Kviečiu diskutuoti: apie Šiaulėnų dvarą ir mus pačius

Vytautas JUOZAPAITIS,

Seimo narys, kraštietis

Lygiai prieš septyniolika metų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ premjera. Kodėl apie tai kalbu šiandien? Todėl, kad to fakto niekada nepamiršiu…

Ir ne tik dėl to, kad man teko garbė tame spektaklyje, kuris buvo pastatytas pagal garsaus prancūzų rašytojo Prospero Merimė novelę „Lokys“, sukurti pagrindinį Grafo Šemetos vaidmenį. O veikiau todėl, kad veiksmas, aprašytas literatūriniame kūrinyje ir operoje, vyko Samogitijoje, Šemetų dvare, kuris, pasirodo, buvo rašytojo ne išgalvotas, o realiai egzistuojantis iki šiol.

Šis dvaras dar ir šiandien tebestovi Šiaulėnuose. Tik dabar jis ne tik neprimena prancūzų rašytojo aprašytos to meto didybės, bet lyg gyvas priekaištas bado akis praeiviams.

Nusikalstamas abejingumas, kurį dešimtmečius rodo dabartiniai dvaro šeimininkai, neatlaiko jokios kritikos, tačiau ir už paveldosaugą atsakingos institucijos turėtų pademonstruoti aktyvesnę poziciją, kurią, neabejoju, tvirtai palaikytų ir savivaldos atstovai.

Gal Radviliškio rajono atsakingi valdininkai galėtų kiek aktyviau paraginti ir Kultūros paveldo apsaugos departamentą, ir paslaptingus dvaro savininkus, kad šis „objektas“ kuo greičiau būtų pripažintas bešeimininkiu. Nes tik tokiu atveju dar galėtume tikėtis ES struktūrinių fondų lėšų dvaro renovacijai. Turiu omeny „Kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 m. programą“, į kurią būtų galima įtraukti Šemetų dvarą. Tačiau reikia paskubėti, nes laikas sparčiai senka.

Renovavus Šiaulėnų dvarą derama pagarba būtų parodyta ir iškiliai asmenybei – dvaro šeimininkui Pranciškui Šemetai – vienam iš 1831 metų sukilimo vadų, kuriam paminklas stovi net Drezdene. (Ar žinote dar bent vieną Radviliškio krašto gyventoją, kuriam stovi paminklai Drezdene?)

Vargu, ar Radviliškio rajone rastume šviesesnę vietą už Šiaulėnus. Man, kaip humanitarui, yra šventas reikalas, kad čia klebonavo kunigas Saliamonas Juozapas Slavočinskis, kurį 1648 metais į Šiaulėnus kaip pirmojo lietuviško katalikiško katekizmo – lietuvių kalbos istorijos šaltinio – autorių atkvietė kunigaikštis Radvila.

Šiaulėnuose kunigavo poetas Antanas Vienažindys. Kapinėse iki šiol ilsisi jo į paskutinę kelionę „palydėtų“ šiaulėniškių palaikai.

Bažnyčią projektavo mokslus Paryžiuje baigęs architektas, metęs pirmojo Prancūzijoje geležinkelio tiesimo kontraktą ir grįžęs statyti Šiaulėnų bažnyčią.

Vienu metu Šiaulėnuose buvo net 8 kalviai, o tai parodo šio miestelio unikalumą.

O kur dar visas žiedas istorinių ir nūdienos šviesių asmenybių – šiaulėniškių, kurių dėka pasaulis sužinojo ne tik apie Radviliškio kraštą, bet ir apie Lietuvą: Adomas Bitė, Juozas Silvestras Dovydaitis, Marcelinas Šikšnys, Jonas Stankus, Irena Ona Čibirienė, Povilas Domeika, Aldona Ragauskaitė–Kuliukienė, Aurelija Ragauskaitė, Česlovas Mazūras, Petras Mazūras, Vitalijus Mazūras, Antanas Miknius, Rita Dambrauskaitė, Marija Birutė Kudulytė–Navardauskienė, Balys Buračas, Jonas Buračas ir daugelis kitų…

Beje, internetinėje erdvėje pavyko aptikti ir aktyvią buvusių Šiaulėnų žydų ar jų palikuonių bendruomenę (žydiškai – Shavlan), pasklidusią po pasaulį nuo Vokietijos iki Pietų Afrikos Respublikos (jau nekalbant apie Kanadą ir JAV). Jie ne tik atidžiai seka savo krašto gyvenimą, bet ir periodiškai apsilanko miestelyje. Dalijasi savo protėvių, tėvų išsivežtomis gyvenimo Šiaulėnuose nuotraukomis. Jų susirašinėjime apstu lietuviškų žodžių.

Galbūt derėtų tokį mūsų tėvynainių domėjimąsi savo tėvų šaknimis sujungti į bendrą rūpestį Šiaulėnų kultūrinio-istorinio paveldo išlikimu.

Gal tai galėtų atverti tam tikrų prasmingų perspektyvų ir Šiaulėnų dvarui, kurio žaizda žiojėja kultūrinėje–istorinėje rajono širdyje, esančioje pakeliui į kitą istorinę šventovę – Minaičius, kurių prieigos taip pat neatlaiko jokios kritikos.

Pakeliui iš Radviliškio į Šiaulėnus yra Nirtaičių kapinės, kurias kitados pėsčiomis teko lankyti su grupele bendramokslių. Jos net sovietiniais laikais buvo įrašytos į Lietuvos kultūros paveldo 300 objektų sąrašą… Žinoma, po to buvo žiauriai išgrobstytos, bet dar ir dabar galima suprasti tų kapinių unikalumą. Gaila, kad į tas kapines, nutolusias apie 70 metrų nuo kelio, galima patekti tik tokiu metu, kai iš eilės nelyja bent 10 parų…

Labai tikiuosi, kad šis mano pasvarstymas nebus priimtas kaip pamokslas ar kritika, o paskatins aktyvias diskusijas, o dar geriau – konkrečius darbus, skirtus mano paminėtiems skauduliams gydyti.

Juk niekas kitas, o tik mes patys galime pasirūpinti mūsų namais ir pagerbti juose gyvenusias bei kūrusias asmenybes.