Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: piliakalniai. Istorinis blyksnis

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Jau esame pristatę negailestingo likimo ištiktą Ramylos, dar kitaip vadinamą Ramulėnų, piliakalnį bei Raginėnų piliakalnį, esantį Pakalniškių seniūnijos teritorijoje. Šiandien pristatome likusius šešis rajono piliakalnius, įtrauktus į Kultūros paveldo objektų sąrašą.

2017-ieji paskelbti Piliakalnių metais

Atsižvelgiant į tai, kad piliakalniai, prie jų esančios gyvenvietės, šventvietės, kapinynai, pilkapiai, senieji keliai yra lietuvių tautos tapatumą stiprinančios vertybės, ir į tai, kad daugelio iš jų reikšmė iki šiol neįsisąmoninta, o apsauga nepakankama, Seimas nutarė 2017-uosius paskelbti Piliakalnių metais.

Šių metų birželį Seimo paskelbtame dokumente akcentuojama, kad piliakalniai yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis.

Reikšmingi gynybiniai objektai

Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vytauto Simelio teigimu, piliakalniai – labai svarbūs ir įdomūs bei reikšmingi Lietuvos istorijos kultūros paveldo objektai, datuojami pirmojo ar antrojo amžiaus laikotarpiu: „Tai buvo jų kūrimosi laikotarpis, kai ant vieno ar kito kalno atsirasdavo medinės pilys, kurios buvo daugiau gynybinio pobūdžio. Ant kalno, kai reikėdavo gintis nuo priešo, susirinkdavo gyventojai ir siekdavo atremti užpuolimą. Apskritai, paties piliakalnio ir pilies paskirtis buvo ta pati – gynybinė. Prie visų piliakalnių buvo ir gyvenvietės. Radviliškio rajone iš viso turime aštuonis oficialiai į registrą įrašytus piliakalnius, iš kurių šeši yra saugomi valstybės ir du – registrinio lygio“.

Šalyje šiandien stūkso įvairiausių likimų piliakalniai, kurių viršūnėse kadaise stovėjo pilys. Radviliškio rajone jų – taip pat ne vienas. Viename iš šio ciklo straipsnių jau pristatėme du iš jų. Tad jūsų dėmesio dar laukia po visą Radviliškio rajono teritoriją išsibarstę: Diauderių, Kudinų, Pakalniškių, Vaitiekūnų, Velžių ir Pilės piliakalniai, kurių kiekvienas turi savitą istoriją ir likimą.

Diauderių piliakalnis

Pirmasis registro sąraše – Diauderių piliakalnis. Norint jį aplankyti, derėtų įsiminti šias nuorodas: važiuoti Baisogalos-Grinkiškio plentu ir Biliūnų kaime pasukti į dešinę link Augmėnų. Tuomet, pavažiavus apie 750 metrų, už Serbentynės upelio reikia pasukti į dešinę ir važiuoti keliuku bei laukais dar apie 450 metrų. Atrodo, išties sudėtingas maršrutas, tačiau šį piliakalnį Baisogalos krašte aplankyti išties verta.

Aukštumos kyšulyje, Serbentynės (Kiršino) upelio kairiajame krante įrengtas piliakalnis dar žinomas ir Baisogalos vardu. Jo aikštelė – trapecinė, apaugusi pušimis ir lapuočiais.

Piliakalnį dar 1903 metais tyrinėjo Liudvikas Kšivickis, o 1962 metais čia žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko Lietuvos istorijos institutas.

Oficialiais duomenimis, dvidešimtojo amžiaus pradžioje piliakalnio aikštelė dar buvo 50×25 metrų dydžio, o jos pietiniame gale nuo lengviau prieinamos pusės buvęs pylimas buvo sunaikintas prieš Pirmąjį pasaulinį karą kasant žvyrą. Šiandien ši aikštelė – kiek mažesnė: pailga šiaurės pietų kryptimi, 40 metrų ilgio, 25 metrų pločio pietiniame krašte, 16 metrų – šiauriniame.

Praėjusiais metais Radviliškio rajono savivaldybė šį piliakalnį padarė dar patrauklesnį. Kadangi nuo aikštelės, kurioje siūloma palikti transporto priemones, iki piliakalnio pėsčiomis tenka žingsniuoti apie 1,5 kilometro, pasistengta paįvairinti kelionę.

„Įrengėme atrakcijų – buomų, suolelių, stalelių. Kad lankytojams, o ypač – mažiesiems, nebūtų nuobodu eiti. Prie mūsų iniciatyvos pagražinti šitą piliakalnį prisijungė ir Baisogalos seniūnija“, – pasakoja V. Simelis.

Kudinų piliakalnis

Už 17 kilometrų nuo Diauderių piliakalnio stūkso ir dar vienas dėmesio vertas objektas – Kudinų piliakalnis, dar kitaip vadinamas Šiaulės kalnu, esantis prie Kudinų kaimo, Šiaulėnų seniūnijoje.

Šis įspūdingas rajono kultūros paveldo objektas pasiekiamas keliu Šiaulėnai–Lenartuva. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, juosiamoje daubų. Šlaitai statūs, 12-18 metrų aukščio.

Registro dokumentuose nurodoma, kad aikštelė yra „apvali, 25 metrų skersmens, 1,5 metro žemesniu pietiniu, 2,2 metro – šiauriniu, 3,3 metro – vakariniu, 6 metrų – rytiniu kraštu nei centras. Pietiniame ir šiauriniame aikštelės pakraščiuose supiltas 1 metro aukščio, 10 metrų pločio pylimas. Šiaurinėje pusėje yra 6 metrų pločio terasa. Aikštelės centre stovi kryžius. Piliakalnis dirvonuoja, šlaituose auga pavieniai medžiai“.

Norintiems atrasti šį piliakalnį, neturėtų būti sudėtinga. Jis stūkso visiškai netoli naujojo rajono pasididžiavimo – Šiaulėnų ir Šaukoto apylinkėse pastatyto apžvalgos bokšto.

V. Simelis sako, kad čia – labai gražios vietovės, tad apsilankius apžvalgos bokšte gražiu takeliu, kuris iš viso vingiuoja apie 1200 metrų, galima mišku patekti ir prie piliakalnio.

Ir šiam piliakalniui skirta nemažai dėmesio – nupjauti stori medžiai, atidengtas kalnas, o iš medienos pagaminti laiptai. Čia visų laukia ir informaciniai stendai, tualetai.

Ir šį piliakalnį 1903 metais žvalgė Liudvikas Kšivickis, o 1967 metais žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko Lietuvos istorijos institutas.

Piliakalnis apipintas istorijomis. Tytuvėnų regioninio parko atstovų teigimu, pasak žmonių pasakojimų, čia stovėjusi stipri, toli žinoma pilis. Pilis turėjo ir savo miestą, kurį, pasak legendos, pakilęs vėjas užpustė smėliu. Mieste buvusi bažnyčia ir varpinė, kurios varpus gaudžiant galima išgirsti ir dabar – tereikia priglausti ausį prie Didžiojo (Šiaulės, Kudinų) kalno.

Sakoma, kad kažkur netoliese įvykęs ir garsusis Saulės mūšis, nes legenda byloja, kad prasivėrusi žemė prarijo netikėlių kariuomenę.

Pakalniškių piliakalnis su gyvenviete

Beveik kiekvienas Radviliškio krašto gyventojas puikiai žino ir greičiausiai ne kartą lankė vaizdingas Radviliškio rajono vietas Pakalniškių seniūnijoje. Juk čia – ir tulpių žydėjimo šventėmis garsėjantis Burbiškio dvaras, ir senovinio Kleboniškių kaimo muziejus, vėjo malūnas, Raudondvario, Radvilonių dvaro ansambliai, ir mūsų jau pristatytas Raginėnų piliakalnis. Tačiau čia stovi ir dar vienas dėmesio vertas objektas – tai Pakalniškių piliakalnis su gyvenviete.

Jis stūkso prie Pakalniškių kaimo, pasiekiamas nuo kelio Pakalniškiai–Rozalimas. Norintiems aplankyti šį piliakalnį, jį atrasti padės ir prie Kleboniškių vėjo malūno pastatyta rodyklė. Jis nuo mūsų jau pristatyto Diauderių piliakalnio nutolęs apie 20, o nuo Kudinų piliakalnio – apie 34 kilometrus.

V. Simelio teigimu, piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje dešiniajame Daugyvenės krante: „Jo aikštelė netaisyklingo trikampio formos, pailga šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, 25 metrų ilgio, 15 metrų pločio šiaurės rytų gale. Šlaitai statūs, apie 6-8 metrų aukščio. Nuo pušimis apaugusio piliakalnio atsiveria labai gražus vaizdas“.

Į pietryčius nuo šio piliakalnio yra 0,2 hektaro ploto papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1996 metais. Čia 30 centimetrų storio I tūkstantmečio prieš mūsų erą kultūriniame sluoksnyje rasta lygios keramikos bei molio tinko.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1986 m. ir 1996 metais atliko Bronius Dakanis. 1986 metais pietvakarių ir pietryčių aikštelės kraštuose rasti akmenų grindiniai, degėsių bei lipdyta šukė.

Vaitiekūnų piliakalnis su gyvenviete

Dėmesio bei lankytojų laukia ir Vaitiekūnų piliakalnis su gyvenviete Šušvės dešiniajame krante.

Apie šį piliakalnį nėra nei legendų, nei įdomių pasakojimų. Randama tik informacija apie 1977-1978 metais A. Merkevičiaus atliktus tyrinėjimus.

Svetainėje www.piliakalniai.lt rašoma, kad A. Merkevičius ištyrė visą piliakalnio aikštelę, padarė gynybinio griovio pjūvį – iš viso 413 kvadratinių metrų, o čia aptikta stulpaviečių, lygios keramikos, gyvulių kaulų. Viršutiniame horizonte aptiktos ir šešių medinių pastatų liekanos su geležiniais peiliais, ylomis, akmeniniais galąstuvais, žalvarine pasagine sege, kabučiu, žiedu, kauliniu apkalu, moliniu tigliu, grublėta, lygia ir žiesta keramika. Nustatyta, kad pylimas piltas mažiausiai per du kartus.

Velžių ir Pilės piliakalniai

Dar vienas rajono piliakalnis, įtrauktas į Saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą – Velžių piliakalnis. Šį objektą žino bene kiekvienas, tačiau dažnas užlipęs ant jo nustemba, kad jau stovi piliakalnio viršūnėje. Nors greta kiekvieno piliakalnio pastatyti rieduliai su informacija apie piliakalnius, retas kuris pagalvotų, kad nedidukas kalnas gali būti gynybinės paskirties piliakalnis.

O stovi jis visai greta visiems puikiai žinomos „Žirnelio“ poilsiavietės, Arimaičių ežero pakrantėje.

Šio piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1968 metais atliko Lietuvos istorijos institutas, o 1969 metais tyrė Šiaulių „Aušros“ muziejus.

Istoriniais duomenimis, Julius Naudužas ištyrė piliakalnio aikštelę, padarė rytinio pylimo bei griovio ir šiaurinio šlaito pjūvį – iš viso apie 1075 kvadratinių metrų. Šiame piliakalnyje aptiktas iki 60 centimetrų storio kultūrinis sluoksnis, o jame – sidabrinė antkaklė, žalvarinės pasaginės segės, smeigtuko fragmentas, kabutis, trinamosios girnos, lipdyta ir apžiesta keramika, gyvulių kaulai.

Įdomu ir tai, kad aikštelės pakraščiuose stovėjo medinė siena, kurios išliko akmenų juosta su apdegusio molio tinko gabalais. Padarius pylimo pjūvį nustatyta, kad jis supiltas per tris kartus iš smėlio-žvyro sluoksnio. Bendras pylimo sluoksnių storis siekė 2,8 metro. Pylimo papėdėje buvo 12 metrų pločio, 1,6 metro gylio griovys. Būtent pastarasis faktas, pasak V. Simelio, šį piliakalnį daro unikalų, nes jis turi priešpilį.

Paskutinis Šaukoto seniūnijoje, Pašakarnio kaime, esantis piliakalnis vadinamas Pilės vardu. Tiesa, apie šį piliakalnį informacijos atrasti sunku, o pats V. Simelis sako, kad šiam piliakalniui reikia daugiausiai dėmesio, nes jis dar apaugęs medžiais ir krūmynais.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia