Lietuva iš arti ir iš tolo…

Pro morenų ugnis ir ledyną

Prasiskverbė balsas kalbos,
Kuri mus visus išaugino
Ant mirties ir gyvybės ribos.

K. Bradūnas

2017 metai paskelbti egzodo poeto Kazio Bradūno metais. Minint šimtąsias kūrėjo gimimo metines spalio 26 dieną Radviliškio Lizdeikos gimnazijoje viešėjo poeto dukra, antropologė, etnologė E. Bradūnaitė-Aglinskienė.

Per susitikimą su vyresniųjų klasių gimnazistais viešnia, išklausiusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Laimos Verbickienės įžanginio žodžio ir abiturientų skaitomų K. Bradūno eilėraščių, džiaugėsi, kad gražiausia ir geriausia tėvelio gimtadienio dovana yra galimybė skleisti poeto idėjas Lietuvoje ir girdėti gimnazistų skaitomas tėvelio eiles.

Viešnia pasakojo, kaip tėvelis aiškino, kodėl būtina kalbėti lietuviškai: nupiešęs kelias eiles žmogeliukų ir pasakęs, kad tai vokiečiai, anglai, prancūzai ir kitų didelių tautų atstovai, o paskutinėje eilėje – tik penki žmonės, šeimos nariai, kalbantys lietuvių kalba. Tada tėvelis nuvalęs po tris žmogeliukus nuo kiekvienos eilės ir paaiškinęs, kad nieko tokio, jei vokiečių ar prancūzų kalba kalbančiųjų truputį sumažės. Bet kas bus, jei nors du žmonės iš jų šeimos nebekalbės lietuviškai? Taip tėvelis vaizdžiai parodė, kodėl reikia branginti, saugoti ir iš kartos į kartą perduoti gimtąją kalbą.

Turbūt dėl to poeto vaikams net nekilo abejonių, kad ir šeimą kurti reikia tik su savo tautiečiu ir savo vaikus būtina išmokyti lietuvių kalbos. Nors pati Elena Bradūnaitė gimė Vokietijoje, augo Amerikoje, o dabar su vyru gyvena Havajuose, tačiau be jokio akcento puikiai kalba lietuvių kalba, kaip ir jos dukra Vaiva, kuri studijavo Lietuvoje ir nelabai kas universitete nujautė, kad studentė gimusi ir augusi ne Lietuvoje.

Elena Bradūnaitė išdėstė ir savąjį tolerancijos bei patriotizmo supratimą: nieko blogo, kad jauni lietuviai išvyksta, pamato pasaulį, svarbu, kad suprastų, jog tam pasauliui reikia deramai pristatyti Lietuvą, o Lietuvai parvežti pasaulį.

Kalbėdama apie vertybes ir rodydama Bradūnų šeimos nuotraukas, viešnia akcentavo, kad tėvelis, bėgdamas iš Lietuvos, su savimi pasiėmęs Maironio poezijos tomą, mama – tautinį kostiumą, o senelis – maldaknygę… Visa tai jų svetur įsikūrusioje šeimoje buvo savitumo, branginamo tautiškumo išraiška.

Praleistas laikas su poeto dukra ne tik neprailgo, bet ir paskatino susimąstyti. Viešnios prisiminimai ir išgyvenimai padėjo suprasti išeivių situaciją, geriau pažinti ne tik Kazio Bradūno asmenybę, bet ir jo poezijos tekstus: atsivėrė naujos įvaizdžių ir motyvų prasmės.

Vėliau ponia Elena susitiko ir su gimnazijos darbuotojais. Kartu peržiūrėta dokumentinė medžiaga, kurioje įamžintas poetas Kazys Bradūnas dalijasi prisiminimais apie sudėtingą išeivio kelią į svetimą šalį ir išsipildžiusią svajonę – sugrįžimą gimtojon žemėn.

Lietuvių kalbos mokytoja Sandra Karenauskienė