Lizdeikos gimnazijos bendruomenė išbandė šokio ir judesio terapijos poveikį
Lizdeikos gimnazijoje lankėsi dvi nuostabios šokio judesio terapijos specialistės: Lietuvos sporto universiteto dėstytoja Neringa Baranauskienė, kuri domisi šokio judesio terapija ir skaito paskaitas šia tema, bei Asta Brilingienė, medicinos psichologė, dirbanti Psichikos dienos stacionare, vedanti šokio terapijos užsiėmimus pacientams dienos stacionare. Pastaroji dirba ir Kauno choreografijos mokykloje šiuolaikinio šokio mokytoja bei dalyvauja projekte „Šokio laboratorija“, bendradarbiauja su Všį „Socialiniai meno projektai“, kur šokis naudojamas sveikatinimo, įvairių socialiai izoliuotų grupių gerovės kūrimo tikslais.
Lektorės pristatė, kad šokio-judesio terapija – tai terapinis judesio panaudojimas siekiant emocinio, kognityvinio, fizinio, dvasinio ir socialinio asmens bendradarbiavimo su kitais. Judesys formuoja jutimus, atmintį, mąstymą, vaizduotę, sprendimų priėmimą, taisyklių įsiminimą. Per kalbą gauname 20-30 procentų informacijos, kūno kalba – 60-80.
Kūno kalba leidžia be žodžių pasakyti tai, ko galbūt niekada nedrįstume ištarti, todėl ji stiprina pasitikėjimą savimi, skatina savižiną ir kaip niekas kitas atskleidžia tiesą, parodydama problemas, kurias reikia suvokti, išgyventi ir/arba pakeisti. Esminiai šokio-judesio terapijos komponentai yra šokis kaip kūno judesys, kūrybinė išraiška ir tarpasmeninis santykis. Gydymo tikslais pasaulio praktikoje šokį pradėta taikyti 1940 metais. Šokio-judesio terapija Lietuvoje – nauja sritis.
Lizdeikos gimnazijoje šokio ir judesio terapijos užsiėmime dalyvavo 44 gimnazijos bendruomenės nariai: mokiniai, tėveliai, mokytojai, bendruomenės sveikatos priežiūros specialistė, bibliotekos darbuotoja.
Iš pradžių dalyviai išklausė teorijos kursą. Po to nusiavę batus užpildė laisvą aktų salės erdvę, pakluso šokių mokytojų vadovavimui, įsitraukė į šokio judesio veiklas. Pirmiausiai bendravo su savimi, paskui – su kitais, lengvai, atsipalaidavę, žaismingai ir nuoširdžiai…
Teko interpretuoti šokio judesius atliekant „skulptoriaus“ ir „skulptūros“ vaidmenis: simpatizuodami vienas kitam minėtieji bendruomenės nariai susirado poras, porose keisdamiesi vaidmenimis „lipdė“ statulas, „pūtė“ joms gyvybę. Šiuo užsiėmimo momentu ryškiai atsiskleidė charakteriai: kas aktyviai, kūrybingai, energingai, kas nenoriai, slėpdamiesi, kažko gėdydamiesi judėjo. Galima buvo stebėti, kaip daugelis nurimsta, atsipalaiduoja, įgauna pasitikėjimo savimi – rankų, kojų mostai platėja, laisvėja.
Šokusieji pasakojo, kad patyrė kažką nepaprasto, naujo, naudingo ir dvasiai, ir kūnui. Atsirado gyvenimo džiaugsmo pojūtis, geresnė ir stabilesnė emocinė bei fizinė savijauta.
Kai kuriems bendruomenės nariams kilo noras šitaip „gydyti“ savo sielas dar ne vieną kartą – kodėl gi nesubūrus entuziastų ir to, ką išmoko, nepakartojus daugiau kartų – per ilgąsias pertraukas nepajudėjus šokio ritmu?
Mokytojos Lionė Semeniukienė, Alvydė Panova