Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: pėdsakai, vedantys į pieninę…

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šį kartą mūsų žvilgsnis nukrypo į pelnytai valstybės saugomus objektus – pienines. Iš viso į kultūros vertybių registrą yra įtrauktos dvidešimt penkios šalies pieninės. Pasirodo, mūsų krašte tokių kultūros paveldo objektų šiandien yra du. Tai jau nebenaudojama ir paskirtį praradusi Šaukoto pieninė bei šiokią tokią veiklą vis dar vykdanti ir tik per plauką išsaugota Grinkiškio pieninė.

Pieną šaldydavo upėje išpjautais ledo gabalais

Kaip sako Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, šie abu objektai – itin reikšmingi, tad kalbėti apie juos yra būtina: „Vienokio ar kitokio dydžio pieninės tuomet buvo beveik visuose kaimuose, tačiau išlikusių iki šių dienų yra nedaug. Situacija mūsų krašte pasikeitė bankrutavus Radviliškio sviesto gamyklai, tad Šaukoto pieninę galime apžiūrėti tik iš lauko, o Grinkiškio pieninė, nors ir dirba, nebėra tokia, kokia buvo seniau“.

Savaime suprantama, publikaciją apie valstybės saugomas rajono pienines derėtų pradėti nuo tos, kuri dar ir šiandien atlieka pieno surinkimo punkto funkciją.

Radviliškio rajono Grinkiškio miestelio Lauko gatvės antrasis namas vietiniams žinomas nuo seno. Čia įkurta pieninė dar tarpukariu visoje Lietuvoje buvo pavyzdinė. Ji įsteigta 1931 metais, valsčiaus ūkininkų ir dvarininkų iniciatyva kooperacijos pagrindais. Kaip rašoma „Grinkiškio krašto“ knygoje, pieninės įrengimus: pasterizatorių, separatorių, muštuvą – suko lokomobiliai: „Buvo įsigytas 1931 m. Taline pagamintas „Franz Krull“ garo katilas, kuris 1940 m. pakeistas tos pačios firmos 1939 m. pagamintu 10 atm. K-19784 garo katilu“.

Rengiant krašto monografiją vietos žmonės dalijosi prisiminimais, kad garo katilą aptarnavo mašinistas Kostas Staniulis: „Apie 7 val. paruošus lokomobilį darbui, jo švilpukas garsiai signalizuodavo, kad jau galima vežti pieną. Lokomobilis buvo kūrenamas malkomis, o pieninei įsigijus Kubiliūnų durpyną, kurui buvo naudojamos durpės“.

Pasirodo, Grinkiškio pieninėje pieną atšaldydavo žiemą paruoštu ledu, kurį, kaip prisimena Jadvyga Reklienė, Šušvės upėje pjaudavo specialiais pjūklais pusės ar net metro dydžio gabalais. Tuomet ledus surinkdavo į eketę įleistomis medinėmis kopėčiomis, rogėmis gabendavo į pieninės kiemą: „Ledus laikydavo apipiltus su spaliais ar pjuvenomis. Vasarą ledus dėdavo į vonias pienui atšaldyti, o švarus vanduo buvo tiekiamas iš pieninės kieme išgręžto 75 metrų gylio šulinio“.

Yra likę duomenų, kad pieno surinkimo punktai tuomet buvo Pašušvyje, Auksučių kaime pas Boleslovą Burkauską, Vaitiekūnų kaime Vytauto Slinkšio namuose ir kitur. Iš šių punktų grietinė buvo vežama į Grinkiškio pieninę, kurioje vasarą buvo gaminami ir valgomieji ledai.

Tapo Rokiškio bendrovės pieno surinkimo punktu

Lauko ir Krakių gatvių sankryžoje pastatyta Grinkiškio pieninė, kaip rašoma istorikės O. Stasiukaitienės 1995 metais užpildytame kultūros vertybių pagrindiniame dosjė, pagrindiniu fasadu atgręžta į Lauko gatvę: „Sklypas turi nemažą nuolydį pietvakarių kryptimi. Teritorija užima 0,55 hektaro“.

Toje pačioje teritorijoje nurodyti ir kiti keturi atskiri ūkiniai pastatai: garažas, du sandėliai ir rūsys. Interjerą tais metais apibūdinęs specialistas rašė: „Pirmame aukšte yra technologinės patalpos (skirtinguose lygiuose), antrame aukšte – pagalbinės patalpos. Priėmimo kambaryje grindys išklotos ketinėmis plytelėmis“.

Įdomu tai, kad pagrindiniame fasade tarp pirmojo ir antrojo aukštų yra reljefas su statybos metais: „1931“. Dosjė nurodoma ir technologinė įranga: rezervuarai, du separatoriai ir pasterizatorius.

Pieninė, kaip pasakoja vietos gyventoja Dalia Krapikienė, ilgą laiką priklausė Radviliškio valstybinei pieninei, vėliau – bendrovei „Radviliškio pienas“, tačiau bankrutavus Radviliškio sviesto gamyklai Grinkiškio pieninę įsigijo verslininkai, panorę išsaugoti istorinę, technologinę ir architektūrinę jos vertę. Tačiau ir jų rankose miestelio pieninė buvo neilgai. Šiandien tai vienos Rokiškio bendrovės pieno surinkimo punktas.

Pieninėje šiandien dirba trys moterys

Šiandien D. Krapikienė – viena iš likusių Grinkiškio pieninės darbuotojų. „Dirbu čia jau keturiasdešimt metų. Tačiau skaudu ir liūdna matyti tai, kas šiandien beliko. Seniau čia plušėjo 37 žmonės, per dieną surinkdavo daugiau nei 100 tonų pieno, buvo gaminami sūriai, mušamas sviestas, o dabar čia dirbame tik trys moterys. Aš esu technologė, punkto vedėja Lina Jasinienė ir valytoja Julija Motečienė. Darbo laikas, priklausomai nuo pieno surinkimo, trunka nuo septintos valandos ryto iki vidurdienio“.

Moteris „Radviliškio naujienoms“ pasakoja, kad Grinkiškio pieninė lyg ir išlaikė savo paskirtį – kasdien surenka apie 18 tonų pieno, tačiau visoje šalyje degradavęs pieno ūkis „nustekeno“ ir tarpukario Lietuvoje pavyzdinę buvusią pieninę: „Dabar geras lietuviškas pienas – deficitinė prekė. Derybininkai, atstovavę šaliai Europos Sąjungoje, padarė „gerą“ darbą, tad šiandien turime, ką turime. Esame pieno sunaikinimo akivaizdoje. Gyventojai nebelaiko karvių, tingi dirbti. Juk tėvai ir vaikai gyvena kaimuose iš pašalpų. Taip gyvens ir jų anūkai. Gauna nemokamų makaronų, kruopų, kam dar vargti ir auginti, melžti karves?“.

D. Krapikienė sako, kad vis dar kvėpuojanti Grinkiškio pieninė, nepasikeitus situacijai, gali būti taip pat uždaryta: „Jeigu neliks karvių, kam ta pieninė bus reikalinga?“.

Šaukoto pieninės durys užvertos jau senokai

Baiminamasi, kad Grinkiškio pieninę gali ištikti vienos iš pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio pieninių – Šaukotos pieninės – likimas. Čia istorinę ir techninę vertę turinti miestelio pieninė, 1921 metais pastatyta rytinėje miestelio dalyje, į pietus nuo kelio Radviliškis-Grinkiškis, jau senokai uždaryta.

Ilgą laiką ji priklausė Radviliškio valstybinei pieninei, vėliau – jau bankrutavusiai Radviliškio sviesto įmonei. Apie čia seniau vykdytą veiklą šiandien byloje tik 0,26 hektaro plote likę tušti pastatai.

Dar 1996 metais istorikei O. Stasiukaitienei pildant kultūros vertybių dosjė buvo nurodoma, kad 1953 metais prie medinio pastato pristatytas mūrinis priestatas. Čia buvo priėmimo skyrius, laboratorijos patalpa, katilinė, sviesto mušimo patalpa ir sandėliai. Tiesa, senoji įranga neišliko – vėliau aptikti įrenginiai buvo pastatyti jau sovietmečiu.

Deja, daugiau informacijos apie Šaukoto pieninę rasti nepavyko – nėra išlikusių nei žmonių prisiminimų, nei įrašų to krašto knygose.

Anot V. Simelio, šiandien Šaukoto pieninė – kiek įmanoma užsandarinta: „Ne paslaptis, kad neeksploatuojamas pastatas praranda savo išvaizdą, pradeda griūti. Kaip ir Grinkiškio pieninė, taip ir Šaukoto pieninė šiandien yra privačiose rankose. Jeigu tikėtume Šaukoto pieninės langelyje iškabintu užrašu, tai ir ji priklausė Rokiškio bendrovei“.

Dar 1931 metais kalbėta apie ištikusį „krizį“ ir „melžimo reikalus“

Tačiau šioje publikacijoje vertėtų paminėti tai, kad apie pieno ir gyvulių ūkį tais metais, kai jau veikė Grinkiškio ir Šaukoto pieninės, Lietuvoje kalbėta labai daug. Buvo leidžiamas ir mėnesinis gyvulininkystės ir pienininkystės klausimams gvildenti skirtas žurnalas, kurio numerius dar galima pavartyti Nacionalinėje bibliotekoje.

Štai 1931 metų žurnalo „Pieno ir Gyvulių ūkis“ 2-4 Nr. (redaktorius J. Ardickas) kalbėta apie sunkų laikotarpį: „Žemės ūkio krizis, neaplenkdamas ir Lietuvos, sukrėtė visą pasaulį. Lietuvos ūkininkas, o kartu ir visas kraštas, pergyvena kritišką momentą: parduodamų ūkio produktų kainos vis krinta ir krinta, o perkamų prekių kainos laikosi aukštai. Įvairūs sindikatai, dirbtinai keldami savo fabrikatų kainas ir numušdami žaliavos kainas, tą krizį dar labiau padidina. Ūkininkas tyliai velka sunkią gyvenimo naštą ir, būdamas konservatyvus, laukia pagalbos iš kitur, mažai arba visai negalvodamas apie tas priemones, kurios galėtų sustiprinti jo ekonominę gerovę“.

Tais metais Lietuvoje stengtasi išmokyti ūkininkus taisyklingo ūkininkavimo, pavyzdžiui, taisyklingai melžti karves. „Visiems yra žinoma, kad taisyklingas karvių melžimas padidina karvių produkciją. Žemės ūkio rūmai matydami, kad melžimo prasmė pas mus dar nėra tinkamai suprasta ir kad šis reikalas mūsų krašte stovi dar labai žemai, jau nuo pernai metų ruošia trijų dienų melžimo kursus. Tokių trumpalaikių melžimo kursų pernai buvo suruošta net kelios dešimtys“, – rašė Aug. Kuolas žurnale išspausdintoje publikacijoje „Karvių melžimo reikalu“.

Kalbėta ir apie tai, kaip išgauti kokybišką, bet mažiau išlaidų pareikalaujantį produktą. Pavyzdžiui, J. Janulionis rašė: „Dabartiniu krizių, visokių netikėtumų, didelės konkurencijos ir perprodukcijos pasaulinėje rinkoje laiku beveik niekas nekalba, kad reikia gaminti mažiau, o priešingai – daugiau, bet pigiau. Taigi, kiekvienam, o ypač pienininkystės srities darbininkui turėtų būti aišku, kad gaminami pieno produktai būtinai turi atitikti dvi svarbiausias sąlygas: 1) turi būti aukščiausios rūšies ir 2) turi būti pigiai pagaminti. Kas daryti ir kaip pagerinti sviesto rūšį, buvo jau gana daug kalbėta ir tebekalbama, numatytos gairės, kuriuo keliu eiti, kad sviesto rūšis pagerėtų“.

Publikacijos „Sviesto gamybos piginimas“ autorius agronomas pabrėžė, kad reikia „energingai padirbėti, reikia net papildyti Lietuvos įstatymų rinkinį, net papildyti Baudžiamąjį kodeksą, kad rūšies pagerinimo darbai sklandžiau eitų“.

Koks turėjo būti pienininkas?

Klausimą „koks turi būti pienininkas?“ 1940 metais gegužės mėnesį savo straipsnyje kėlė P. Kepalas. Jo teigimu, tokį klausimą jam dažnai tekdavo išgirsti iš jaunesnių pienininkų, pradedančių pirmuosius savarankiškus žingsnius.

„Atsakyti į šį klausimą nėra lengva, nes pienininkui reikia būti ne tik geru specialistu, bet ir žmogumi, sugebančiu tinkamai reikštis žmonių bendruomenėje“, – tuomet rašė P. Kepalas pabrėžęs, kad pienininkas turi „kuo atidžiausiai sekti pienininkystės, sviesto gamybos klausimais literatūrą, naudotis instruktorių nurodymais, kaip galima daugiau aplankyti geresnį produktą gaminančių pieninių, su profesijos draugais padiskutuoti gamybos klausimais, ieškoti būdų bei priemonių, kaip pagerinti gaminamo sviesto rūšį, kaip susitvarkyti pieninėje, kad kuo mažiausiai sugaištant ir kuo mažiausiai išlaidų padarant galima būtų kuo geriausiai atlikti visus pieninės darbus. Savo darbe pienininkas turi būti kuo sąžiningiausias. Tiek nustatydamas pieno ar grietinės riebumo procentą, tiek išduodamas įvairius pieno produktus“.

Panašu, kad prieškario metais, kai Šaukoto ir Grinkiškio pieninės skaičiavo jau nebe pirmus darbo metus, visoje šalyje pienininkystės problemos buvo panašios kaip ir šiandien.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia