Minaičiuose aidėjo salvės

Aušra MIKŠIENĖ

Jau tapo tradicija, kad Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse atgyja Radviliškio rajono Grinkiškio seniūnijos Minaičių kaimo Miknių sodyba. Šiemet čia surengtoje iškilmingoje ceremonijoje prisiminta, kad Vasario 16-oji Lietuvai ypatinga ne tik dėl valstybės atkūrimo 1918-aisiais. Būtent šią dieną, prieš 69-erius metus, ypatingai sunkiomis sąlygomis susirinkę partizanų vadai paskelbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją – dokumentą, tapusį vienu iš ryškiausių Lietuvos laisvės troškimo simbolių.

„1949 metų partizanų čia pasirašyti dokumentai ne tik dar kartą sutvirtino Vasario 16-osios aktą, bet ir nuplovė pažeminimą, kurį Lietuva patyrė 1940 metais. Tai svarbus aktas, „surišantis“ Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Negalime šimtmečio minėti, nematydami visų šimto metų. Be čia pasirašytos deklaracijos sunku įsivaizduoti, kad mes galėtumėm suvokti visą esmę. Mums labai svarbu išmokti pamokas“, – kalbėjo šventėje dalyvavusi Kovo 11-osios akto signatarė, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė, viena iš Minaičiuose pastatyto Lietuvos partizanų memorialo iniciatorių.

Jaunuolių rankose plevėsavo galybė šalies trispalvių

Prie sodybos, kurioje 1949-aisiais įvyko garsusis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, tądien būriavosi minios žmonių. Šalies patriotais save vadinantys gyventojai tikino, kad ši data ir vieta jiems labai reikšminga ir lėmė visos tautos ateitį. O istorijos žinių neabejotinai semiasi jaunimas – Lietuvos jaunieji šauliai bei Radviliškio rajono moksleiviai. Pastarieji šiemet į šventę atskubėjo ne tuščiomis – Miknių sodyboje tądien jaunuolių rankose plevėsavo galybė šalies trispalvių.

„Gera ir smagu, kad jaunuolių nereikėjo į šventę varu varyti. Čia dalyvaujantis jaunimas – savanoriai, kuriems svarbi šalies istorija. Džiaugiasi širdis matant, su kokiu užsidegimu jie veržėsi į minėjimo iškilmes“, – savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ sakė Lizdeikos gimnazijos direktorė Ina Bajarauskaitė, su mokytojomis atlydėjusi gimnazistus.

Patys moksleiviai sakė, kad apsilankymas Minaičiuose – pati geriausia istorijos pamoka. „Viena yra perskaityti istoriją vadovėlio puslapiuose, o kas kita – pajusti istorijos dvasią. Minaičiuose lankausi jau ne pirmą kartą. Tas jausmas praverti bunkerio duris, kuriame slėpėsi partizanų vadai, – neapsakomas“, – laikydama rankose šalies vėliavą kalbėjo radviliškietė Lina.

Iš tiesų, tądien Minaičiuose tvyrojo neapsakoma atmosfera – susirinkusiųjų negąsdino nei spaudęs šaltukas, nei užsitęsusios svečių kalbos. „Įdomu. Net ir apie šaltį nebegalvoji, kai tokia šventė. Į Minaičius su drauge atvažiuojame kiekvienais metais. Būtų gėda čia neatvykti, kai tokie reikšmingi įvykiai nutikę mūsų rajone“, – kalbėjo ceremoniją stebėjusi Radviliškio rajono gyventoja Stasė.

Sodybos šeimininkei įteiktas aukščiausias rajono apdovanojimas

Kasmet ši šventė itin sujaudina Laisvės kovų liudininkę, šios sodybos tuometinio šeimininko Stanislovo Mikniaus dukterį Julijoną Mikniūtę-Petrėtienę, kuri per kiekvieną minėjimą dalijasi ryškiais prisiminimais.

Nors bėgantys metai ir paveikė moters sveikatą, bet atminties – neištrynė. „Žinote, žvelgiu į čia susirinkusius jaunus kareivius, šaulius. Jaunus žmones, pasiryžusius tarnauti savo šaliai, ir mano akyse stovi partizanai. Labai panašūs, net širdį kutena“, – su ašaromis akyse savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ sakė sodybos šeimininkė.

Šiemet jai parodytas išskirtinis dėmesys – rajono meras Antanas Čepononis J. Mikniūtei-Petrėtienei įteikė aukščiausią rajono apdovanojimą – Mero padėkos ženklą. „Neapsakoma garbė. Netikėta ir labai malonu. Tai – mano tėvelių nuopelnas“, – susijaudinimo neslėpė moteris.

Rajono meras A. Čepononis sakė, kad reikia bent įsivaizduoti tų namų šeimininkų jausmus, kokie jie buvo 1949 metų vasario mėnesį: „Mūsų Julijona tuomet buvo jauna, maža, vos 9-erių metų. Tačiau už tą pagarbą tėvams, kurie sutiko priimti partizanus, rizikuodami savo ir savo šeimos gyvybėmis, norime padėkoti“.

Žuvusieji pagerbti tylos minute

Šioje sodyboje pasirašytas dokumentas kartu su kitais tuomet parengtais dokumentais įteisino Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją. Šiam tikslui pasiekti penkerius metus buvo dedamos didžiulės partizanų, ryšininkų pastangos, paaukota tūkstančiai gyvybių.

Iš viso partizaninio karo metu žuvo daugiau kaip dvidešimt tūkstančių partizanų ir jų rėmėjų. Nepriklausomos Lietuvos, deja, nesulaukė nė vienas partizanas iš tų, kurie Miknių sodyboje pasirašė deklaraciją. Tylos minute pagerbti žuvę: Bronius Liesis-Naktis, Aleksandras Grybinas-Faustas, Juozas Šibaila-Merainis, Petras Bartkus-Židgaila, Leonardas Grigonis-Užpalis, Vytautas Gužas-Kardas bei suimti ir sušaudyti: Adolfas Ramanauskas-Vanagas bei Jonas Žemaitis-Vytautas.

Padėjus gėlių prie atminimo memorialo, nuaidėjo ir trijų šūvių salvės Lietuvos valstybei, švenčiančiai atkūrimo šimtmetį, 1918 metų vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto signatarams bei 1949 metų vasario 16-osios deklaracijos signatarams, kurias atliko Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai.

Skrydžiu partizanus ir renginio dalyvius pasveikino Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų lėktuvas C-27J „Spartan“, pilotuojamas majoro Gintauto Sloviko.

Susirinkusieji skirstytis neskubėjo

Net ir pasibaigus oficialiai daliai susirinkusieji skirstytis neskubėjo – grožėjosi trispalvėmis širdelėmis papuoštais sodybos medžiais, ragavo kareiviškos košės ir šildėsi prie čia pat sukurto laužo, kurį uždegė Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai, kelias valandas iki iškilmingo renginio pėsčiomis baigę daugiau nei 200 kilometrų žygį, skirtą Adolfo Ramanausko-Vanago atminimui įamžinti. Per savaitę trukusį žygį kariai aplankė partizanų mūšių ir žūčių vietas, bunkerius bei vietas, susijusias su partizanų gyvenimu.

Minėjimo dalyviai pakviesti apžiūrėti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos vadavietės ekspoziciją, dalyvauti šaudymo varžybose, vaišintis kareiviška koše ir arbata, lenktyniauti keturvietėmis slidėmis ir šokti prie laužo.

Kolektyvas ,,Dainoriai“ organizavo liaudies šokį „Granskverą“, o Lietuvos šauliai kvietė dalyvauti šaudymo varžybose.