Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Varpinių gausmas ir istorija

 Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šįkart pristatome į saugomų kultūros vertybių sąrašą įtrauktas rajono varpines – kiekvieną iš jų gaubia skirtinga istorija, o ir šiandienos būklė – skirtinga.

Rajone – keturios reikšmingos varpinės

Ne paslaptis, kad skambinimas varpais – sena tradicija. Varpai – tai pranašo balsas, kviečiantis klausytis Aukščiausiojo žinios, kiekvieną pasitinkantis ir palydintis. Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis pasakoja, kad dar gilioje senovėje varpai kviesdavo maldai: Viešpaties Angelui, už mirusius, pamaldoms. Varpai dar būdavo naudojami pavojui ar svarbiai žiniai pranešti, žmonėms sukviesti. Priklausomai nuo to, kiek ir kokių varpų būdavo bažnyčiose, atitinkamai žiniai skambėdavo skirtingi varpai, skirtingomis melodijomis ar ritmais. Nors dabar visi naudojasi laikrodžiais ir tobulesnėmis susižinojimo priemonėmis, tačiau varpai tradiciškai dar skamba ir šiandien.

„Turbūt nėra nė vienos bažnyčios, kurioje nebūtų varpo. Pradžioje tie varpai būdavo nedideli, pakabinti virš pagrindinio įėjimo durų. Vėliau jie kito, tad atsirado būtinybė apsaugoti juos nuo gamtinių sąlygų. Taip atsirado pastogės, pastatėliai, skirti varpams kabinti, apie kuriuos šiandien ir kalbame. Varpinių, įtrauktų į kultūros paveldo objektų registrą, rajone yra keturios. Tačiau manau, kad ir daugiau varpinių turėtų būtų saugomos“, – įsitikinęs V. Simelis.

Kalbant apie varpinių istoriją vertėtų paminėti, kad senovėje tai būdavo tiesiog stogelis, iškeltas ant stulpo. „Tik vėliau, varpams didėjant ir stengiantis juos apsaugoti, pradėti statyti statiniai. Tiesa, varpinė ir bažnyčia – ne vienas objektas. Varpinės būdavo statomos truputį nuošaliau nuo bažnyčios. Net ir perstatant bažnyčias varpinės išlikdavo savo vietoje. Varpas kviesdavo į susibūrimus, paskelbdavo žinią. Tačiau šiandien jis skamba įvairiausiomis progomis. Varpai ir varpinės – informacinio pobūdžio“, – savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ pasakoja Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas.

Nebuvo galima pakabinti naujųjų varpų

Turbūt visiems geriausiai žinoma varpinė stovi greta Radviliškio parapijos bažnyčios. Bažnyčia yra Radviliškio miesto centre, o šalia jos stovi ir šis architektūrinis paminklas – senosios bažnyčios medinė varpinė. Tai liaudies architektūros formų penkių tarpsnių, aukšta varpinė, statyta 1876 metais. Apatinis varpinės bokštas yra mūrinis, žemesnis už kitus, su durimis, langais ir piliastrais. Viršutinieji tarpsniai turi po langą su trikampėmis arkomis kiekvienoje sienelėje. Varpinės penktasis aukštas yra be sienų, lyg ir galerija su ornamentuotais stulpais ir baliustrada.

Tiesa, senasis varpas, kabantis Radviliškio parapijos bažnyčios varpinėje, pagamintas iš grynos geležies, tad per beveik šimtą metų jis visai surūdijo. Šiandien parapijiečius džiugina kur kas kitokie garsai – naujojoje varpinėje, virš įėjimo į Radviliškio miesto Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią, kabantys brolių Kruševskių varpų liejykloje Lenkijoje išlieti trys varpai iš vario, alavo ir bronzos lydinio. Didžiausias, 500 kilogramų sveriantis varpas, pavadintas Švč. Mergelės Marijos Gimimo vardu. Gailestingumo popiežiaus Šv. Jono Pauliaus II vardu pavadinto varpo svoris siekia 300 kilogramų, o 150 kilogramų sveriančiam varpui išrinktas Lietuvos jaunimo globėjo Šv. Kazimiero vardas.

Tiesa, senoji varpinė – taip pat nepamiršta. Nors likimo smūgių jai teko nemažai, šiandien ji išdidžiai stovi prie bažnyčios ir pirmoji pasitinka kiekvieną, įžengusį į šventorių. Kadangi bendras naujųjų varpų svoris siekia net 950 kilogramų, senojoje varpinėje dėl netvirtos konstrukcijos ir kultūros paveldo objektų neliečiamybės jų kabinti nebuvo galima – prireikė rekonstruoti pagrindinį Radviliškio parapijos bažnyčios bokštą. Dar tuomet kai naujųjų varpų buvo tik laukiama, tuometinis klebonas Gintas Sakavičius tikino, kad reikalui esant – ceremonijų metu ar mirties atveju – bus prisimintas senasis geležinis varpas: „Kartais teks juo skambinti, nes naujieji varpai bus Poznanės programuotojų užprogramuoti, o tam atvejui, kai prireiks skambinti senuoju rankiniu varpu – eisime į senąją bažnyčios varpinę“.

Sudegusiai atstatyti – parapijiečių aukos

Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia skaičiuoja šimtmečių istoriją. 1596 m. pirmą kartą paminėta kartu su parapine mokykla, tik po keliasdešimties metų ji buvo atnaujinta. Tuomet įkūrus parapiją tuometinis kunigas K. Ausėnas gavo sklypą mokyklai ir klebonijai statyti bei prieglaudai kurti. 1769 m. pastatyta medinė bažnyčia buvo konsekruota tik po dvidešimties metų.

1868 m. bažnyčia sudegė ir 1870 m. klebono Juozapo Bortkevičiaus rūpesčiu buvo atstatyta. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčią ištiko dar viena nelaimė – ji sudegė, tuomet 1945 m. nuspręsta ją įrengti mūriniame vokiečių belaisvių statytame pastate.

Atgavus Nepriklausomybę, monsinjoro Lionginio Vaičiuliono rūpesčiu Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia rekonstruota, tačiau tikinčiuosius į pamaldas kvietęs varpas per varpinės gaisrą sudužo. Buvęs šios bažnyčios klebonas G. Sakavičius džiaugėsi, kad radviliškiečiai susitelkė šiam darbui ir dovanojo savo bažnyčiai naujus varpus – juk ir anuomet, dar sovietmečiu, sugebėta surinkti aukas sudegintai šimtametei varpinei atstatyti. Jo teigimu, menant anų laikų dvasią, tai buvo didelis žygdarbis, o šiandien tai – visų mūsų pareiga.

Varpinė trukdė statyboms?

Tiesa, kalbant apie senosios varpinės gaisrą, kai kurie prabyla ir apie kitas versijas – esą į varpinę ne žaibas trenkęs, o ji padegta tyčia, nes sovietmečiu ši varpinė esą „trukdė“ kultūros namų statybai.

„Susižinojęs, kad Radviliškio vykdomasis komitetas nori statyti kultūros rūmus šalia bažnyčios, ant senosios sudegusios bažnyčios pamatų, parašiau protestą, kad negalima šalia bažnyčios statyti kultūros rūmų. Buvo atsakyta, kad tik planuojama, o ne statoma, ir be klebono sutikimo bei parašo nebus statoma. Tačiau praėjus dviem savaitėms pradėjo pjauti šimtametes liepas ir ruoštis statybai“, – savo prisiminimais prieš dešimt metų dalijosi buvęs klebonas monsinjoras Lionginas Vaičiulionis.

Jo teigimu, 1984 metų vasara įsiminė ilgam: „Praėjus savaitei funkcionieriai sudegino Radviliškio bažnyčios varpinę, kuriai tais metais sukako 100 metų. Buvo paskleistos kalbos, kad žaibas sudegino, tačiau išsiaiškinom, jog lietus ir žaibai buvo saulėlydžio metu, o varpinė užsidegė antrą valandą nakties, kada nebuvo nei debesų, nei žaibų“, – savo prisiminimuose rašo buvęs klebonas.

Jo teigimu, paprašius leidimo varpinei atstatyti, buvo pareikšta: „Jeigu pasirašote, kad neprieštaraujate kultūros rūmų statybai, tai leisime atstatyti, nors varpinė ir priklauso Kultūros ministerijai, nes yra architektūrinis paminklas“. Tuomet klebonui teko sutikti su kultūros rūmų statyba, nes, kaip jis pats sako, buvo prestižas atstatyti šimtametę varpinę.

Taip sovietmečiu buvo gautas leidimas varpinei atstatyti. Vėliau, kai kažkas iš kunigų kardinolui pasakė, kad klebonas Lionginas, pastatęs vieną bažnyčią Radviliškyje, gali pastatyti dar vieną Kauno mieste, jis sulaukė paskyrimo į Kauno miestą. „Buvo labai gaila palikti Radviliškio parapiją ir jos tikinčiuosius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo atsivėrusios platesnės galimybės pastoracijai, buvau pakviestas ir į vidurines mokyklas mokyti tikybos“, – rašo monsinjoras L. Vaičiulionis.

Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčios varpinė reikalauja rekonstrukcijos

Aplankėme ir Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčios pastatų komplekso varpinę. Tiesa, jos būklė – gerokai prastesnė. Valstybės saugomos regioninės reikšmės varpinės duris mums atvėręs klebonas Jonas Bagdonas rodo kiaurymę virš įėjimo: „Matote, griūva. Kadangi kultūros paveldo objektas, negalime taip paprastai imti ir suremontuoti“.

Išties, atvėrus duris pasitinka niūrus vaizdas – sukrauti maišai, priskridę galybė lapų, šiukšlių. Tiesa, timptelėjus už virvutės, varpas savo darbą atlieka – Šaukoto parapijoje nuaidi varpo gausmas. Siaurais laiptais pakilus į antrąjį aukštą vaizdas panašus – kabantį varpą gaubia netvarka. Baisu, kad ir grindys po kojomis neįlūžtų. Akivaizdu, šiai varpinei verkiant reikia skubaus remonto, juk varpas, atliekantis tikinčiųjų šauklio vaidmenį, turėtų būti pagerbtas, o aplinka – tinkamai sutvarkyta.

Kultūros paveldo departamentas nurodo štai tokias vertingąsias šios varpinės savybes: „Tūris – vientisas, nuožulniai siaurėjantis į viršų, 2 a. su pastoge; stogo forma – keturšlaitės piramidės; stogo danga – gontų dangos tipas; kiti stogo elementai – medinės profiliuotos smailės tipas. Aukštų išplanavimas – vienos kvadratinės patalpos su įėjimu iš vakarų pusės. Fasadų apdaila ir puošyba – fasadų vertikalaus apkalimo medinėmis lentomis su lentų antdėklais tipas (XX a. II p. varpinės apatinė dalis buvo apkalta skardos lakštais, viršutinė dalis – medinių lentelių ažūriniu apkalu; būklė bloga); pastatą perimetru juosiančio medinio pastogės karnizo tipas; metalinis ornamentuotas kryžius restauruotas apie 1978 m., būklė bloga. Konstrukcijos – pamatas su lauko akmenų mūro cokoliu; medinė karkasinė sienų konstrukcija; medinė gegninė stogo konstrukcija; medinės perdangos tipas; varpų pakabinimo medinės konstrukcijos. Funkcinė įranga – medinių laiptų -kopėčių, vedančių į II a. tipas; stalių ir kitų medžiagų gaminiai – medinių vienvėrių vertikaliai sukaltų lentų akustinių angų langinių su metaliniais apkaustais tipas; medinių vienvėrių dvisluoksnių lauko durų V fasade su išoriniu dekoratyviniu sluoksniu, sukaltu „eglute“, su metaliniais apkaustais tipas“.

Vertybių sąraše – Dapšionių ir Pašušvio varpinės

O Dapšionių varpinė, iš keturių rajono saugomų varpinių, – išskirtinė. Varpinės įprastai – atskiras objektas. Tuo tarpu Dapšionyse įėjimas į bažnyčios teritoriją – kartu ir praėjimas pro varpinę. „Varpinė įrengta virš įėjimo. Tai yra išties netradicinis tokios paskirties pastato sprendimas. Tikrai nedaug tokių variantų esu matęs. Be to, dažniausiai varpinės būna medinės, o Dapšionių – mūrinė“, – pastebi V. Simelis.

Vertybių sąraše – ir sudėtinė Pašušvio bažnyčios komplekso dalis – varpinė. Tačiau apie ją, kaip sako pats Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas, nesklando nei legendos, nei kokios įdomios istorijos.

Šiek tiek varpų istorijos…

Varpų istorija, anot mokslo istoriko Liberto Klimkos – labai gili. Bažnyčiose varpai pradėti naudoti dar nuo šeštojo amžiaus. Šaukimą į pamaldas varpais įvedė popiežius Sabinijonas 604 metais, o nuo 703 metų pradėta jais skambinti ir per laidotuves.

Duodamas interviu LTR radijui, L. Klimka pasakojo, kad palaipsniui varpas tapo labai svarbus bažnyčios liturginis priklausinys: „Atsirado tradicija varpus pakrikštyti prieš įkeliant į bokštą, apgaubus krikšto marškinėliais. Jų vardai parenkami pagal bažnyčių titulus arba fundatorių, dignitorių atminimui.

Varpo dūžiai, ataidintys iš bažnyčios bokštų, – tai tarytum Dievo balsas žmonėms. Jie tris kartus per dieną kviesdavo sukalbėti Viešpaties Angelo maldą. Varpais taip pat skelbiami svarbūs bendruomenės įvykiai: bažnytinės šventės, šventikų ingresai, parapijiečių vestuvės. Laidotuvių metu jie aidi tarsi palydos žingsniai, monotoniškai ir graudžiai iškilmingai: Dūšia dangun, kūnas – žemėn… Tad varpų garsai apskritai ženklina sakralųjį laiką, kreipiantį mintis nuo kasdienybės link amžinybės.

Viduramžiais liaudyje plito tikėjimai, kad varpo garsai gelbsti sielas iš skaistyklos, nubaido piktąsias dvasias, sustabdo epidemijų plitimą, nukreipia audras ir kitas gamtos stichijas. Apie tai byloja ir įrašai kai kuriuose varpuose.

Apskritai, varpo sampratą visais laikais formavo istorinio meto pasaulėžiūra. Prūsijoje drausta varpais skambinti audros metu. Istoriografiniai šaltiniai mini net apie priesaikos sutvirtinimą, atliekamą po varpais. Tautosakos kūriniuose, legendose ir padavimuose varpo garsai ataidi iš paslaptingų miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gelmes ar ežerų dugną. Taip smarkiai sureikšminus bažnytinius varpus, jie būdavo gaminami kaip meno kūriniai: ornamentuojami, puošiami dvasingais lotyniškais posakiais, citatomis iš šv. Rašto, šventųjų atvaizdais.

Tad varpai, sukaupę savyje technologijos, meno ir istorijos verčių aspektus, yra vertingi kultūros paveldo objektai. Kartu tai jungtis tarp istorinės praeities ir dabarties“.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia: