Liutauras Salasevičius: „Man Radviliškyje gera“
Aušra MIKŠIENĖ
Ne viena radviliškietė dar pamena tuos laikus, kai jaunas vaikinas Liutauras Salasevičius, tuomet buvęs vieninteliu vyru kirpėju visame mieste, jas kirpo vietos kirpykloje, dalijo stiliaus patarimus ir siuvo gražiausius drabužius. Nors jau tada driekėsi klienčių iš miesto ir atokiausių rajono kampelių eilės, niekas nesitikėjo, kad vieną dieną šis jaunas vaikinas, Radviliškyje praleidęs vaikystę ir ankstyvąją jaunystę, taps vienu iš žinomiausių šalies dizainerių, kirpėjų ir visažistų. Nenuostabu, kad liepos 26-ąją, kai garsusis kūrėjas į Radviliškį atvežė jubiliejinę juodąją „Madam pareis vėliau“ kolekciją, į centrinę miesto aikštę suplūdo daugybė žmonių.
„Močiutė yra pasakojusi, kad buvo jo klientė, todėl tiesiog negalėjau praleisti tokios progos. Žurnalų puslapiuose nuolat grožiuosi Liutauro puoštomis nuotakomis, garsiomis moterimis. Norėjosi savo akimis išvysti garsųjį dizainerį ir pasigrožėti kolekcija, į kurios pristatymus šalies sostinėje nedrįstu nuvykti. Atrodo, tarp visų žvaigždžių nepritapčiau, nė nežinočiau, kaip apsirengti į tokį renginį“, – šypteli kartu su mama ir dukrele į centrinę miesto aikštę, virtusią tikrų tikriausiu podiumu, atskubėjusi radviliškietė Ineta.
Įteiktas Mero padėkos ženklas
Prabėgus vos kelioms minutėms, pasigirsta dramatiška muzika ir Civilinės metrikacijos skyriaus laiptais ima leistis liekni it nendrės modeliai, pasipuošę įspūdingo grožio juodais drabužiais ir avėdami „batais žudikais“.
Gyva žmonių juosta merginas akimis ir audringais plojimais lydėjo nuo pat metrikacijos kiemelio iki Aušros aikštės, kurioje būsimasis fontanas, papuoštas medžiais, krūmeliais ir juodu audeklu, tapo tikrų tikriausiu podiumu.
„Tiesiog nuostabu. Kokios detalės, kokios gražios merginos! – aikteli specialiai dėl šio renginio iš Šiaulių atvykusi Dovilė, skubėjusi fotografijose įamžinti kiekvieną iš modelių. – Tai mano svajonės išsipildymas, nes save vadinu „šmutkininke“ ir seku kiekvieną naujausią Liutauro kolekciją.“
Aikčiojusių iš nuostabos tądien buvo ne vienas. Net ir Europos žmonių festivalio dalyviai, į miestą savaitei sugužėję iš trylikos Europos šalių, neslėpė nuostabos. „Aukščiausias lygis. Nė nesapnavome, kad Radviliškyje bus surengtas ir aukštosios mados pasirodymas. Esu girdėjusi apie šį dizainerį ir nesitikėjau jį patį pamatyti gyvai“, – nepaleisdama fotoaparato iš rankų prasitaria danė Heidi.
Po pusvalandį trukusio pirmojo kolekcijos pristatymo pasirodo ir pats L. Salasevičius, dar darželyje žinojęs, kad bus siuvėju. Nedrąsiai, neslėpdamas jaudulio, jis žengė padėkoti susirinkusiesiems, tačiau čia ir jo paties laukė staigmena – Mero padėkos ženklas už nuopelnus Radviliškiui.
„Galėjau tiesiog nualpti“
Iškart po pirmosios kolekcijos pristatymo L. Salasevičius, paprašęs kelių minučių atokvėpiui, rado laiko ir pokalbiui su „Radviliškio naujienų“ savaitraščiu. Nors interviu metu dizaineris visuomet labai jaudinasi, šįkart, anot jo, didesnis jaudulys užplūdo priimant garbingą apdovanojimą.
„Man jau pats išėjimas po pasirodymo yra didžiulis stresas, o dar tas netikėtas apdovanojimas… Žinote, apie tai net nenoriu kalbėti. Merui pasakiau, kad apie tokius dalykus paprastai yra perspėjama, nes negalima žmogui įvaryti tokio šoko. Aš galėjau tiesiog nualpti tą pačią akimirką, bet gavosi taip, kaip gavosi – žiauriai „afigienai“. Tikėjausi viso ko geriausio, nes dirbo stipri komanda. Patikėjau miesto savivaldybe, kuri mane pakvietė, nes žinojau, kad ji išpildys visus mano lūkesčius. Jie viską padarė netgi daugiau, negu tikėjausi. Man svarbu tai, kaip mano rūbai yra demonstruojami, tad radviliškiečiai padarė viską, ko tik paprašiau. Dėkingas esu begalei žmonių – savivaldybei, merui Antanui Čepononiui, Jolantai Margaitienei, Nijolei Čepononienei, Šiaulių modelių agentūroms, kirpėjoms, visažistėms, savo komandai, modeliukams“, – šypteli pirmuosius rūbus sau vos dešimties pasisiuvęs kraštietis, dizaineris ir išskirtiniu braižu garsėjantis stilistas.
Prie siuvimo mašinos, įkvėptas mamos ir močiutės, dar nelankydamas mokyklos sėdęs L. Salasevičius sako, kad toks dėmesys – didžiausias įvertinimas, o radviliškiečių aplodismetai – lyg medus širdžiai: „Tai, kad mane kviečia – didžiulė garbė. Labai jaudinausi ir bijojau nenuvilti, nenorėjau prastai pasirodyti prieš radviliškiečius. Labai nustebau nuo pirmųjų išėjimo akordų išgirdęs plojimus, nes tai Vilniuje yra žiauriai reta. Čia žmonės šiltesni, tai tikrai pajutome“.
Ilgiausias podiumas karjeroje
Tiesa, užkulisiuose lankėmės ne tik po pirmosios kolekcijos pristatymo, bet ir gerokai prieš pasirodymą, kur merginas jau nuo 9 valandos ryto ruošė didžiulė komanda – ne tik paties dizainerio atsivežti specialistai, bet ir buvę L. Salasevičiaus kolegos iš Radviliškio.
Čia veiksmas tiesiog virte virė – merginos pozavo prieš veidrodį, pratinosi prie įspūdingų aukštakulnių. Vienos nestokojo puikios nuotaikos ir pokštavo, o kitos bandė susikaupti tiesiog ramiai sėdėdamos ir naršydamos socialiniuose tinkluose, tačiau kiekviena iš jų, kaip prisipažino įspūdingos išvaizdos merginos, jaudinosi. Tai nestebina, nes joms, avinčioms neįprasto aukščio ar net per mažus batus, teko įveikti patį ilgiausią atstumą – nuo pat metrikacijos skyriaus, kuriame vyko pasiruošimas, iki centrinės miesto aikštės. Tačiau kiekviena iš jų savo darbą atliko nepriekaištingai – žengė užtikrintai ir sulaukė didžiausių žiūrovų aplodismentų.
Jau po pasirodymo kalbėdamas apie kolekciją pristačiusius modelius L. Salasevičius vis kartojo, koks yra joms dėkingas: „Merginos labai kietos. Norėjau išlaikyti lygį, tad ėmiau rimtas merginas, kad nepargriūtų, kad pasirodytų puikiai. Esu be galo joms dėkingas. Jauniausiai iš jų – vos trylika ar keturiolika, o jau turi arklinę ištvermę. Joks „diedas“ to neištvertų, kiek patyrė jos. Šios merginos – kaip darbiniai arkliai: ruošėmės nuo ryto ir nė viena nebambėjo, nesiskundė. Nors per visą mano karjerą joms teko eiti ilgiausiu podiumu, visos pasirodė puikiai – nepargriuvo, nesuklupo“.
L. Salasevičius neslepia, kad per daugelį metų, per kuriuos jis pristatė jau dešimt oficialių ir kiek daugiau neoficialių kolekcijų, yra buvę visko – ir merginos klupo, ir batų kulnai lūžo, tačiau tai – natūralu: „Kaip ir kiekvienas savo srities specialistas padaro klaidų, taip ir pas mus visko būna, tačiau viską padarome taip, kad niekas dažniausiai to nė nepastebi“.
Svajonės išsipildymas
Tai, kad kolekcijos pristatymams L. Salasevičius ruošėsi Civilinės metrikacijos skyriuje, pasak paties dizainerio, yra lyg svajonės išsipildymas: „Tai mane pritrenkė. Kai buvau vaikas, svajojau pristatyti kolekciją miesto centre, o šiandien aš ruošiuosi „zakse“, į centrą sugužėjo daugybė žmonių. Emocijos – neapsakomos. Nežinau, ar tai parodžiau išėjęs, greičiausiai, kad ne, nes labai jaudinausi, tačiau viduje viskas virte virė. Esu labai laimingas. Žinoma, praėjo tik pirmasis pasirodymas. Prieš antrąjį, kai modeliai išsirikiuos, ir vėl užplūs neapsakomas jaudulys. Ir taip – kaskart“.
Tiesa, bendradarbiavimas su Radviliškio rajono savivaldybe dizaineriui – ne naujiena. Prieš metus jis savo kolekciją pristatė ir Burbiškio dvare, per Tulpių žydėjimo šventę. Paklaustas, ar galėtų sulyginti šiuos du pasirodymus, L. Salasevičius šypteli: „Jeigu žmogus turi du vaikus, ar kuris nors iš jų būna „fainesnis“? Ne. Lygiai taip pat ir man – abu pasirodymai vienodai įspūdingi ir neapsakomi. Šis gal kiek dramatiškesnis, pompastiškesnis, labiau užaugęs, tačiau ir anas buvo žiauriai „afigienas“.
„Našlė, karjeristė, ragana, senmergė… Tai moterys, paženklintos etiketėmis ir įspraustos į negailestingą opinijos rėmą. Šios moterys tarsi juoda spalva paletėje, kuri niūriai nuobodi ir jokio žaismingumo. Štai kodėl man rūpi atskleisti juodos spalvos kitokį veidą ir išryškinti stiprių moterų ypatingą charakterį. Juoda spalva gali turėti kur kas daugiau žinučių, nei jūs tikėjotės“, – taip savo kolekcijos idėją pristato kūrėjas.
Tą patį jis pakartoja ir duodamas interviu „Radviliškio naujienoms“: „Juoda spalva įpareigoja, o mano įkvėpimas – stiprios ir likimo iššūkių užgrūdintos moterys“.
Tarp modelių – ir radviliškietės
Į Radviliškį atveždamas išskirtinę kolekciją dizaineris itin jaudinosi. Pasak L. Salasevičiaus, pats miestas suteikia papildomų emocijų: „Atvykau iš vakaro, išėjau į miestą, einu ir oro trūksta. Vilniuje, atrodo, praėjau visus „kabakus“ ir nišas – nieko, o čia jau įvažiuojant gniaužia kvapą. Savas miestas, savos gatvės. Taip, dabar čia praleidžiu mažai laiko, tačiau visuomet, kai turiu susitikimų su nuotakomis Šiauliuose ar Radviliškyje, užsuku čia, pasivažinėju gatvėmis, pasirenku ir ilgesnius nuotolius. Man Radviliškyje gera“.
L. Salasevičius neslepia nuostabos, kad miestas – gerokai pasikeitęs: „Stebiuosi tuo, kaip Radviliškis užaugo. Čia zuja daugybė mašinų. Automobilių stovėjimo aikštelės – pilnos. Juokdamasis net klausiau, iš kur čia atsirado tiek mašinų. Seniau to nebuvo. Smagu, kad Radviliškis neužmigo ir pastebiu didžiulius pasikeitimus“.
Radviliškis L. Salasevičiui – labai artimas miestas, todėl nenuostabu, kad ir tarp modelių, pristačiusių kolekciją „Madam pareis vėliau“, buvo iš čia kilusių merginų. Vienos iš tokių – 22-ejų metų Neda Kasiliauskaitė ir 19-metė Vikintė Valantinaitė.
Kaip pasakoja N. Kasiliauskaitė, ji – ne modelis ir kvietimo dirbti su L. Salasevičiumi sulaukė prieš metus, ruošiantis pristatymui Burbiškio dvare: „Kaip galėjau atsisakyti? Juk Liutauras yra Liutauras. Daugelis merginų eina iš proto dėl jo darbų“.
Kartą padirbusi su dizaineriu ji podiumu žengia vėl ir vėl – dalyvavo pristatyme Vilniuje, kuriame šiuo metu gyvena, o liepos 26-ąją dukart pasirodė radviliškiečiams. „Eiti podiumu Radviliškyje – labai gera. Mačiau artimuosius, draugus, net klasės draugę, kurios nemačiau kokius trejus metus. Jausmas – neapsakomas, o smagiausia yra tai, kad artimiau susipažinau su pačiu Liutauru. Mano teta pas jį kirpdavosi tuomet, kai jis dar dirbo Radviliškyje. Ji pasakojo, koks jis nuostabus žmogus. Gera matyti, kad net ir dabar, kai yra išties garsus Lietuvoje ir už jos ribų, jis išliko toks pat paprastas ir visiškai nesužvaigždėjęs“.
Nedai antrino ir V. Valantinaitė, šiuo metu besimokanti Vilniuje. Jos teigimu, eiti podiumu vilkint L. Salasevičiaus kurtais rūbais – kažkas nepaprasto: „Labai malonu eiti prieš artimuosius. Žmonės plojo, šaukė „bravo“. Kas buvo sunkiausia? Ne, ne aukštakulniai, o svilinęs karštis, tačiau viskas pakenčiama, kai gali dirbti su tokiu nuostabiu žmogumi. Jis mokėsi Vaižganto gimnazijoje. Toje pačioje, kurią baigiau ir aš. Tai lyg ir ypatingą ryšį jaučiu ir esu labai laiminga galėjusi su juo dirbti“.