Mamai iš Alksniupių – ordinas

Aušra MIKŠIENĖ

Šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė artėjančios Motinos dienos proga iškilmingoje ceremonijoje gegužės 2 dieną tradiciškai pagerbė šalies daugiavaikes mamas. Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanota ir mūsų rajono gyventoja Uršulė Aldona Jakavičienė, su mylimu vyru Juozapu Algimantu susilaukusi penkių vaikų, išauklėjusi juos dorais žmonėmis ir piliečiais, gerbiančiais savo tėvus, kitus šeimos narius, besilaikančius visuomenės nustatytų normų.

Šiemet garbingą 80-ies metų jubiliejų švęsiančią U. A. Jakavičienę aplankėme likus vos kelioms dienoms iki svarbios kelionės į Prezidentūrą. Jaudulio neslėpusi moteris juokėsi, kad didžiausias galvos skausmas – kaip pasipuošti susitikimui su šalies Prezidente. „Štai, duktė iš Ispanijos atsiuntė suknelę ir pataria vilkėti ją. Kaimynė ragina puoštis kostiumėliu, o aš pati dar galvoju ir apie sijono-švarkelio komplektą“, – klodama drabužius ant sofos juokiasi Alksniupių kaimo gyventoja.

Svajoja apie kelionę į Ispaniją

Prieš kelerius metus insultą patyrusi moteris šiandien vaikšto pasiramstydama lazdele ar vaikšyne, tačiau akyse spindi džiaugsmas. „Žinote, jei kas atsuktų laiką atgal, nekeisčiau nieko. Gyvenčiau gyvenimą taip, kaip ir gyvenau. Su tuo pačiu vyru ir taip pat auklėdama savo vaikus“, – šypsodamasi sako garbaus amžiaus rajono gyventoja.

Liepos 5 dieną ji su vyru, birželį sulauksiančiu 85-erių, minės jau 59-ąsias santuokos metines. „Susipažinome šokiuose. Aš jam patikau labiau, negu jis man. Nukonkuravau kitas merginas ir tapau jo žmona, – juokiasi moteris, prisipažįstanti, kad gyvenime niekada savo veido negražino dažais. – Vyras griežtai niekada neleido dažytis, todėl naudoju tik veido kremą. Matyt, esu jam graži tokia, kokia esu“.

Nors veidas ir išvagotas raukšlių, U. A. Jakavičienė sako besidžiaugianti kiekviena gyvenimo diena: „Po insulto man nei vyras, nei vaikai neleidžia dirbti darže. Tai ką veikiu? Paskaitau laikraštį, pažiūriu kokį serialą, padarau valgyti. Auginame keturiolika vištų. Jas palesinu, kiaušinius surenku. Seniau labai mėgau keliauti. Esu aplankiusi Vengriją, Vokietiją, Čekoslovakiją, dar keletą šalių. Dabar galvoju, kad labai norėčiau nuvykti pas dukrą Gražiną į Ispaniją. Vyras važiuoti kartu nenori, todėl teks išsiruošti pačiai. Juk tai, kad vyras nenori su manim keliauti, dar nereiškia, kad turiu sėdėti namuose“.

Tinkamai auklėjami ir anūkai, ir proanūkiai

Gražina – ne vienintelė Jakavičių dukra, gyvenimą susikūrusi toli nuo Lietuvos. Išvykęs ir vyriausias sūnus Rimas. „Jis gyvena Vokietijoje. Retai matomės. Kažin, ar jis žino, kad mama gaus apdovanojimą iš Prezidentės. Nebent kiti vaikai pranešė“, – šypteli pašnekovė.

Moteris džiaugiasi, kad Lietuvoje gyvenančios atžalos jos nepamiršta – dažnai aplanko sūnūs Robertas, Vidmantas, dukra Lina. „Oi, mūsų būrys – gausus. Turiu penkis vaikus, dešimt anūkų ir jau šešis proanūkius. Smagu, kai visi susiburiame. Gera matyti, kad ir anūkai, ir proanūkiai yra tinkamai auklėjami. Nesu girdėjusi, kad jie savo tėvams keltų kokių rūpesčių“, – sako U. A. Jakavičienė.

Paklausta, ar ir jos pačios vaikai visuomet buvo paklusnūs, moteris juokiasi: „Tikrai taip. Žinoma, buvo tų išdaigų. Kartais kuris nenorėdavo į mokyklą keltis. Tačiau tokių nuodėmių, kurias prisiminčiau dar ir šiandien, – tikrai nebuvo“.

Moteris sako, kad auklėjimo metodus ji perėmė iš savo tėvų, gyvenusių Raseinių rajono Girkalnio seniūnijos Dobilių kaime: „Augome penki vaikai. Mes, dvi seserys, ir trys broliai. Mama buvo labai aktyvi – giedotoja. Deja, jos gražaus balso aš nepaveldėjau. Tėtis, nors nelaimės metu buvo netekęs pusės dešinės rankos, niekuomet nesėdėjo be darbo – pynė krepšius, pintines, turėjome ūkį. Padėjome dirbti, nebuvome tinginiai. Su mama visuomet rasdavome laiko ir šiltam pokalbiui apie gyvenimą. Gaila, jau palaidojau visus brolius, seserį, tėvelius. Likau viena. O mes su vyru taip pat stengėmės tinkamai auginti savo atžalas. Kiek Dievas davė, tiek ir auginome. Džiaugiuosi, kad šiandien turime gerą ramstį ir tikrus pagalbininkus namų ūkyje. Turime 32 arus žemės, kurią padeda prižiūrėti, nuravėti, puoselėti. Kokia gerų santykių šeimoje paslaptis? Kantrybė. Jos reikia turėti ir santykiuose su vyru, ir su vaikais“.

Moteris sako, kad dabar jaunimas tos kantrybės turi labai mažai, o ir auginti vaikus šiandien yra kur kas lengviau: „Seniau išsikerpi iš marlės trikampį, suvystai, po to skalbi kalną nešvarių vystyklų. Ir tų rūbelių ar žaislų nebuvo gražių. O šiandien? Pampersiukai, žaisliukai… Visko yra, ko tik geidžia širdis. Manau, kad šiandien vaikus auginti tikrai nėra sunkus darbas, o ir išmokas mamos gauna nemažas. Pamenu, už jauniausią dukterį Liną gaudavau penkis rublius ir tai džiaugdavausi“.

Prezidentės apdovanojimas – didžiulė garbė

Dobilių kaime gimusi U. A. Jakavičienė, kaip pati pasakoja, mokėsi Kelmės rajono Žalpių septynmetėje mokykloje, po jos – Nemakščių vidurinėje mokykloje. Nebaigusi vidurinės mokyklos, 1956 metais įstojo mokytis į Kretingos kolūkių buhalterių ir sąskaitininkų mokyklą. Grįžusi į Kelmės rajono Žalpių kolūkį dirbo buhaltere, vėliau, persikėlusi į Radviliškio rajoną, daug metų dirbo melžėja.

Jakavičių šeima Pakalniškių seniūnijoje žinoma kaip darni, darbšti, palaikanti ryšius su giminaičiais, kaimynais. „O taip, kaimynė, jeigu tik pamato, kad manęs nėra vaikštinėjančios kieme, iškart atbėga pasiteirauti, ar viskas gerai. Ir tuomet, kai mane ištiko insultas, ji buvo tas žmogus, kuri iškvietė greitąją pagalbą. Sutariame su žmonėmis. O ko su jais pyktis?“ – šypteli garbaus amžiaus moteris.

Jos teigimu, visas kaimas netruko sužinoti apie išvyką į Prezidentūrą – visi laukia, teiraujasi, žadėjo žiūrėti žinias: „Kaip jaučiuosi dėl to? Pagerbta. Juk ne kasdien ir ne visiems kaimo žmonėms pati Prezidentė spaudžia ranką. Ar jaučiuosi verta ordino? Jeigu jau išrinko, vadinasi, gyvenau ir vaikus auklėjau teisingai“.

Rodydama į svetainėje stovinčią sekciją, kurioje gražiai surikiuotos ir šeimos fotografijos, U. A. Jakavičienė juokiasi: „Štai čia stovės ir apdovanojimas, kad kasdien galėčiau pasidžiaugti tuo, jog gyvenau dorai ir tinkamai“.