Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: skrydis Radviliškio vėjo malūnų sparnais

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams. Šiandien pristatome legendomis apipintą Radviliškio vėjo malūną.

Malūnas, prie kurio atgimsta kovos

Radviliškio pakraštyje stovinčio vėjo malūno vardas žinomas daugeliui. Nenuostabu, juk būtent šis malūnas, anot legendų ir pasakojimų, žymi itin reikšmingą istorijai vietą. Juk būtent čia, prie istorinio Radviliškio vėjo malūno, visai neseniai, antrą kartą Lietuvos istorijoje, po ketverių metų pertraukos, atgimė Nepriklausomybės kovų su bermontininkais akimirkos. Taip Radviliškyje vis paminima viena iš svarbiausių mūsų tautos kovų už Nepriklausomybę – prieš 95-erius metus šiame krašte vykęs pergalingas Lietuvos kariuomenės mūšis su bermontininkais.

Anot Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vytauto Simelio, šis mūšis yra reikšmingas, tačiau ar jis išties vyko čia – nežinia: „Tai tapo šio mūšio simboliu. Nors tai ir nėra pagrindinio mūšio vieta, kuri išties buvo lyg ir arčiau miesto, prie kapinių ir ten stovėjusio malūno. Tačiau mūšis nevyko ribotame plote, o aplink visą Radviliškį, tad nemanau, jog tai yra blogai, kad ši vieta įvardijama kaip kovų su bermontininkais plotu“.

Verkiant reikalingas remontas

Vaidulių kaime stovintis Radviliškio vėjo malūnas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įrašytas prieš daugiau nei du dešimtmečius – 1993 metais. Anot įrašų, jis pasižymi vertingosiomis architektūrinėmis, inžinerinėmis, istorinėmis bei kraštovaizdžio savybėmis. Tai – aštuoniakampio plano, keturių aukštų su aštuoniakampe kupolo formos kepure pastatas. Tiesa, neišlikęs medinis apeigos tiltelis, tad būklė įvertinama tik patenkinamai.

Devynioliktojo amžiaus pabaigoje statytas malūnas pasižymi ir vertingomis stačiakampėmis langelių angomis fasaduose, arkinėmis durų angomis, lauko akmenų mūro netinkuota pirmojo aukšto siena bei dar daugeliu aspektų, kuriuos negailestingai ardo laikas. Malūnas, kaip mato daugelis krašto gyventojų bei svečių, po truputį griūva.

Aplankius malūną prieš akis atsiveria graudus vaizdas – durys užrakintos, pro jose esančius plyšius matoma viduje esanti netvarka, o V. Simelis pasakoja, kad ir stogas jau kiauras: „Kaip žinia, viskas ima griūti, kai prakiūra stogas, tad norėjome imtis tvarkyti šį malūną, bet čia susidūrėme su rimta problema“.

O problema išties nemenka. Paaiškėjo, kad malūnas šiandien turi du savininkus – vienas jau iškeliavęs Anapilin, o jo artimieji teisių į paveldėtą nuosavybę nepareiškę. Kitas buvo surastas, tačiau lėšų remontui neturi. V. Simelio teigimu, bandyta tartis, kad malūnas būtų padovanotas savivaldybei, tada vykdant įvairius projektus būtų galima prikelti malūną naujam gyvenimui ir pritaisyti nulūžusius sparnus. Tačiau tai – dar ilgo kelio, kuris laukia priešakyje, pradžia. Kol kas Radviliškio rajono savivaldybė, taip uoliai prižiūrinti visus rajone esančius kultūros paveldo objektus, čia yra bejėgė. „Šiandien tiesiog galime žiūrėti, kaip griūva ir akyse nyksta kraštui svarbus objektas. Stovint viduje pro stogą puikiai matosi dangus“, – apmaudo neslepia V. Simelis.

Priešprieša – naujam gyvenimui prikeltas Kleboniškių vėjo malūnas

Kaip priešpriešą šiam kultūros paveldo objektui derėtų pristatyti ir kraštui neabejotinai svarbų, tačiau kitokio likimo sulaukusį Kleboniškių kaimo vėjo malūną su technologine įranga.

Kleboniškių kaimas – puikus viešosios turizmo infrastruktūros plėtros bei vietinio ir atvykstamojo turizmo augimo Radviliškio rajone pavyzdys. Jau kurį laiką turistus atnaujintais pastatais viliojančiame Kleboniškių kaime lankytojų netrūksta – per metus čia apsilanko apie aštuoniolika tūkstančių žmonių. Čia turistus visuomet pasitinka būtent šis vėjo malūnas – puikus kelrodis tiems, kurie muziejuje lankosi pirmą kartą.

Kiekvienam, apsilankiusiam malūne, jo darbuotoja Onutė pasakoja, kad Kleboniškių kaimo vėjo malūnas pastatytas 1884 metais. Jį meistras Šiaulinskis statė olandiško tipo – medinį, aštuoniakampį, su lauko akmenų pamatais. Iki Antrojo pasaulinio karo malūno girnos malė aplinkinių kaimų ūkininkų grūdus, o jau nuo 1946-ųjų, kai pradėti kurti kolūkiai, valdžia malūną atėmė ir čia malė savo derlių. 1975 metais pastačius elektros variklį, malūno sparnai nustojo suktis ir pastatas stovėjo apleistas. Porą kartų jį bandyta atgaivinti, tačiau akmeninės girnos vėl malti pradėjo tik 1998 metais ir tai darė iki 2006-ųjų.

Kaip sako Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius, praūžė viesulas, audra, nulaužė vieną sparną, paskui aplaužė kitą sparną ir malūnas liko be sparnų, tad imtasi rekonstrukcijos, kuriai skirta daugiau nei 300 tūkstančių eurų europinių lėšų. Jos metu pakeistos supuvusios vidaus konstrukcijos, naujai apkalta išorė, uždėta rekonstruota kepurė, pagaminti sparnai. Pasak direktoriaus, teko remontuoti ir pačius grūdų malimo mechanizmus – keisti krumpliaračius, taisyti girnas. Baigus darbus malūnas atgijo naujam gyvenimui – lankytojams demonstruojamas ir grūdų malimo procesas, atskleidžiami malūno veikimo principai.

Kleboniškių kaimo vėjo malūnas stovi Daugyvenės upės kairiajame krante, ant kalvelės, šalia kelio Pakalniškiai-Rozalimas. Aprodydamas malūną Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius pasakoja, kad malūnas – medinis, aštuoniakampis, kepurinės konstrukcijos – olandiško tipo su lauko akmenų pamatais: „Kepurė pasukama grąžulu, sparninio veleno galva išlieta iš ketaus. Trijuose malūno aukštuose išdėstyti mechanizmai: sparninis velenas su didžiuoju krumpliaračiu, statvolis su viršutiniu mažu ir apatiniu dideliu krumpliaračiais, girnapusių iškėlimo „žirklės“ ir kiti“.

Ir šiandien gali malti

Užsukti į malūną išties įdomu, nes pasijunti it tikro malūnininko darbo vietoje. Pirmame aukšte įrengti aulai miltams į maišus suberti, volo didysis krumpliaratis, girnų ašys, pasienyje pastatytas piklius. Ant jo užrašyta data – „1884“. Antrajame malūno aukšte įrengtos dvejos girnos su kubilais ir bertuvėmis grūdams. Vienos naudojamos prastiems miltams malti, o antrosios pikliavotiems miltams.

Trečiajame aukšte yra įrengtas maišų keltuvas ir dėžės grūdams suberti. Maišai iš pirmojo aukšto į trečiąjį pakeliami grandine, pritvirtinta prie maišų keltuvo. Malūno sparnai dideli, platūs ir ilgi, beveik siekia žemę, pritvirtinti prie ąžuolinių „brūžtikių“, kurie kryžmais perkišti per sparninio veleno galvą. Malūno kepurėje yra įrengtas mechanizmų stabdys. Stabdant malūną, stabdys užgula sparninio veleno krumpliaratį ir malūnas sustoja. Prieš pradedant malti, malūno kepurė pasukama prieš vėją naudojant „ožiuką“ (specialų įrenginį su voleliu), per kurį perkišta kartis. Užkabinus „ožiuką“ ant ąžuolinio stulpelio, nuo volelio einanti grandinė kabinama prie malūno grąžulo uodegos. Sukant „ožiuko“ volelį, grandinė įsitempia traukdama grąžulo uodegą ir taip kepurė pasisuka. Apie malūną į žemę yra įkasti aštuoni ąžuoliniai stulpeliai „ožiukui“ užkabinti. Pasukus sparnus prieš vėją, ant jų kabinamos drobinės burės, nukeliamas stabdys ir malūno sparnai pradeda suktis, išjudindami girnas. Maišai iš vežimo sukraunami pirmajame aukšte, čia ant jų užneriama grandinė. Pakėlimo mechanizmui sukantis, vyniojama grandinė, kuri ir užtraukia maišus į trečiąjį aukštą. Grūdai supilami į dėžes, iš jų patenka į bertuves virš girnų jau antrame aukšte. Malūnininkas iš bertuvės pamažu, nedidele srove leidžia grūdus į girnas ir malūnas pradeda malti. Visą šį procesą, iš anksto susitarus, įmanoma išvysti – čia rengiamos ir edukacinės programos.

Šiek tiek istorijos…

1989 metais, Egidijui Prascevičiui pradėjus kurti Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, kilo sumanymas malūną įjungti į Kleboniškių kaimo buities ekspoziciją – suremontuoti ir eksponuoti lankytojams vėjo malūną su autentiškais veikiančiais mechanizmais.

Malūnininko našlė Monika Zenkevičienė tam pritarė, pageidavo, kad malūną perimtų muziejus, toliau remontuotų, tvarkytų ir prižiūrėtų.

1996 m. Daugyvenės muziejus įsigijo du dvylikos metrų ilgio ąžuolų kamienus bei kitos reikiamos medienos ir pradėjo malūno restauravimo darbus. Į darbą buvo pakviestas Paežerių malūno savininkas Petras Liepa, kuris noriai sutiko malūną suremontuoti, padaryti sparnus ir jį paleisti.

Buvo sutarta taip: su malūnininku bus galutinai atsiskaityta, kai malūnas sumals maišą grūdų. Meistras P. Liepa padarė naujus ąžuolinius posparnius „brūžtikius“, pagamino sparnus, tvarkė girnas, remontavo krumpliaračius – sutrūkinėjusius krumplius keitė naujais, sutvarkė maišų pakėlimo mechanizmą ir kitus įrengimus.

Sudėtingi buvo sparnų montavimo darbai, juos teko atlikti dideliame aukštyje. Meistrui talkino E. Oginskis ir S. Rakšnys.

1998 m. sausio mėnesio pabaigoje, dalyvaujant M. Zenkevičienei, meistrui P. Liepai, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio darbuotojams ir gausiam žurnalistų būriui, Kleboniškių malūnas atgijo, ėmė mojuoti sparnais. Tų pačių metų kovo pabaigoje buvo sumaltas ir pirmasis maišas grūdų.

1971 m. Kleboniškių malūnas buvo įrašytas į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą, o 1997 m. – į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą.

1998 ir 1999 m. vasarą malūnas sulaukė dešimčių tūkstančių ekskursantų ir turistų, apsilankė buvęs Lietuvos Respublikos kultūros ministras Saulius Šaltenis, įvairių įstaigų paminklosaugininkai bei muziejų darbuotojai, daug užsieniečių.

Veikiančio malūno muziejinė paskirtis leidžia lankytojams geriau pažinti šį unikalų technikos paminklą.

2011 metais pradėti kapitaliniai malūno restauravimo darbai, kurių dėka šiandien malūnas vilioja turistus.

Reikšmingoje istorijai vietoje stovintis malūnas byloja skaudžią istoriją – čia nelikę net sparnų.

Šalia šio malūno dar visai neseniai atkurtos mūšio su bermontininkais akimirkos. 

Kadaise išdidus ir galingas Radviliškio vėjo malūnas šiandien, jei situacija nepasikeis, skaičiuoja paskutines savo gyvenimo dienas.

Europinėmis lėšomis atnaujintas Kleboniškių vėjo malūnas – visiška priešprieša griūvančiam Radviliškio vėjo malūnui, nors abu yra įtraukti į kultūros paveldo vertybių registrą.

Kleboniškių vėjo malūno istoriją ir veikimo principus pasakoja svečius pasitinkanti Onutė.

Kabantys maišai sukuria dar didesnį pojūtį, kad tuoj pat grįš malūninkas ir Kleboniškių malūnas ims malti grūdus.

Kleboniškių malūno girnos dar ir šiandien gali puikiai atlikti savo darbą.

Atnaujintas Kleboniškių kaimo vėjo malūnas vilioja daugelį turistų.

Autorės nuotr.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia