžiugina. Sienos – paramstytos, o langai – užkalti.

V. Simelis pasakoja, kad ilgą laiką dėl įvairių priežasčių Sajų sodybai nebuvo užtikrinta derama apsauga – daržinė-tvartas sugriuvo, o gyvenamasis namas palengva virto griuvėsiais. Padėtis kiek pagerėjo tik 2010 metais, kai visuomenės iniciatyva už paaukotas lėšas gyvenamasis namas buvo uždengtas stogine. Tiesa, ji buvo tokia „skysta“, kad tą pačią procedūrą vėliau teko pakartoti ir naujajai sodybos šeimininkei – Radviliškio rajono savivaldybei: „Čia vyko ir Vasario 16-osios minėjimai, prabilta apie istorinę sodybos vertę ir reikšmę. 2012 metų pavasarį buvo priimtas sprendimas sodybą atkurti, tačiau kol kas rimtų veiksmų nesiimta. Tiesa, ir galvojant apie tai, kad būtų galima atkurti sodybą, vertėtų nepamiršti ir to, kas jos laukia vėliau – ar verta atkurti Sajų sodybą, investuoti savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento lėšas, kai vos už keturių kilometrų gyvuoja naujam gyvenimui prikelta Miknių sodyba, kasmet Vasario 16-ąją suburianti galybę svečių?“ – svarsto Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas.

Apie Sajų sodybą – stovyklautojai

Nors dvejonių nestinga, siekiant paspartinti prasidėjusį sodybos atgaivinimo procesą, jau yra įgyvendinamas projektas Laisvės kovų atmintis: Sajų sodybos Balandiškyje aktualizavimas ir atgaivinimas, kurio pagrindinė veikla – akademinio jaunimo stovykla-seminaras.

Panašu, kad stovyklautojams ši vieta – itin reikšminga. Štai Šarūnė Sederavičiūtė iš Vilniaus universiteto pabrėžia, kad Sajų sodyba jai visada turės didelę sentimentalią vertę, susijusią su prisiminimais iš šios stovyklos: „Tačiau nuolat galvojant apie Sajų šeimą bei rezistencinį judėjimą išsikristalizavo ir gilesnė simbolinė prasmė – Balandiškis įsitvirtino kaip šviesiosios partizaninio laikotarpio pusės ženklas, čia buvo kuriama nepriklausomos Lietuvos vizija, o pati vieta niekada nebuvo sulaistyta miško brolių krauju“.

Vienybės simboliu sodybą vadina ir Agnė Stanislovaitytė iš Šiaulių universiteto: „Į stovyklą susibūrė nemažai gražaus akademinio jaunimo, o tai rodo bendrumą ir siekius, jog vis dėlto tai yra svarbu. Juk jaunimas kaip tik ir yra toji grandis, kuri reikalinga paveldo puoselėjimui. Tai ir pilietiškumo, visuomeniškumo ir bendrumo pavyzdys, kad vis dėlto Sajų sodyba yra ne tik bendruomenės, bet ir visos Lietuvos reikalas. Ir kad apskritai mūsų paveldas yra nusipelnęs, jog jį saugotų, kad būtų paliktas ateities kartoms“.

Šiek tiek istorijos faktų…

Kaip skelbiama istoriniuose dokumentuose, ši nuošali ir kukli sodyba neturi oficialaus adreso, tačiau žinoma kaip Sajų sodyba. Vardą ji gavo nuo šeimininkų – Sajų – pavardės.

Pirmasis šeimininkas Stanislovas Sajus Balandiškyje įsikūrė 1924 metais. Ši žemė jam atiteko kaip valstybės dovana už dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės kovose.

Savo amžių čia nugyveno Stanislovas, jo žmona Elžbieta, dukra Genovaitė. Pastarajai mirus, 1994 metais sodyba buvo apleista.

Sodybėlės būta neturtingos ir nedidelės: stovėjo medinis gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, šulinys, keli kiti nedideli statiniai, sodas.

Šiandieną likę dar mažiau – tik gyvenamojo namo griuvėsiai ir sodas. Ko gero, viskas taip ir toliau būtų dūlėję, kol nepastebimai išnyktų kaip ir šimtai kitų Lietuvos kaimo sodybų. Bet vienas praeities įvykis neleido visiškai užmiršti šios sodybos. 1949 metų vasario mėnesį Sajų sodyboje susikirto aštuonių Lietuvos partizanų vadų (Jono Žemaičio-Vytauto, Aleksandro Grybino-Fausto, Vytauto Gužo-Kardo, Juozo Šibailos-Merainio, Broniaus Liesio-Nakties, Leono Grigonio-Užpalio, Adolfo Ramanausko-Vanago ir Petro Bartkaus-Žadgailos) keliai.

Kaip mena šių įvykių liudininkas Viktoras Šniuolis-Vitvytis ir kaip patvirtina paskutiniai tyrimai, Sajų namuose belangėje kamaraitėje buvo pasirašyti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) įkūrimo dokumentai.

LLKS tapo svarbiausia pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija, apėmusi visos Lietuvos teritoriją. Norint suprasti šio įvykio svarbą, tenka pasikliauti analogija: jis Lietuvos valstybingumo istorijai iš esmės reiškia tą patį, ką ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) įkūrimas 1988 metais. Taigi Sajų sodyba mūsų atminčiai yra tiek pat svarbi, kiek ir Vilniaus sporto rūmai, kuriuose 1988 metais įvyko LPS steigiamasis suvažiavimas.

Skelbiama, kad jau nuo 1946 metų laisvės kovotojai į šią sodybą užsukdavo pailsėti ir pasistiprinti.

Po 1949 metų partizanų vadų suvažiavimo sodyboje (daržinėje įrengtame bunkeryje) veikė LLKS Visuomeninės dalies štabas, leistas LLKS periodinis leidinys – laikraštis „Prie rymančio Rūpintojėlio“.

Sajų sodybos bunkeryje ne kartą lankėsi, žiemojo ar sužeisti gydėsi partizanai. Ne veltui sodybos šeimininkė Elžbieta Sajienė amžininkų vadinta partizanų motina. Taigi, Sajų sodyba Balandiškyje pelnytai gali būti vadinama Lietuvos savanorio sodyba, Lietuvos partizanų ryšininkų sodyba ir dar drąsiau – Lietuvos valstybingumo ir laisvės centru.

Laisvės židinys Sajų sodyboje gyvavo iki 1952 metų. Tų metų rudenį buvo susektas bunkeris, o sodybos šeimininkai suimti.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia