Minėjimas Minaičiuose – lyg gyva istorijos pamoka

Aušra LAURINKIENĖ

Jau tapo tradicija, kad kasmet, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse, atgyja Radviliškio rajono Grinkiškio seniūnijos Minaičių kaimo Miknių sodyba. Minint valstybės gimimo dieną atokiame vienkiemyje, kuriame prieš 67-erius metus apsistoję aštuoni partizanų vadai pasirašė istorinę deklaraciją, skelbiančią, kad pagrindinis tautos siekis – nepriklausoma Lietuva, kasmet būriuojasi ir jaunas, ir senas.

Ir garbingi svečiai, ir minėjimo dalyviai vieningai tikina – ši vieta itin reikšminga Lietuvos laisvei, o jaunimui iškilmingas minėjimas – lyg gyva istorijos pamoka.

Dar ir šiandien mena siaubingas dienas bei naktis

Kasmet ši šventė itin sujaudina Laisvės kovų liudininkę, šios sodybos tuometinio šeimininko Stanislovo Mikniaus dukterį Julijoną Mikniūtę-Petrėtienę, kuri dar ir šiandien dalijasi ryškiais prisiminimais: „Labai malonu, kad nenuėjo veltui partizanų numintas takelis, kad čia – lankoma vieta ir visi prisimena šios dienos prasmę. Tos dienos bei naktys ir šiandien mano atmintyje – siaubingos. Juk niekada nežinojome, kas gali užklupti ar užeiti. Gyvenome su nuolatine baime ir įtampa. Laimė, išdavystės mus aplenkė, kelyje nepasitaikė žmonių, kurie išduotų. O mūsų šeima visa tai laikė gilioje paslaptyje. Net giminės ir patys artimiausi nežinojo, ką darome ir kas vyksta mūsų kieme“.

O baimintis išties būta ko, juk būtent čia, prieš 67-erius metus, 1949 metų vasario 16-ąją, ypatingai sunkiomis sąlygomis susirinkę partizanų vadai paskelbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją – dokumentą, tapusį vienu iš ryškiausių Lietuvos laisvės troškimo simbolių.

Tautos išlikimo garantas

Tradiciniame iškilmingame minėjime rajono meras Antanas Čepononis pabrėžė, kad ši vieta itin reikšminga ne tik rajonui, bet ir visai Lietuvai: „Vasario 16-oji yra mūsų šalies gimimo diena. Visa tai sieja žemę, žmones, gamtą. Tai yra mūsų tautos išlikimo garantas. Ši vieta mena istoriją, kai mūsų šalies žmonės, vedini kilnių tikslų, norėjo turėti ją laisvą. Neturėtume Kovo 11-osios, negalėtume kalbėti apie savo tautos išsaugojimo etapus, jeigu nebūtume turėję deklaracijos. Tad toji istorijos pamoka, kuri vyksta čia kasmet, yra simbolinė, bet būtina“.

Minėjime visus sveikinęs Krašto apsaugos viceministras Ramūnas Usonis taip pat įsitikinęs, kad kalbėti apie tai, kas vyko ir kuo svarbi ši diena, – labai svarbu: „Tai mūsų ateitis. Ne mūsų praeitis. Jie mums davė tai, ką mes dabar turime ir negalime leisti sau klysti. Vien juos atsimindami mes turime kovoti iki galo. Mes turime nugalėti. Juk mes esame tokia tauta“.

Prie sodybos, kurioje 1949-aisiais įvyko garsusis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, būriavosi minios žmonių. Šalies patriotais save vadinantys gyventojai tikina, kad ši data ir vieta jiems labai reikšminga ir lėmė visos tautos ateitį. O istorijos žinių neabejotinai semiasi jaunimas – Lietuvos jaunieji šauliai bei Radviliškio rajono moksleiviai.

Štai kareiviška uniforma pasidabinusi Andželika „Radviliškio naujienoms“ sako mananti, kad Tėvynė turi rūpėti visiems: „Mes čia gimėme, augame ir kiekvienas turime ją mylėti bei dalyvauti visose šventėse“.

Jai antrina ir su dukrele ant rankų į iškilmingą minėjimą atskubėjęs Linas: „Esame patriotai, tad nuolat dalyvaujame tokiuose renginiuose. Turime žinoti savo šalies istoriją“.

Žuvusieji pagerbti tylos minute

Šioje sodyboje pasirašytas dokumentas, kartu su kitais tuomet parengtais dokumentais įteisino Lietuvos laisvės kovos sąjūdį kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją. Šiam tikslui pasiekti penkerius metus buvo dedamos didžiulės partizanų, ryšininkų pastangos, paaukota tūkstančiai gyvybių.

Iš viso partizaninio karo metu žuvo daugiau kaip dvidešimt tūkstančių partizanų ir jų rėmėjų. Nepriklausomos Lietuvos, deja, nesulaukė nė vienas partizanas iš tų, kurie Miknių sodyboje pasirašė Deklaraciją. Tylos minute pagerbti žuvę: Bronius Liesis-Naktis, Aleksandras Grybinas-Faustas, Juozas Šibaila-Merainis, Petras Bartkus-Židgaila, Leonardas Grigonis-Užpalis, Vytautas Gužas-Kardas bei suimti ir sušaudyti: Adolfas Ramanauskas-Vanagas bei Jonas Žemaitis-Vytautas.

Padėjus gėlių prie atminimo memorialo, nuaidėjo ir trijų šūvių salvės Lietuvos valstybei, Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei bei signatarams, kurias atliko Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai.

Pasibaigus oficialiai daliai susirinkusieji skirstytis neskubėjo – ragavo kareiviškos košės ir šildėsi prie čia pat sukurto laužo. Šventėje jaunatvišką meninę akciją „Mūsų laisvės džiaugsmas“ susirinkusiesiems skyrė Radviliškio rajono jaunimas, o Lietuvos šauliai organizavo šaudymo pneumatiniais šautuvais varžybas.