Pareigūnų darbas įskaudino labiau nei chuliganų kankinimai

Sofija SIPAVIČIŪTĖ

Savaitraštis „Radviliškio naujienos“ sulaukė skaitytojos Vitos Kizytės laiško, kuriame ji prašo pagalbos. Mergina sako esanti pasipiktinusi Radviliškio rajono policijos komisariato pareigūnų elgesiu – esą Linkaičiuose dviejų girtų vyrų užpultas jos neįgalus brolis nesulaukė tinkamos policijos pagalbos.

Tiesa, laišką redakcijai parašiusios merginos ir pareigūnų pateiktos įvykio versijos skiriasi, todėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimo poskyrio pareigūnai pradėjo policijos pareigūnų veiksmų patikslinimą.

Pajuto patyčias

„Norėčiau su visais viešai pasidalinti, kaip dirba valstybės tarnautojas, atskleisti tikrąjį pareigūnų veidą ir neišprusimo lygį“, – tokiais žodžiais laišką pradeda V. Kizytė. Anot jos, Radviliškio rajono Linkaičių kaime du girti vyrai namo neišleido neįgalaus jos brolio, jį terorizavo, kad paskolintų pinigų, pjaustė peiliu, koją gręžė grąžtu ir keletą kartą kėsinosi išmesti pro ketvirto aukšto balkoną.

Merginos teigimu, tik šiaip ne taip iš mirties gniaužtų ištrūkęs jaunuolis apie užpuolimą pasipasakojo broliui, o šis nedelsdamas iškvietė policijos pareigūnus, kurie atvykę į vietą vidun neužėjo, o sužalojimus apžiūrėjo lauke. „Brolis bandė pasakoti, kas ir kaip buvo, bet vienas iš pareigūnų, net neatsiprašęs, atsiliepė į mobiliojo telefono skambutį ir pradėjo kalbėti apie mašinos gedimus“, – piktinasi nukentėjusiojo sesuo.

Mergina rašo, kad ir pati norėjo parodyti pareigūnams brolio sužalojimus, tačiau jai pasirodė, kad pareigūnui tai buvo neįdomu: „Čia neva nėra svarbu. Sužalotasis dėl savo ligos neatrodo suaugęs: jis yra kaip penkiolikmetis berniukas, nors greitai jam sukaks 21-eri metai. Tuo pareigūnas labai stebėjosi, nenustojo šypsotis ir paklausė sužaloto brolio, ar jam su protu kažkas negerai, bei gestikuliavo rankomis virš savo smilkinio“.

Grįžę chuliganai išdaužė langą

V. Kizytės teigimu, buvo galima matyti, kad jos brolis jautėsi nemaloniai: „Kai užsiminiau pareigūnui apie tai, kad broliui buvo gręžiama koja, pareigūnas pajuokaudamas atsakė: „Tai pragręžė koją, dabar geriau augsi“. Iš vaikino tiesiog buvo daugiau tyčiojamasi, nei stengtasi padėti. Jie nekvietė ir greitosios. Dar buvo pasakyta, kad mes jo su savo mašina tikrai nežadame vežti į ligoninę ar nuovadą“.

Anot V. Kizytės, brolis artimiesiems pasiguodė, kad pareigūnų darbas jį įskaudino labiau, nei patirta egzekucija. „Kai brolis nuvyko pas kriminalistą, jis dar paklausė: „Kodėl nenuskridai, kai tave mėgino išmesti pro balkoną?“. Ar taip galima tyčiotis iš neįgalaus vaikino?“ – klausia skaitytoja.

Mergina įsitikinusi, kad toks pareigūnų elgesys jos brolį atgrasė net ir nuo pareiškimo rašymo: „Nežinau, ką jie kalbėjo, nes manęs tada šalia nebuvo. Beje, tą patį vakarą paleisti tiedu chuliganai išdaužė mums langą antrame aukšte. Kaimynė iškvietė policiją, bet pareigūnai tik atvyko į įvykio vietą ir išvažiavo…“.

Kaip įvykį vertina policija?

Nusprendę pasidomėti šia istorija, kreipėmės į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Anot komisariato atstovės spaudai Gailos Smagriūnienės, aprašytoji situacija yra labai kontraversiška, nes laišką redakcijai parašiusios merginos ir pareigūnų pateiktos įvykio versijos skiriasi: „Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimo poskyrio pareigūnai pradėjo policijos pareigūnų veiksmų, susijusių su šiuo įvykiu, patikslinimą. Šiuo metu turimais duomenimis, galime konstatuoti, kad policija į Radviliškio rajono Linkaičių kaimo gyventojų pranešimą, kad buvo sužalotas jų brolis, reagavo operatyviai. Pranešimas buvo užregistruotas 14 val. 32 min., patruliai įvykio vietoje buvo jau 14.42 val., išklausė gyventojų pranešimo ir informaciją perdavė Operatyvinei grupei, kurios kompetencija yra nukentėjusiojo pareiškimo paėmimas ir įvykio aplinkybių tyrimas, o patys išvažiavo ieškoti vaikino skriaudikų, kuriuos sulaikė ir atvežė į policijos komisariatą“.

Anot G. Smagriūnienės, kadangi Kriminalinės policijos pareigūnai tuo metu rinko medžiagą dėl kito Radviliškio rajone padaryto nusikaltimo, tai į Linkaičių kaimą jie atvykti galėjo tik baigę šį darbą: „Laišką redakcijai rašiusi moteris negalėjo girdėti kriminalisto ir savo brolio pokalbio, nes su pastaruoju pareigūnai bendravo policijos komisariate, kuriame vaikino artimųjų nebuvo. Pareigūnai teigia, kad iš Linkaičių kaimo gyventojo tikrai nesišaipė. Kadangi jis buvo neblaivus ir teigė, kad realios grėsmės jam nebuvo, kad sugėrovai jo nužudyti ar susidoroti su juo neketino, kad jų elgesį jis vertina kaip pajuokavimą, kad buto durys buvo neužrakintos ir jis panorėjęs galėjo išeiti, kad jis prašo nepradėti jokio tyrimo, tai ikiteisminis tyrimas tą vakarą pradėtas nebuvo. Nutarta patikslinti įvykio aplinkybes, kai vaikinas ir sulaikyti jo sugėrovai (kurie taip pat buvo neblaivūs) išsiblaivys. Kitą dieną vaikinas pareigūnams patvirtino, kad tikrai nepageidauja, jog tyrimas būtų pradėtas. Nepradėjus ikiteisminio tyrimo, uždaryti sulaikytų sugėrovų į areštinę nebuvo teisinio pagrindo, tad jie buvo paleisti. Gavę pranešimą apie išdaužtą langą, pareigūnai nuvyko į įvykio vietą, tačiau nukentėjusiųjų pareiškimo negavo“.

Redakcijos nuomonė

„Radviliškio naujienų“ žurnalistai – ne teisėjai, todėl ne mums spręsti, kas teisus: pareigūnai ar nuskriaustas neįgalus vaikinas, turintis protinę negalią, tačiau skaitant pareigūnų pasiteisinimus kyla keletas klausimų.

Pareigūnai teigia, kad laišką redakcijai parašiusi mergina negalėjo girdėti kriminalisto ir savo brolio pokalbio, nes su pastaruoju pareigūnai bendravo policijos komisariate, kuriame vaikino artimųjų nebuvo. Labai keista, kodėl žinodami apie jaunuolio ligą pareigūnai su juo bendravo nedalyvaujant artimiesiems. Todėl dabar ir kyla įvairių dviprasmiškų abejonių, ką ir kaip neįgaliam vaikinui kalbėjo policininkai, kad šis nusprendė net nerašyti pareiškimo dėl jo kankinimo.

Policijos atstovė rašo, kad gavę pranešimą apie išdaužtą langą pareigūnai nuvyko į įvykio vietą, tačiau nukentėjusiųjų pareiškimo negavo. O ar telefoninis pranešimas nesiskaito? Ar išdaužtas langas nėra pakankamas įrodymas, kad policijai skambinęs asmuo nemelavo? Ir apskritai, nuo kada pareigūnai gali netirti akivaizdžiai matomo nusikaltimo ir praeiti pro šalį vien dėl to, kad niekas jiems dėl to neparašė pareiškimo?

Turbūt dar nėra buvę, kad negerai pasielgę valstybės tarnautojai ar pareigūnai pultų prisipažinti ir atgailauti dėl savo poelgio. Ar dabar bus kitaip, kai pareigūnų elgesį matė tik vienas žmogus – o ir tas pats neįgalus?