Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: valandėlė su Šeduvos baba

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, šiemet skaitytojams pateikė platų straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Kartu su Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėju Vytautu Simeliu savaitraštis „Radviliškio naujienos“ aplankė galybę vertingų į Kultūros paveldo departamento registrą įtrauktų objektų – nuo senųjų kaimo kapinių, koplyčių ir koplytstulpių iki paslaptingų dvarų, mauzoliejų ir bažnyčių.

„Šis projektas – neabejotinai pavykęs. Labai noriu padėkoti jūsų redakcijai už gražiai aprašytus kultūros paveldo objektus, kurie atvėrė akis ne vienam rajono gyventojui. Pasirodo, mūsų krašte tikrai yra ką pažiūrėti. Daugelis žino tik įprastus dėmesio vertus objektus – dvarus ar kelias bažnyčias. Tačiau šiame straipsnių cikle galėjome parodyti smulkesnius nekilnojamuosius kultūros paveldo objektus. Neabejoju, kad tokie rašiniai sužavėjo skaitytojus. Juolab, kad tai nebuvo sausa informacija, o gyvi pokalbiai su istoriją menančiais žmonėmis. Manau, kad tokios publikacijos turėtų „sugulti“ į vieną gražų leidinį, pristatantį mūsų krašto vertinguosius kampelius ir objektus“, – šypteli V. Simelis, lydėdamas į susitikimą su paskutinio rašinių ciklo „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ straipsnio heroje – Šeduvos baba Emilija Brajinskiene.

Lyg žirnius beria smulkiausias krašto istorijos detales

Tikriausiai daugeliui kilo klausimas – kodėl būtent Šeduvos baba? Atsakymas – paprastas. Ne paslaptis, kad energingesnį ar šviesesnę atmintį turintį žmogų rajone būtų sunku atrasti. Jau daugelį metų visų Šeduvos baba vadinama Emilija Brajinskienė, gimusi ir augusi Šeduvoje, lyg žirnius šiandien beria smulkiausias krašto istorijos detales. Juk kas kitas, jeigu ne ji, gali kuo smulkiausiai pristatyti dėmesio vertus objektus ar prisiminti jų istoriją?

„Aš gi čia gimiau, augau, galiu viską pasakoti apie kiekvieną trobą ir čia gyvenusius ar gyvenančius žmones. Ne tik įdomu, bet būtina išsaugoti istoriją, todėl jūsų pasakojimai apie kultūros paveldą yra labai reikšmingi. Vaikeli, tai daug svarbiau negu iš Seimo ateinantys įstatymai. Jeigu nebus paveldo, mes neišsilaikysim tarp tų didžiųjų valstybių, kaip išnyko prūsai. Kodėl liko lietuviai ir latviai? Nes esame tvirtesni. Pasakysiu garsiai: nebus paveldo, nebus ir Lietuvos. Mes nei slavai, nei vakariečiai. Mes nepriklausome nei slavams, nei germanams, nei anglosaksams. Esame baltai, todėl turime susimąstyti ir nepasiduoti toms masinėms iš užsienio pagaunamoms tradicijoms, kaip Valentino diena ar Helovinas. O tai, kad aprašote nekilnojamojo turto paveldą – išskirtinis dėmesys. Tai parodo žmogaus gyvenimą ir būdą. Aš žinau, Niauduva teka, kad malūnas yra, bažnyčia stovi“, – šypteli namų duris atvėrusi 86-erių metų šeduvė.

Kaip pasakoja kita aktyvioji šeduvė Izolina Stanulienė, ne tik pati Šeduvos baba gali pasakoti daugelį dalykų, bet ir apie ją pačią netrūksta įdomių faktų, susijusių su kultūra. E. Brajinskienė, 1942 metais baigusi Šeduvos gimnaziją, vėliau trejus metus besimokiusi Vilniaus pedagoginio instituto Geografijos fakultete, kone dvidešimt metų ieškojo tokios specialybės, kuri leistų įgyvendinti norą kasdienybės darbais prisidėti prie šviesesnės tautos ateities kūrimo. 1972 metais pakviesta dirbti Šeduvos kultūros namų direktore ji jau turėjo darbo patirties Pakalniškių bibliotekoje.

„Dvejus metus ji dirbo Šiupylių septynmetėje, ketverius metus Šeduvos vidurinėje mokykloje mokytoja. Po to – visus aštuonerius metus kultūros namuose Karelijos autonominėje respublikoje. Grįžo į Lietuvą, kai atėjo metas leisti vaikus į lietuvišką mokyklą. Įsidarbino Pakalniškių bibliotekoje, ten gerai užsirekomendavo ir buvo pakviesta vadovauti Šeduvos kultūros namams. Tose pareigose kartu su meno vadovais Kostu Dočkumi, Joana Vasiliauskiene, Vidmantu Liukpetriu ir kitais darbavosi keturiolika metų ir per juos pasireiškė kaip talentinga plataus įvairiapusio profilio kultūros darbuotoja“, – pasakoja I. Stanulienė.

Apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos

Daugelis dar šiandien pamena, kaip vos tik pradėjusi darbą Šeduvos kultūros namuose, E. Brajinskienė vaikščiojo po Šeduvos apylinkes, kur nespėjo pėsčiomis – dviratį mynė, lankėsi pas senolius, gyvenusius apylinkėse, kvietė dainuoti, šokti, rinko posakius, legendas, prisiminimus, užrašė daugybę dainų.

Jos užrašyta įvairios tematikos tekstų, surinkta medžiaga apie senuosius Šeduvos vietovių pavadinimus, vietovardžius, padavimus ir tikrus įvykius, apie Šeduvos miesto vietoves, liaudies mediciną, sukaupta muzika, dainos, melodijos įrašytos į audiokasetes.

Už šiuos darbus E. Brajinskienė apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos diplomu ir premija. Jos straipsniai publikuoti žurnaluose ir įvairiuose respublikiniuose laikraščiuose.

Kultūrinė veikla, kaip sako I. Stanulienė, E. Brajinskienės vadovavimo metais Šeduvoje suklestėjo. Tie metai buvo naujų jau iš anksčiau veikusių meno kolektyvų atkūrimo ir stiprinimo, naujų meno mėgėjų kolektyvų susikūrimo metai, atvykusių profesionalių meno kolektyvų koncertų ir spektaklių, kino filmų gausos metai. Ir išėjusi vadovauti besikuriantiems Raudondvario kultūros namams, ji tęsė Šeduvoje pradėtus darbus.

„Kutavoja“ valdžios vyrus

E. Brajinskienė – viena iš aktyviausių tarmės saugotojų, net straipsnius rašanti tarmiškai, vos tik sužinojusi apie mūsų norą pasisvečiuoti jos jaukiuose namuose, akimirksniu sutinka skirti valandėlę laiko – sako, kad pas ją nuolat užsuka ne tik įvairiausių žiniasklaidos priemonių atstovai, bet ir valdžios vyrai bei moterys bei jau į platų pasaulį išėję jos buvę auklėtiniai: „Gyvenu viena, tačiau niekuomet nesijaučiu vieniša“.

Tautosakos rinkėja, Šeduvos etnografinio ansamblio „Šeduva“ vadovė bei kraštotyrininkė pabrėžia, kad savo krašto istoriją privalo išmanyti kiekvienas – ir čia gimęs, ir čia vėliau atsikėlęs žmogus. „Štai, pažiūrėkit, mano viskas užrašyta ir kruopščiai saugoma. Kiek pas mane užrašų ir nuotraukų!“ – juokdamasi pilnas spintas aplankų ir albumų rodo senolė.

Ji, kaip žino jau daugelis valdininkų, ne iš kelmo spirta: jeigu garbaus amžiaus šeduvė užsispiria, eina iki galo, kol pasiekia ar įrodo savo teisybę. „Dabar man pikta, kad Šeduva neturi muziejaus. Kur tai matyta! Yra daug neteisybės… Kad ir Šaulių namų įkūrėjo atminimas. Iki pat šiandien jo kapo niekas nesugebėjo akmens plokšte uždengti, nors dėl to „kutavojau“ ne vieną“, – nuoširdžiai piktinasi E. Brajinskienė.

Centrinė aikštė primena smagius ketvirtadienius

Moteris sako šiandien negalinti ramiai žiūrėti ir į Šeduvos miesto centrinę aikštę: „Užklojo trinkelėmis – nė lopinėlio gėlyno ar žemės. Rudenį ir pavasarį – slidu, nepraeisi. O seniau čia juk buvo šventa vieta – turgavietė! Kiekvienas skubėdavo čia apsipirkti, pabendrauti. Įdomu tai, kad turgūs Šeduvoje vykdavo ketvirtadieniais, o ypatingesnė diena – Saldaturgis. Tai – paskutinis ketvirtadienis prieš Kalėdas ir Velykas. Čia būdavo pardavinėjamas medus, džiovinti obuoliai, kriaušės, slyvos, aguonos, spanguolės, sviestas, varškė, kiaušiniai. Balaganuose – saldainiai, rūkytos žuvelės ir kitokie maisto produktai, kurie reikalingi pasiruošti šventėms. Būdavo ir Skaistaturgis arba Gličiurgis – bernų, mergų turgus, pirmą ketvirtadienį po kalėdinių švenčių. Iš ūkininkų parėję samdiniai turėdavo pinigų, o ūkininkų vaikai tuo metu būdavo „biednesni“. Arbatinėje, kur susirinkdavo jaunimas, ūkininkaičiai turėdavo užleisti vietas samdiniams, o tą mėnesį visi vadino Žiūros-Čiupos mėnesiu, per kurį jaunimas rinkdavosi sau poras. O šiaip ketvirtadieniais būdavo paprasti turgūs. Priveždavo daug maisto produktų, javų, bulvių, sviesto, varškės, grietinės, kiaušinių, paukščių, paruoštų kepti ar virti. Maistas buvo labai pigus. Kviečių centneris (50 kg, – aut. past.) kainavo 8 litus, cukraus kilogramas – 1 litą. Daug ko nebeprisimenu, tačiau atminty liko vežimai su barankomis ir spalvoti balaganai ir dar ratukai su marozinu. Dabar tokių skanių ledų – marozinų – niekas nebepagamina. Net ir senatvėje tas skonis burnoje išlikęs“.

Užvažiuojamieji namai buvo pirklių prieglobstis

Kalbant apie užvažiuojamuosius Šeduvos namus, kuriuos rengiamasi remontuoti, E. Brajinskienė sako taip pat turinti daug ką papasakoti.

„Iš Kauno Hanzos pirkliai važiuodavo Kėdainių gatve į Rygą. Aš dar atsimenu, kad buvau panelė, o takelio į Baisogalą nebuvo ir važiuodavome Kėdainių gatve. Per tą gatvę visi pirkliai atvykdavo, sustodavo užvažiuojamuosiuose namuose. Darė gi kasinėjimus – rado buvusių arklidžių pamatus. Arklius pririšdavo, o patys – į namus. Ir pabaliavodavo, ir pavalgydavo, ir pernakvodavo. Vėliau į vežimus – ir į Rygą. Manau, kad tie namai turėtų būti išskirtinai pažymėti ir pagerbti. Jie turi istoriją kaip ir malūnas, karšyklos namas bei daugelis kitų objektų.“

Dirbo karšyklos pastate veikusiame teisme

Šiemet jau pristatėme itin išskirtinį kultūros paveldo objektą – dar prezidento Antano Smetonos laikais Šeduvoje veikusią vilnų karšyklą, kurioje savo laiku dirbo ir šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės tėvo pirmoji žmona. Šeduvos baba, dalindamasi prisiminimais iš savo jaunystės laikų, užsiminė ir apie šį pastatą.

Jau seniau rašėme, kad prieš daugiau nei pusšimtį metų, 1960 metais, kai senąjį statinį kitapus Panevėžio gatvės suniokojo gaisras, karšykla perkelta į buvusius teismo rūmus. Čia ji veikė iki 1997 metų. Šeduvos miesto atstovai sako, kad šį verslą šiandien labai norima atgaivinti, nes Šeduvoje puoselėjama avininkystė, o ir tokių įrenginių Lietuvoje – jau beveik neišlikę.

Tačiau E. Brajinskienė sako puikiai prisimenanti tas dienas, kai dar iki karšyklos čia buvo teismas: „Prisimenu, kad ten, kai mokiausi mokykloje, buvo savivaldybė, o kieme stovėjo elektrinis motoras, tiekęs elektros energiją. Langai būdavo išpuošti Smetonos ir kitų paveikslais. Būdavo skaitomos šventinės paskaitos, grodavo gaisrinės orkestras. Vėliau, kai atėjo rusai, ten įkurti teismo rūmai. Dirbau patarėja taryboje. Kai panaikino rajoną, teismo nebereikėjo, tada tuščiame pastate sugalvota įkurti karšyklą ir dirbo ji sėkmingai bei žmonėms buvo reikalinga – ir verpdavo, ir sukaršdavo vilną. Vėliau ir ją sunaikino. Liko tik istorija“.

Reikšminga Šaulių namų istorija

Netrukus senolė prabyla ir apie kitą reikšmingą pastatą – Šaulių namus. E. Brajinskienės pirmasis mokytojas Ipolitas Udras padėjo juos statyti: „Jis jau iškeliavęs Anapilin, tačiau dar kalbėjome apie juos. Jis pasakojo, kad vakarai ir švenčių minėjimai būdavo rengiami Šeduvos „Saulės“ progimnazijos namuose, tačiau salė buvo maža, tad svajota turėti savo Šaulių namus“.

Kai svajonę nutarta realizuoti, buvo sudarytas namų statymo komitetas, kurio pirmininku išrinktas Kazimieras Petrauskas – dimisijos kapitonas, Lietuvos kariuomenės savanoris. Nutarta lėšas kaupti įvairiausiais būdais – rinktos aukos, rengtos loterijos, prašyta subsidijų iš valdžios.

Berods, 1937 metais pradėtos vežti statybinės medžiagos. Kaip E. Brajinskienei pasakojo jos mokytojas, keli ūkininkai medieną veltui suvežė iš miško, o Šaulių namų projektą dykai nubraižė inžinierius Brunius, kilęs iš Šeduvos valsčiaus.

Po įnirtingų darbų jau 1940 metais Šaulių namuose surengtas pirmasis vaidinimas, tačiau 1940 metų birželio 15-osios naktį pradėjo riedėti Raudonosios armijos tankų kolonos, artilerija, šarvuotos mašinos, kurios per Šeduvą važiavo net tris dienas.

„Prie Raudondvario lauke pristatė įvairaus dydžio artilerijos pabūklų, o miestelyje apsigyveno karininkai ir nedidelis dalinys kareivių. Birželio mėnesio pabaigoje su piešimo mokytoju užėjome į Šaulių namus. Ant sienų kabėjo dideli KPSS centro komiteto narių portretai be rėmų, piešti ruda spalva. Nors dar leido čia surengti vaidinimą 1941 metų sutikimui, vėliau namais nebesinaudojome, čia jau šeimininkavo raudonarmiečiai“, – taip dar 1993 metų gruodį Šeduvos babai pasakojo I. Udras.

Vėliau šeduviai su Šeduvos baba priešakyje ėjo kryžiaus kelius, kad tie namai ir vėl atitektų vietos šauliams.

Šiemet, ne paslaptis, didelis dėmesys skirtas ir žydams, apie kuriuos Šeduvos baba sako nė kalbėti nebenorinti. Pasak E. Brajinskienės, šeduviams, panašu, jau rodomas mažesnis dėmesys: „Niekas nebešneka apie šeduvius. Gi čia ne tik žydai, bet ir vokiečiai, ir latviai, ir rusai gyveno. Bet apie juos niekas nešneka. Taip, aš augau tarp žydų. Vėriškių gatvelėje buvo tik keturios gryčios lietuvių, daugiau – žydai. Tas pats – ir Kėdainių gatvėje. Galėčiau daug papasakoti apie juos, bet neprisimenu ar nenoriu to daryti. Nieko aš nebeatsimenu ir viskas“, – juokdamasi sako Šeduvos baba.

E. Brajinskienė neslepia apmaudo, kad jaunimas istorija domisi menkai, o ir bendruomeniškumo niekas nejaučia: „Seniau visi susirinkdavome. Kone šimtas moteryčių, kaip dabar pamenu, susiburdavo su baltomis skarelėmis į krūvą. Jaunimas nuolat traukdavo dainas. Šiandien to nebėra, tačiau būtina kalbėti ir žinoti tai, kas leis mūsų lietuvių tautą išsaugoti. Tame tarpe – ir kultūros paveldą“.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia