Metų moters rinkimuose palaikykime Radviliškio rajono atstoves

Aušra LAURINKIENĖ

Dar praėjusiais metais džiaugėmės, kad Šiaulių apskrities televizijos organizuojamus metų moters rinkimus „Moteris Saulė“ laimėjo Radviliškio rajono gyventoja Birutė Mickaitienė, apdovanota už ryžtą neatlygintinai rūpintis Vėriškių bendruomenės kasdiena ir šventėmis, jaunimo užimtumu ir socialinių problemų sprendimu, už tai, kad nuolat atveria atjautos kupiną širdį ir savanoriškai įsilieja į „Maisto banko“ ir Vaikų dienos centro vykdomą veiklą.

Panašu, kad ir šiemet šis titulas gali atkeliauti į Radviliškio rajoną – „Moteris Saulė 2015“ rinkimuose nominuota ne tik gerumą visiems skleidžianti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė, Šeimos labdaros ir paramos fondo globėja Jolanta Margaitienė, bet ir patriotiškumu, aktyvia ir pavyzdinga veikla jaunimą užkrečianti nenuilstanti Zita Urbonienė. Kviečiame iš arčiau susipažinti su abiem kandidatėmis į „Moteris Saulė 2015“ titulą. 

Balsuoti už kandidates galima iki kovo 8 dienos 19 val. SMS žinute trumpuoju numeriu 1670. Žinutės už Radviliškio krašto atstovę Jolantą Margaitienę tekstas yra STV5, žinutės už Radviliškio krašto atstovę Zitą Urbonienę tekstas yra STV9. Žinutės kaina – 0,30 Eur. Jau šiandien vakare žinosime nugalėtoją. 

Jolanta Margaitienė: „Viską reikia daryti su meile ir pagarba žmogui“

„Kuklumas, užuojauta ir supratingumas – trys savybės, kurios apibūdina Jolantą. Kai jai dėkojame už suteiktą paramą, pagalbą vykstant į šeimas, ji visuomet nustemba ir sako, kad nėra už ką“, – sako Šeimos paramos ir labdaros fondo valdybos pirmininkė Skaidra Dišlė.

Tačiau Radviliškio rajone greičiausiai nėra nė vieno, kuris nenusišypsotų pamatęs šios moters akis. Jolanta Margaitienė pirmoji suskubo ištiesti ranką onkologine liga susirgusiam berniukui, kasmet aplanko galybę daugiavaikių šeimų, šeimų, auginančių neįgalius vaikus, ar vienišų senolių, kuriems atjauta ir supratimas – lyg šviežio oro gurkšnis niūrioje kasdienybėje.

Atriekdama riekę savo šeimos gerovės, Jolanta Margaitienė nė nesvarstydama tiesia pagalbos ranką kiekvienam, tačiau savo darbų nesureikšmina: „Reikia pamatyti mamos akis, kai atvyksti į šeimą, atveži skalbyklę. Kai aplink sukasi gausi šeima, galybė vaikučių, mamos akys žiba. Nuo jos pečių nukrinta didžiulė našta. Ji laiminga, o tuo pačiu – laimingi ir mes“.

Jolanta Margaitienė, kaip pati sako, užaugo mylinčioje šeimoje, niekada nestokojusioje padorumo. Su tėveliais bei seserimi ją ir šiandien sieja itin stiprus ryšys. Galbūt todėl ši moteris, kaip pati sako, nestinga meilės ne tik patiems brangiausiems – labdaringą veiklą puoselėti padedančiam vyrui Sigitui bei sūnums Kerniui ir Džiugui, bet ir visiems rajono gyventojams: „Aš galvoju, kad tai daryti reikia su meile, pagarba žmogui, nes kitaip nieko nebus. Kai gyvenime reikia tam tikrų sprendimų arba drąsos jiems priimti, tai šioje veikloje reikia tik gerumo ir noro“.

Dosniai pagalbos ranką kiekvienam tiesianti Jolanta Margaitienė, kaip sako ją supantys žmonės, išties keičia pasaulį aplink save. Greta jos, kaip tikina socialinė darbuotoja Edita Šiukštienė, atrodo, net ir oras tyresnis: skleidžiamas gėris ir atjauta – būtent tai, ko reikia moteriai, kurią būtų galima pavadinti Saule: „Supratimas ir paprasto žmogaus priėmimas, išklausymas, įsiklausymas į problemą, pagalba ir gėrio dalijimas – už visa tai Jolantą Margaitienę tikrai galima vadinti „Moterimi Saule“. Esame dėkingi, kad ją turime rajone. Kad kuo daugiau tokių žmonių būtų greta mūsų…“.

Pati J. Margaitienė, besirūpinanti ne tik sunkiau besiverčiančiomis šeimomis, vienišais senoliais bet ir puikių rezultatų siekiančiais moksleiviais, kiekvienam linki atsikratyti pavydo jausmo, nes gėris, kurį kiekvienas skleidžiame, neabejotinai sugrįžta atgal: „Tai, ką siunti į kitų žmonių gyvenimus, visuomet sugrįžta į tavąjį. Linkiu nebūti piktiems, nebūti pavydiems. Aš visiškai neturiu pavydo jausmo…“

Zita Urbonienė: „Čia aš gimiau, čia aš ir numirsiu“

Tvirta kaip uola – tokiais žodžiais kitą kandidatę į „Moters Saulė 2015“ titulą Zitą Urbonienę apibūdina kolegos Šaulių sąjungos nariai. Visi vieningai tikina, kad ji – puikus autoritetas jauniesiems šauliams, kuriems dėsto Lietuvos istoriją, ir pavyzdys kiekvienam, kaip reikia mylėti ir gerbti gimtąją šalį.

„Kad būtų kuo daugiau tokių Zitų. Tikrai sakau, tvarka būtų“, – šypteli Radviliškio pirmosios šaulių kuopos vadas Pranas Sluckus, o Generolo P. Plechavičiaus šaulių 6-osios rinktinės vadas Saulius Burškys priduria, kad net ir vyrai turėtų lygiuotis į tokią moterį dėl jos pareigingumo, atsakingumo ir sąžiningumo. Nepaisant garbaus amžiaus šios moters aktyvumo ir tvirtybės galėtų pavydėti net jaunuoliai. Sunku ir suskaičiuoti visas organizacijas, kurių narė yra Zita Urbonienė.

„Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjunga, Lietuvos Generolo P. Plechavičiaus karių sąjunga, Šaulių sąjunga ir Tremtinių sąjunga“, – lyg žirnius savo veiklą beria moteris.

Sovietinės okupacijos laikotarpiu, dar mergaitė ji buvo ištremta su visa šeima į Irkutsko sritį, kurioje praleido 16 ilgų metų. Šalti Sibiro vėjai formavo Zitos Urbonienės asmenybę, tačiau viltis grįžti į tėvynę visada degė jos širdyje.

Du savo vaikus – sūnų pedagogą ir dukrą medikę – ji, kaip pati pasakoja, taip pat užaugino tikrais Lietuvos patriotais: „Aš jiems sakau, tik už Lietuvą. Man nereikia jokių užsienių, aš niekur nevažiuosiu. Čia aš gimiau, čia aš ir numirsiu, viskas“.

Zita Urbonienė šypteli, kad niekada nebuvo silpna moteris. Didžiausia jos aistra – vairavimas. Beveik keturis dešimtmečius Z. Urbonienė dirbo Radviliškio greitosios pagalbos vairuotoja. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek gyvybių jos dėka pavyko išgelbėti. O ir su ligoniais visada rasdavo bendrą kalbą, padėdavo kiekvienam: „Aš juos veždavau… Nuvažiuoju į polikliniką, pasiimu visas korteles, registruoju Vilniuj poliklinikoj. Išvedžiodavau kiekvieną į kabinetą, kur kam reikia. Sakydavau, kad lauktų, o aš važiuoju, o vėliau sugrįšiu ir paimsiu, nebijokite, neprapulsite. O vairuoti man patinka. Važiuoti galiu ir aplink žemės rutulį, tik kad mašina būtų gera ir nelūžtų kelyje ir kad kas duotų pavalgyti bei numigti“.

Buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džonas Kenedis yra pasakęs – neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali duoti jai. Zita Urbonienė, kaip sako Generolo P. Plechavičiaus šaulių 6-osios rinktinės vadas S. Burškys, savo darbais įrodė, kad atiduoda viską: „Jūs patys įsivaizduokite, ji dvidešimt metų be atlygio aukoja savo laisvą laiką, visą save, o kartais – ir savo lėšas, prisidėdama prie sąjungos veiklos“.