Nuvirtęs medis miške – tai ne šiukšlė

Gal ir keistai atrodo, bet stuobriai, sausuoliai ir virtuoliai yra neatsiejama miško sveikoji dalis. Akį veriantys virtuoliai, stuobriai, supuvusių kamienų dalys ir kitos žuvusių medžių liekanos, kurios daugeliui gyventojų asocijuojasi su malkomis, urėdijos neūkiškumu, yra tai, kas paverčia eilinį seną mišką tikra giria. Žuvę medžiai ir jų dalys (dar vadinama negyva mediena) yra tūkstančių įvairių organizmų gyvenamoji aplinka, maistas ar laikina slėptuvė.

Dvidešimtajame amžiuje Lietuvos miškuose negyvos medienos labai mažai. Pirmiausia tai lėmė malkų poreikis apšildyti būstą. Malkos visada buvo populiariausias kuras kaimuose. Tarpukario Lietuvoje miškų ošė gerokai mažiau nei dabar. Įvairiais vertinimais, tuometinis miškingumas tesudarė 18–21 proc. šalies teritorijos. Statistikos departamento duomenimis, kaimuose gyveno kiek daugiau nei 2,3 mln. žmonių.

Tais laikais gyvenę žmonės prisimena, kad tada daugelis miškų atrodė kaip parkai, nes kiekvienas sausuolis, kiekviena nulūžusi šaka buvo paimama kurui. Situacija pradėjo keistis plečiantis miestams, kurių namai buvo šildomi centralizuotai, iškastiniu kuru. 1939 m. iš 3,06 mln. gyventojų tik 23 proc. (702 tūkst.) gyveno miestuose. 2011 metų gyventojų surašymas parodė, kad iš 3,04 mln. gyventojų miestuose gyvena 67 proc. (2,31 mln.).

Per 70 metų gyventojų skaičius miestuose išaugo, o kaimuose sumažėjo 3 kartus. Tai ir lėmė, kad malkų poreikis nuolat mažėjo, miškų plotas šalyje didėjo (2012 metų duomenimis, miškai sudarė 33 proc. Lietuvos teritorijos).

Kita priežastis, kodėl negyvos medienos miškuose nėra pakankamai – neigiama žmonių nuomonė apie sausuolius, stuobrius ir virtuolius. Matyt, nuo tų laikų, kai irstantys medžių kamienai buvo retenybė miškuose, susiformavo nuomonė, kad sausuoliai ir virtuoliai yra tikras trukdis, netvarka miške ir aplaidaus miškininkų darbo požymis. Galiausiai trūnijantys kamienai – tai juk miško kenkėjų dauginimosi židiniai.

Natūraliuose miškuose būna daug negyvos medienos. Puikus pavyzdys yra rezervatai, kertinės miško buveinės, kuriose natūralūs miškai palikti išlikimui ir pati gamta viską sureguliuoja. Negyva mediena nesukelia ligų pavojaus kitiems medžiams, nes mikroorganizmai, vabzdžiai ir grybai, kurie ardo žuvusių medžių medieną, neminta gyvais medžiais. Skaidydami negyvą medieną jie praturtina dirvožemį organinėmis medžiagomis, storina humuso sluoksnį, o vabzdžiai kenkėjai ieško nusilpusių gyvų medžių ir juos pražudę išsikrausto ieškoti kitų gyvų medžių.

Kiekvienais metais miškuose žūsta nedidelė dalis medžių ir tai neturi jokios neigiamos įtakos likusiems medžiams. Tai vadinama natūraliu atkritimu. Kuo miškas senesnis, tuo daugiau medžių natūraliai atkrenta. Negyva mediena yra itin svarbi biologinei įvairovei, todėl dabar galiojančiais mūsų šalies teisės aktais reikalaujama, kad atliekant kirtimus būtų paliekama dalis stuobrių sausuolių ir virtuolių.

Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis, Lietuvos miškuose negyvos medienos daugėja, tačiau viename miško hektare yra tik apie 9 kubiniai metrai sausuolių, stuobrių ar virtuolių, o Radviliškio urėdijoje – 11. Yra žmonių, manančių, kad mūsų miškuose tokios medienos turėtų būti bent 20–30 kubinių metrų hektare.

Seni medžiai, stuobriai ir virtuoliai miškuose atlieka šias pagrindines funkcijas:

• Yra gyvenamoji vieta. Uoksuose ir drevėse dažniausiai peri geniniai paukščiai, pelėdos, vaikus veda šikšnosparniai. Didžiulius senus medžius lizdams naudoja plėšrieji paukščiai, po išvartomis ar po žuvusių medžių šaknimis prieglobstį randa ir kiti žvėrys.

• Yra maisto šaltinis. Mediena tiesiogiai maitinasi vabzdžiai ir grybai. Jie labai išrankūs ir specializuoti, minta tik tam tikros medžių rūšies mediena. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau išnykęs elniavabalis minta ąžuolo mediena, o jo giminaitis šiaurinis elniavabalis – išskirtinai eglės ruduoju puviniu. Galimi net labai specifiniai variantai: niūriaspalvis auksavabalis minta tik gyvų, drevėtų ąžuolų viduje esančia pūvančia mediena, tačiau tik tokių medžių, kurių kamienus įšildo saulė. Šios trys rūšys įrašytos į Lietuvos ir kitų šalių Raudonąsias knygas.

• Stabdo klimato kaitą ir grąžina maisto medžiagas atgal į dirvą. Medžiai naudodami anglies dvideginį „užrakina“ jį savo kamiene. Miškai – didžiausią anglies dvideginio masę surišanti ekosistema pasaulyje. Žuvę medžiai gali būti skaidomi šimtmečius, o anglies dvideginis bus išlaisvintas labai palaipsniui. Pūdami kamienai grąžina maisto medžiagas atgal į mišką, kur jas panaudoja kiti medžiai.

Negyvos medienos svarba Lietuvos gamtai

• Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 123 vabzdžių rūšys, daugiau nei 30 iš jų aptinkamos miškuose. Didžiausią grėsmę saugomoms miško vabzdžių rūšims kelia negyvos medienos trūkumas (80 proc.) arba senų medžių trūkumas medyne (58 proc. saugomų miško vabzdžių).

• Iš 112 į Raudonąją knygą įrašytų grybų net 103 yra aptinkami miškuose. Didžioji dalis saugomų grybų – senųjų miškų reliktai, todėl aptinkami ten, kur medynai pasiekę gamtinę brandą. 70 proc. šių rūšių didžiausią grėsmę kelia senų medžių kirtimai, o 35 rūšių egzistavimas priklauso nuo didelio diametro negyvos medienos.

• Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 63 kerpių rūšys, 50 iš jų auga miškuose. 80 proc. jų egzistavimui reikalinga negyva mediena, o 15 proc. saugomų kerpių auga tik ant senų medžių.

Radviliškio miškų urėdijos informacija

Deginta mediena, klijuotos sijos ligni.lt